– Kaip galėtume bendrai įvertinti kun. Mykolo Krupavičiaus indėlį kuriant Lietuvos valstybę? Jis iki A.Smetonos perversmo, regis, buvo labai žymus, ne veltui Žemės reforma buvo pavadinta jo vardu. Bet po A.Smetonos perversmo, kun. M.Krupavičius lieka be politinių pareigų, tampa eiliniu klebonu. 1942 m. suimtas gestapo jis buvo išvežtas iš Lietuvos į Vakarus, savo ilgą gyvenimą baigė būdamas įtakingu išeivijos lyderiu, bet toli nuo Tėvynės. Galbūt jis yra politinis pralaimėtojas?
– Nesutikčiau su jumis, kad jis yra politinis pralaimėtojas. Man atrodo, kad M.Krupavičius yra viena ryškiausių tarpukario Lietuvos politinių žvaigždžių – visom prasmėm. Išvaizdos, iškalbos prasme. Jis – visų keturių demokratinių Seimų, taip pat ir Steigiamojo, narys, o jo retorika galima gėrėtis. 95 proc. šiandieninių Seimo narių turėtų studijuoti Krupavičiaus iškalbą, politinę retoriką. Mokytis, kaip suformuluoti problemą ir kaip ją įtikinamai pateikti, kaip įtikinti ne tik savo politinius šalininkus, bet ir aršią opoziciją.
Žemės ūkio ministras Krupavičius 1923–1926 m. yra pagrindinis Žemės reformos architektas ir jos „smūginė jėga“, prisiėmęs už ją visą politinę atsakomybę. Jam pakako drąsos. Tuo metu net jo politinis partneris, prezidentas Aleksandras Stulginskis ragino jį nesikarščiuoti, organizuoti mažiau radikalų žemės reformos įstatymą. Į jį kreipėsi britų pasiuntinys Kaune, perduodamas ir savo asmeninius, ir Lenkijos vyriausybės nuogąstavimus.
Krupavičių tuo metu, tiesą sakant, palaiko tik sovietinė pasiuntinybė, sakydama, kad jeigu nesiimsite operacijos prieš lenkų dvarininkų elementą, jis neleis jums sukurti valstybės. Viena vertus – tai tiesa, kita vertus, tai besimezganti politinė intriga, patinkanti sovietų Rusijai. Krupavičius pastebi visus už ir prieš, ir savo atsakomybe pramuša žemės reformos įstatymą Steigiamajame Seime
Negalima sakyti, kad 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas buvo Smetonos ar tautininkų perversmas.
Negalima sakyti, kad 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas buvo Smetonos ar tautininkų perversmas. Mes labai lengvai jį jiems nurašome – ir tik dėl to, kad praslinkus pusmečiui po perversmo valdžioje vienašališkai karališkai įsitvirtino prezidentas Antanas Smetona, premjeras Augustinas Voldemaras, tautininkų partija. Kalbant apie perversmo organizavimą, – Krupavičius kartu su Stulginskiu yra jo užsakovai. Šitoj vietoj – taip, Krupavičius yra pralaimėtojas. Šitoje šachmatų partijoje jį įveikė Smetona, Voldemaras. Krikdemai surengė perversmą ir atidavė valdžią, kaip įsivaizdavo, trumpam, pereinamajam laikotarpiui tautininkams, nes nepatogu buvo eiti prieš savo pačių priimtą Konstituciją, prieš savo deklaruotas demokratines vertybes.
