Pirmoji Lietuvos Vyriausybė buvo sudaryta 1918 m. lapkritį, o knyga, kurioje galima rasti visus jos ir kitų iki 1920 m. buvusių vyriausybių protokolus, išleista minint šios sukakties šimtmetį. Knygos sudarytojai – profesoriai Raimundas Lopata ir Alfonsas Eidintas, ją išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Ketvirtadienį įvykusiame knygos pristatyme dalyvavo ir daug 1990 m. atkurtos Lietuvos Vyriausybės narių, dabar priklausančių Pirmosios Vyriausybės narių klubui – Darius Kuolys, Albertas Sinevičius, Algirdas Saudargas, Vytautas Knašys ir kiti.
„Jums šią knygą skaityti bus labai įdomu. Jūs prisimenate savo Vyriausybę – ką turėjote ir kuo disponavote. Su tuo, ką jie turėjo ir kuo disponavo, situacijose panašumų kiek nori“, – sakė ministrams A.Eidintas.
„Lietuvos istorijos atminties paradoksas – per šimtą metų po pirmosios Vyriausybės įkūrimo mes, lietuviai, neturėjome tos Vyriausybės dokumentinių darbo įrodymų. Jie gulėjo archyvuose“, – pasirodžiusios knygos svarbą akcentavo buvęs pirmasis Nepriklausomybė atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministras D.Kuolys.
A.Eidinto teigimu, sudarinėjant knygą jam įdomiausi pasirodė tie protokolų konspektai, kurie nepriminė protokolų – juose buvo užfiksuotos Vyriausybės narių diskusijos ar pranešimai apie tokius svarbius įvykius kaip Jurgio Šaulio derybų su Lenkija Varšuvoje ataskaita.
„Labiausiai jaudinantys dalykai – kai matai dugną ir kaip jie ant to dugno dėjo pirmuosius akmenis valstybės namo statybai“, – sakė A.Eidintas.
„Labiausiai jaudinantys dalykai – kai matai dugną ir kaip jie ant to dugno dėjo pirmuosius akmenis valstybės namo statybai.
Jis atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė veiklos pradžioje neturėjo beveik nieko – kariuomenę, valstybės aparatą, netgi laikraštį, kuriame turėjo būti skelbiami priimti įstatymai, reikėjo kurti nuo pradžių, apie ką kalba protokolai. Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad iš diskusijų aiškiai matosi kairiojo ir dešiniojo flangų takoskyra.
„Kairieji buvo baisiai nepatenkinti Lietuvos taryba, kadangi konfliktai vyko pastoviai, ir reikalavo kuo greičiau šaukti antrąją valstybės konferenciją“, – sakė A.Eidintas.
Ministrai ir kariuomenės vadai, pasak A.Eidinto, taip pat į daug ką žiūrėjo skirtingai, ir diskusijos, kartais labai karštos, apie tai atsispindi protokoluose.
Pavyzdžiui, užfiksuota, kaip generolas Vladas Nagevičius nenorėjo jam pavaldaus pastato atiduoti Steigiamajam Seimui ir už tai buvo išvadintas „chuliganu, kuris nesupranta valstybės tarnybos esmės“. Tokių vidinių kovų, pasak, A.Eidinto, buvo daugybė.
„Faktiškai kai kur skaitosi kaip novelė, romanas. (…) Viskas sprendėsi Vyriausybėje ir labai nedaug – Lietuvos Valstybės Taryboje, kuri kažkaip nepriprato prie parlamento vaidmens ir norėjo tą Vyriausybę kontroliuoti“, – sakė A.Eidintas.
Profesorius R.Lopata atkreipė dėmesį, kad iš protokolų atsiskleidžia, su kokiais kasdieniais iššūkiais susidūrė Vyriausybė.
Kaip pavyzdį jis pateikė, kad problemų priimant įstatymus kilo netgi dėl kalbos – kai kurie įstatymai buvo pradedami svarstyti, dar jų nespėjus išversti į lietuvių kalbą.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad nors įprastai pirmosios laikinosios vyriausybės, kuriai vadovavo Augustinas Voldemaras, sudarymo data laikoma 1918 m. lapkričio 11 d., apie jos veiklos pradžią galima kalbėti ir anksčiau. Premjeru A.Voldemaras buvo paskelbtas lapkričio 5 d., o pirmasis kabineto posėdis įvyko lapkričio 9 d. Lapkričio 11 d. laikinąją Konstituciją ir tuo pačiu Vyriausybę patvirtino Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas, o formaliai Vyriausybė buvo inauguruota lapkričio 14 d.
R.Lopatos teigimu, knyga pravers ankstyvąją tokių valstybės institucijų kaip muitinė ar užsienio reikalų ministerija istoriją pažinti norintiems žmonėms – joje daug detalių apie tai, kaip šios institucijos buvo kuriamos.
Kalbėdamas apie pirmosios Vyriausybės veiklą, A.Eidintas sakė manantis, kad A.Voldemaras nusipelno kritikos už neskubėjimą formuoti pirmųjų Lietuvos karinių dalinių, tikintis, kad Lietuvai jų neprireiks, nes Lietuvos niekas nepuls. Jo teigimu, taip susiklostė situacija, kuomet bolševikai 1918 m. užėmė Vilnių lietuviškiems daliniams nepaleidus nė šūvio, ir tai puikiai matosi iš protokolų.
„Buvo Voldemaro mintis, kad Lietuvos kariuomenės nereikia, nes keičiasi susiformavusi tarptautinė tvarka, be to, Vokietija mums padės. Svarbiausia sukurti, pavadinkime, miliciją ar kažką panašaus, kuri rūpintųsi vidaus tvarka, ir to pakaks“, – antrino kolegai R.Lopata.
Istorikų teigimu, Vokietijos pagalbos tikėtasi ilgai. Manyta, kad Versalio taikos konferencijoje Lietuvos pripažinimas su Vokietijos pagalba bus išspręstas teisiškai. Tik po galutinio monarchijos žlugimo Vokietijoje ir Lietuvos nuvylusių Versalio taikos konferencijos rezultatų įsigalėjo supratimas, kad vokiečiai Lietuvos gali ir neapginti.
Pristatymo pabaigoje D.Kuolys, A.Eidintas ir R.Lopata sutarė – istorikai savo šalies istoriją turi vertinti objektyviai ir kritiškai, atsiribodami nuo šiuolaikinės politikos.