To meto Krupavičiaus straipsniai yra sveikinantys perversmą, jis sveikina ir Smetoną, ir tautininkus, ir krikščionis demokratus, maždaug – dabar mes, dešinieji, valdysime kraštą. Juk tautininkų partija Trečiajame Seime teturėjo tris mandatus. Pagal 1922 m. Konstituciją tautininkai – kišeninė partija, jie nieko negali su trimis mandatais. Bet šiuo atveju demokratas iš prigimties ir socialistas (pats yra yra pasakęs: „taip, aš socialistas, kiek man leidžia sutana“) Krupavičius nepagalvojo, kad smurto būdu užėmus valdžią, politiniai partneriai gali nebesilaikyti Konstitucijos. Tada keičiasi visos žaidimo taisyklės, krikščionys demokratai tampa nebereikalingi politinei jėgai, kuri nors ir teturi parlamente tris mandatus, bet ima veikti diktatūriniais metodais.
Tada Krupavičius buvo radikaliai nustumtas į politinę nuošalę. Beje, gana nelengvai. Jis kartu su dr. Leonu Bistru bandė priešintis smetoniškajam-voldemariškajam autoritarizmui. 1927 m. lapkričio mėn. valstybė buvo beveik ant pilietinio karo slenksčio. Buvo rašomas memorandumas autoritarinei valdžiai, Krupavičius bandė įžiebti nepasitikėjimą tarp tautininkų vadų – Smetonos ir Voldemaro. Jam nepavyko ir 1927 m. gale jis buvo priverstas emigruoti. Situacija radikaliai pasikeitė – Žemės reformos architektas, ministras, vienas politinių perversmo lyderių jo pirmajame etape – vos po metų priverstas emigruoti iš valstybės.
Formaliai jis išvažiavo studijuoti į Prancūziją, į Lilį, Tulūzą – sociologijos, filosofijos, žurnalistikos, ekonomikos. Jo pažiūros labai plačios. Bet čia Krupavičių vertinti kaip pralaimėtoją aš tikrai nedrįsčiau, nes per visus smetoniškojo autoritarinio režimo metus – nuo 1929 m. rudens, kai Smetona vienvaldiškai įsigali, nustumdamas savo buvusį partnerį ir šalininką Voldemarą, iki pat 1940 m., Krupavičius išlieka nuosekliausias lietuviškojo smetoniškojo autoritarizmo oponentas. Labai kietas, nepastumiamas ir už tai mokantis kainą. Mes visada už viską mokame – ir už gerus pietus, ir už politinę, tam tikrą civilizacinę laikyseną istorijoje taip pat.
Sugrįžęs po studijų Krupavičius gavo vikaro vietą Garliavoje. Tai tam tikra ironija, bet tai nebuvo pralaimėjimas. Jis – nesulaužomas žmogus, jis toliau rašo į spaudą, nors jo straipsniai cenzūruojami, atmetami, nes veikia karinė cenzūra.
1940 m. Krupavičius kaip ir visi krikščionys demokratai pridaro klaidelių. Manyčiau, kad tas klaideles su kaupu atperka jo, politinio nugalėtojo, laikysena II pasaulinio karo metais, jo kartu su prezidentu K.Grinium ir jo šalininku, buvusiu ministru J.P.Aleksa pasirašytas 1942 m. Memorandumas prieš nacius – prieš Holokaustą, prieš Lietuvos kolonizaciją.
Taip pat jo nuosekli laikysena pirmąjį sovietinės okupacijos dešimtmetį, kai jis nuo 1945 iki 1955 m. buvo VLIK pirmininkas. Taip, tuo metu vyko pasistumdymų dėl lyderystės, taktikos, valstybingumo atgavimo. Bet tai buvo antraeiliai dalykai, jis buvo labai ryški politinė figūra, vėliava visai išeivijai Vakarų Europoje. Kai jis 1956 metais išvyksta į JAV, situacija keičiasi, bet jis pats nesikeičia. Jam pakanka drąsos, valios išminties toliau išlikti nuosekliu tvirtu lietuviu iki pat mirties 1970 m.
– Jūs paminėjote ir Mykolą Šleževičių – jis vienas iš Krupavičiaus politinių konkurentų. Ar galima sakyti, kad, kaudamiesi tarpusavyje, jiedu nukalė savo politines tapatybes?
– Galima taip sakyti. Seimuose šios figūros – socialistas Šleževičius ir kunigas Krupavičius, – abu su barzdelėmis, inteligentiški, gan išvaizdūs (Šleževičius – blondinas, o Krupavičius – brunetas) ir vizualiai, estetiškai buvo oponentai, ne tik ideologiškai. Labai įdomu, kad jų politinės pažiūros daug kur buvo labai artimos. Vis dėlto, vienas kito jie „elegantiškai“ nemėgo ir buvo aršūs politiniai priešininkai. Šleževičius buvo bedievis socialistas, o Krupavičius buvo socialistas kunigas.
Dviem socialistams su skirtingais vektoriais buvo labai sudėtinga susitarti. Bet fundamentalų dalyką – Žemės reformą socialistai liaudininkai rėmė. Be jų balsų ji būtų sunkiai priimta ir dar sunkiau vykdoma. Tačiau mūsų istorinėje atmintyje yra įsirėžęs posėdžių metu vykęs Mykolo Krupavičiaus ir Mykolo Šleževičiaus viešas, spalvingas, demonstratyvus, karštas politinis ginčas.
Dėl Vilniaus susigrąžinimo jie nebuvo linkę daryti jokių kompromisų – buvo tvirti istorinės sostinės susigrąžinimo šalininkai.
Iš esmės strateginiais valstybės klausimais – dėl Žemės reformos, dėl užsienio politikos, dėl Vilniaus – jie dažniausiai buvo politiniai sąjungininkai. Dėl Vilniaus susigrąžinimo jie nebuvo linkę daryti jokių kompromisų – buvo tvirti istorinės sostinės susigrąžinimo šalininkai. Nors didžiulė socialistų liaudininkų ir dar didesnė krikščionių demokratų dalis buvo linkusi į kompromisus, beveik iki pat Pietryčių Lietuvos ir Vilniaus atsisakymo.
Buvo sakoma, kad Lietuvoje ir taip per daug problemų, kad Vilniaus inkorporavimas Lietuvai būtų nepakeliamas, netgi jeigu jis netyčia jai atitektų. Neva didelė dalis Vilniaus visuomenės yra polonizuota, politiškai nusistačiusi prieš Lietuvos valstybę, tad Vilniaus susigrąžinimas būtų galas pačiai Lietuvos valstybei. Tuo tarpu ir Krupavičius, ir Šleževičius laikėsi vizijos, kad, nepaisant problemų lenkų okupuotoje Vilnijoje, nežiūrint vidinių jaunos respublikos problemų, be istorinės sostinės Lietuvos Respublika neturi istorinės perspektyvos. Čia jų pozicija susilieja su Voldemaro, Smetonos, Mirono. Tų, kurie matė strateginius valstybės vystymo vektorius.
– Prieš tą perversmą, kurį reikėtų vadinti ir Krupavičiaus inspiruotu, dar buvo asmeninis to meto pralaimėjimas Seimo rinkimuose. Netikėtai laimėjo liaudininkai ir socialistai. Koks buvo Krupavičiaus indėlis tame pralaimėjime?
– Geras klausimas, bet trivialus. Kaip pažiūrėti – laimėjo ar pralaimėjo? Jeigu 1926 m. gegužės 8–9 d. įvykusių Seimo rinkimų rezultatus lygintume su 2016 m. Seimo rinkimų mandatų pasiskirstymu, išeitų, kad krikdemai tada ir laimėjo.
Santykinai LVŽS dabar gavo panašų skaičių, gal net kiek mažiau, nei III Seimo rinkimuose gavo visa krikščioniškosios demokratijos koalicija. Tik šiuo atveju žalieji ėjo į koalicijas, į kompromisus dėl daugumos suformavimo. Šiuo požiūriu anuometiniai krikščionys demokratai buvo principingesni, ideologiškai švaresni ir nuoseklūs. Jie juk galėjo siekti iki tol egzistavusios koalicijos su liaudininkais socialistais. Buvo toks pavyzdys – nuo Steigiamojo Seimo rinkimų iki pat 1924 m. buvo formali koalicija su socialistais liaudininkais. Ją juk buvo galima grąžinti į politinę areną, daryti kompromisus, stengiantis, kad valstybė progresuotų, kad ir ne taip sparčiai, kaip norėjosi.
Šiuo atveju pasireiškė ir vienos, ir kitos pusės radikalios ideologinės nuostatos. Kairysis sparnas į III Seimo rinkimus ėjo su šūkiu „Šalin jėzuitiškąjį fašizmą!“. Ir socialistai, ir socialdemokratai vadovavosi šiuo šūkiu. Rinkimų dieną jų laikraščiai išėjo su tokiomis antraštėmis. Iš kitos pusės dešinysis sparnas, krikščionys demokratai, jų koalicijos partneriai – darbo partija, ūkininkų sąjunga, stojo už labai nuoseklų valstybės vystymosi kelią, o opoziciją pavadino „kerenščina“, kuri gali sugriauti valstybę.
Taip kad dešiniųjų ir kairiųjų koalicijai kelią užkirto anksčiau nepasireiškusi labai ryškios priešpriešos rinkimų retorika. Steigiamojo Seimo rinkimai retoriškai buvo labai ramūs, be ypatingų ugningų kalbų. I ir II Seimų rinkimai buvo ugningesni, o III Seimas jau įsisiūbavo. Pusiau juokais, pusiau rimtai Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas rašė stebėdamas rinkimus, kad pagaliau Lietuva tampa demokratiška, nes į politinę areną išeina žmonės, nebijantys pasakyti ir gana piktų žodžių apie oponentus, labai radikaliai kritikuoti jų politines pažiūras ir pačius oponentus kaip asmenybes. Istorinėje perspektyvoje pasirodė, kad Klimo bandymas vertinti Lietuvą pagal prancūziškus standartus, kai per rinkimus visi apsižodžiuoja, bet po rinkimų užmiršta ir žiūri valstybės interesų, nepasiteisino. Lietuvoje, katalikiškoje, konservatyvioje visuomenėje įveikti rinkiminės retorikos barjerus nebuvo taip lengva.
Vieniems krikščionims demokratams balsų vyriausybei sudaryti neužteko. Reikėjo partnerių. O jų ieškoti po tokios karštos retorikos nebuvo kaip. Šiuo aspektu vertinant Krupavičius prisidėjo prie to, kad po III Seimo rinkimų krikščioniškoji demokratija kuriam laikui atsidurtų politinėje nuošalėje. Kaip galima spręsti iš 1926 m. vasaros pačių krikščionių demokratų politinės retorikos, pvz., prof. Stasio Šalkauskio daugybės straipsnių tą vasarą, krikdemų koalicija, valdžiusi nuo 1920 m. Steigiamojo Seimo iki 1926 metų pavasario, pavargo, ideologiškai nusilpo, jiems reikėjo laiko – metų, kitų – persigrupuoti, įkvėpti oro, apsižvalgyti, kas padaryta, ir kur toliau eiti.
Bet 1926 m. vasarą atėjusi naujoji valdžia – prezidentas Kazys Grinius, premjeras Mykolas Šleževičius – ėmėsi gana radikaliai keisti valstybės kryptį. Ypač santykius su tautinėmis mažumomis ir vidaus politinę atmosferą.
Krikščioniškoji demokratija 1920–1926 m. turėjo ribotos demokratijos pobūdį, nes valstybėje veikė cenzūra, karo padėtis, buvo nemažas skaičius (100–120) politinių kalinių – lenkų, bolševikų, trockistų, įvairių pakraipų kraštutinių kairiųjų radikalų. To meto Europos bendroje politinėje panoramoje tai nebuvo kažkas ypatingo, kalėjimu slopinti labai radikalias politines pažiūras buvo normali praktika.
Kalėjimu slopinti labai radikalias politines pažiūras buvo normali praktika.
III Seimas ir atėjusi naujoji vyriausybė per keletą dienų priėmė visą paketą pataisų, kuriomis visus tuos apribojimus nuėmė. Istorinėje perspektyvoje labai greitai tai atsisuko prieš kairiojo centro liaudininkų socialistų vyriausybę. Ji prarado instrumentus valdyti situaciją jaunoje demokratinėje respublikoje.
Šia prasme Krupavičius ir visa krikščioniškos demokratijos koalicija buvo pragmatiškesnė ir labiau pasirengusi valdyti valstybę negu pernelyg pasidavęs iš bolševikinės Rusijos ateinančioms socialinėms madoms mūsų kairysis flangas. Taip šiandien galime istoriškai vertinti.
Labai greitai ką tik valdžią praradusi politinė jėga – Krupavičius ir jo visa krikščioniškosios demokratijos koalicija – prieš naująją valdžią stojo su ypač aršia kritika, kokios Lietuva dar nebuvo mačiusi. Buvo mestas šūkis: „Valstybę reikia gelbėti!“. „Socialistai liaudininkai žlugdo mūsų jauną respubliką!“. Neva, jeigu jų nesustabdysi, respublikai liko mėnuo ar savaitės gyvuoti. Šis šūkis išryškėjo jau pirmomis III Seimo veiklos savaitėmis, o po vasaros atostogų tapo akivaizdu, kad Seimo darbas bus sunkiai įmanomas.
Per šešis III Seimo darbo mėnesius iki 1926 gruodžio 17 d. perversmo Šleževičiaus vyriausybei opozicija įteikė 12 interpeliacijų. Per mėnesį du kartus buvo bandoma nuversti visą vyriausybę arba kažkurį ministrą. Galima sakyti, kad Šleževičiaus vyriausybė dirbo nuolatinio streso sąlygomis, ji galėjo ne tiek spręsti realias problemas, kiek buvo priversta atmušinėti opozicijos puolimą, bandyti išsaugoti save, savo prisiimtą labai radikalią valstybės demokratizavimo kryptį. Tai lėmė, kad vyriausybė ėmė skubėti, daryti dar daugiau klaidų, opozicija dar labiau pulti, problemų rutulys susipynė ir 1926 m. rugsėjo paskutinę savaitę buvę kairiojo centro vyriausybės šalininkai, tie trys tautininkai Seime, perbėgo iš vienos politinės stovyklos į kitą.
Dar 1926 m. vasarą, pirmajame III Seimo darbo etape tautininkai parėmė beveik visas vyriausybės reformas – politinės policijos sumažinimą, politinių kalinių paleidimą, susirinkimų, demonstracijų laisvės išplėtimą. Bet po vasaros atostogų kažkas įvyko. Tai yra didžioji enigma, didžioji mįslė Lietuvos istoriografijoje. Kas gi įvyksta 1926 m. vasarą, III Seimo atostogų metu? Tautininkai, matyt, rado bendravimo kanalus su krikščionimis demokratais. Yra įvairių versijų, bet niekas negali tiksliai atsakyti, kas parodė iniciatyvą, kad buvę gana aršūs priešininkai susitartų ir jau 1926 m. spalio mėn. stotų kaip viena politinė jėga.
Tautininkai pakeitė politinę stovyklą, jie iš kairės grįžo į savo tradicinę kietą dešinę. Naujas dešinysis krikščionių demokratų ir tautininkų blokas sudarė kumštį, kuris tapo politinio perversmo užsakovu. Jie finansavo perversmą, kūrė perversminę spaudą, jie dirigavo karininkams, kurie išvedė kareivius iš kareivinių ir įvykdė politinį užsakymą.
– Krupavičius dalyvavo perversme, buvo jo šalininkas. Tai reiškia, kad jis buvo Konstitucijos pažeidimo šalininkas. Valdžios keitimo jėga šalininkas. Kaip suprasti jo logiką?
– Manau, kad Krupavičiaus ir didžiosios dalies krikščioniškosios demokratijos atstovų mąstymo modelis skyrėsi nuo tautininkų. Tas perversmas krikdemų buvo suvokiamas ne kaip prievarta, bet kaip radikalus politinis spaudimas. Šiandien drįsčiau sakyti, kad jis toks ir buvo. Klasikinio perversmo, kokį, pvz., pusmečiu anksčiau Varšuvoje įvykdė J.Pilsudskis – su dvi dienas trukusiais kariniais mūšiais, su kariuomenės judėjimu, su 309 žuvusiais – tokių įvykių Lietuvoje nebuvo. Perversmininkai tiesiog blokavo Vyriausybę, Seimą, prezidentą. Tolesni įvykiai buvo veikiančios Vyriausybės, Seimo ir prezidento politinės valios ir drąsos reikalas.
Seimas labai greitai pakluso į posėdžių salę įžengusiems trims (!) karininkams, kurie pareikalavo Seimo narius išsivaikščioti. Nors Seimo salėje buvo apie 40 atstovų, vyko 1927 m. biudžeto svarstymas. Kokia ta demokratija, jeigu trys į salę įžengę karininkai ir vienas kareivis, stovintis prie durų su šautuvu, sugeba išvaikyti per 40 Seimo narių? Jie paklūsta, susirenka savo popierius ir išsivaikšto. Šleževičiaus vyriausybė blokuota, bet ministrai areštuoti nebuvo. Kai kurie liko namų arešte, vienas kitas atvežtas į Vyriausybės rūmus ir čia blokuoti. Į jokį kalėjimą niekas nebuvo nuvežtas. Tiesiog buvo pareikalauta atsistatydinimo pareiškimų.
J.Pilsudskis Varšuvoje neprašė ministrų atsistatydinti, jie buvo jėga nušalinti, nė vienas jų neparašė atsistatydinimo pareiškimų. Lietuvoje viskas vyko kitaip. Ilgiausiai priešinosi prezidentas K.Grinius, jis savo nuomonės ir valios nekeitė beveik dvi paras. Pakeitė tik sužinojęs, kad kapituliavo Seimas, kad Seimo nariai nieko neveikė dvi paras, kad Šleževičiaus vyriausybė taip pat kapituliavo, kad visi ministrai konstituciškai atsistatydino.
Formaliai, juridiškai, galima sakyti, kad viskas įvyko tvarkingai, taip įvykius Lietuvoje traktavo ir užsienis, kad nieko ypatingo neįvyko, tiesiog pasikeitė vyriausybė.
Ministrai gali atsistatydinti, jie neprirakinti prie portfelių. Kokiais motyvais vadovaudamasis ministras parašo atsistatydinimo pareiškimą, – ar kažkieno verčiamas, ar jausdamas negalįs veikti, – tai kitas klausimas. Formaliai, juridiškai, galima sakyti, kad viskas įvyko tvarkingai, taip įvykius Lietuvoje traktavo ir užsienis, kad nieko ypatingo neįvyko, tiesiog pasikeitė vyriausybė.
Vėliau, opozicija ir prezidentas Grinius gynėsi, kad juos spaudė, kad jie nenorėjo, bet britai, prancūzai rodė į ministrų parašus, sakydami, kad viskas įvyko formaliai legitimiu keliu. Apie tai rašė ir M.Riomeris, kad tai gana sudėtinga problema. Perversmą jis labiau mato ne 1926 m. gruodžio 17–19 d. įvykiuose, o 1927 m. balandžio 12 d. įvykiuose, kai naujasis prezidentas Smetona paleido III Seimą ir nepaskelbė naujų Seimo rinkimų, kaip reikalauja Konstitucija. Čia buvo akivaizdus, juridinis 1922 m. Konstitucijos pažeidimas, tikrasis valstybės politinis perversmas, Konstitucijos sulaužymas. Labai panašūs vyriausybės pasikeitimai dėl vienų ar kitų priežasčių pasitaikydavo ir kitose Europos valstybėse.
– Turbūt nei Krupavičius, nei krikdemai neplanavo, kad Seimas nebebus šaukiamas, kad valstybėje nebeliks parlamento. Kaip išėjo, kad jie apsigavo? Ar jie apsiriko dėl Smetonos? Kur šitoj situacijoj esminė klaida?
– Pagrindinė vieno svarbiausių krikščioniškosios demokratijos ideologų Krupavičiaus (greta L.Bistro ir St.Šalkauskio) mintis buvo, kad Lietuvoje demokratija veikė. Krikdemai ją sukūrė 1922 m., jie priėmė Konstituciją, kokios norėjo, nepaisydami didžiulės kritikos ir iš kairės, ir iš dešinės. Per šešerius buvimo valdžioje metus jų žmonės dominavo ministerijose, administracijose, savivaldoje, jų ideologija buvo persunkta švietimo sistema. Eidami į perversmą jie tikėjosi, kad radikalus vyriausybės pakeitimas politinio spaudimo priemonėmis viso to jų dominavimo nesugriaus.
Todėl dar svarbesnis yra kitas klausimas. Kaip naujasis prezidentas Smetona ir premjeras Voldemaras paleidę Seimą sugebėjo išlaikyti valdžią? Kai visa administracija buvo daugiau mažiau krikščioniškosios demokratijos politinės pakraipos. Atsakymas gali būti tik vienas – jie visą dėmesį nukreipė į užsienio politiką. Visa Lietuva gyveno šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim!“. Jie radikaliai ir efektyviai pradėjo šitą problemą eksploatuoti. Jie užaštrino santykius su Lenkija ir ėmėsi iniciatyvų, kad Vilniaus problema būtų gražinta į tarptautinę dienotvarkę.
Tai konsolidavo žymią dalį valdininkijos ir visuomenę aplink naują vyriausybę. Naujoji vyriausybė po Seimo paleidimo ėmė kaltinti buvusią valdžią, kad ji netinkamai sprendė sostinės susigrąžinimo klausimą, kad galbūt net nenorėjo jos susigrąžinti, tik imitavo tą politiką, o dabar atėjo politinė jėga, kuri labai radikaliai ir Lietuvai naudingai išspręs šitą klausimą. Tai mobilizavo visuomenę, svyruojančią valdininkiją ir taip per pusmetį ar metus susiformavo naujoji politinė dauguma.
Naujasis susiformavęs visuomenėje vyriausybės palaikymas leido Smetonai nešaukti eilinių Seimo rinkimų, kurių reikalavo Konstitucija. Negalėtume atlikti socialinių tyrimų, bet Smetonos ir Voldemaro politinė nuojauta buvo tokia, kad kuo jie ilgiau nešauks eilinių Seimo rinkimų, tuo daugiau jų politinių šalininkų atsiras. Jie sugebėjo suvaldyti tą situaciją panaudodami krikščioniškosios demokratijos politinius instrumentus prieš pačius krikščionis demokratus. Politinę cenzūrą, tam tikras politines represijas prieš oponentus.
Pirmiausia buvo sutriuškinta komunistų partija, kuri iš karto po perversmo buvo praktiškai likviduota, 90% jos narių atsidūrė kalėjime. Visuomenei tai imponavo. Šitam efektyvumui kovojant su valstybės priešais nei krikdemai, nei pats Krupavičius nieko negalėjo prikišti. Kad ir kaip jis nemėgo Smetonos. (Juk jie buvo labai skirtingi, net ir kalbėjimo, gestikuliavimo manieromis: Smetona kalbėjo lėtai, apgalvotai, dėstė mintis žodis po žodžio, o Krupavičius buvo ugningas, liepsningas, Smetonos kalba – kaip paminklo, rankų jis nejudina, tik lūpas ir truputį galvą, o Krupavičius gestikuliuoja, kalba aiškiai, uždegančiai, revoliucingai).
Krikdemai pasijuto bejėgiai, kai jų pačių instrumentai buvo panaudoti prieš juos. Jau ketvirtojo dešimtmečio vidury pastebima krikščioniškosios demokratijos politinės ideologijos ir struktūrų dezintegracija. Sovietų okupaciją krikščioniškoji demokratija pasitiko smarkiai dezintegruota. Sudėtinga vertinti jų elgesį 1940 m. vasarą, nes jie nemato gresiančių pavojų, veikdami prieš nekenčiamą Smetonos režimą pradeda veikti prieš pačią valstybę.
Ne paslaptis, kad Krupavičius buvo tiek toli pažengęs antiautoritarinėję, antismetoniškoje politikoje, kad 1940 m. rudens pradžioje jis kreipėsi specialiu memorandumu į okupacinę valdžią, siūlydamas kaip Lietuvoje sėkmingai galėtų sugyventi laisva Katalikų bažnyčia ir sovietinė sistema. Kunigas socialistas Krupavičius bandė labai elegantiškai, diplomatiškai bandė ieškoti politinio sutarimo su okupacine jėga.
Galime tai vertinti kaip kolaboravimą, bet aš to jokiu būdu nedaryčiau. Tai buvo jo grynas politinis pragmatizmas. Žinant, kas vyksta pasaulyje 1940 m. rudenį, kaip situaciją vertina vienintelis visoje Europoje likęs nepriklausomas politinis lyderis Winstonas Churchillis. Vienoje iš savo garsiųjų to meto kalbų jis pasako, kad Raudonoji armija geriau kurį laiką ir liktų ten, kur atėjo, kol yra didžioji grėsmė Hitleris.
Lietuvos to meto situaciją modeliavo ir Krupavičius. Jis – ne fantastas, jis politikas su idėjomis, bet labai arti žemės – ir vykdydamas žemės reformą, ir brėždamas valstybės ateitį labai sudėtingomis sovietinės okupacijos sąlygomis. Jis nesvajoja, kad atskris koks riteris ir išlaisvins mūsų valstybę, kaip karalaitę iš drakono pilies. Jis mąsto pragmatiškai, ieško tam tikros politinės egzistencijos lietuvių visuomenei. Jis puikiai supranta, kad Katalikų bažnyčia yra pagrindinis instrumentas, kuris gali išlaikyti lietuvybę. Jeigu jai pavyktų rasti politinį sutarimą su sovietine sistema, visuomenė liktų gyva. Jei visuomenė liktų gyva, valstybė visada galėtų būti atkurta.
Tokia Krupavičiaus logika istorinėje perspektyvoje puikiai pasitvirtino. Sąjūdis nebuvo importuotas į Lietuvą nei iš Mėnulio, nei iš JAV, kaip mes jas bemylėtume. Jis atsirado ir susiformavo čia. Žymia dalimi ir per Katalikų bažnyčią, nes lemiamą kritinę bangą, 1988–1990 m. sugrąžinusią mums valstybingumą, sudarė žmonės, turėję ryšių su Bažnyčia, rėmę jos ideologinę laikyseną. Krupavičius yra labai žymus XX a. Lietuvos valstybingumo ideologas ir strategas.
– Ar su nacių okupantais Krupavičius taip pat mėgina ieškoti kokio sutarimo? Galų gale jie jį suėmė – kodėl?
– Jūsų klausimas atspindi mūsų istorinės atminties situaciją. Bijau, kad Krupavičius šiandien nedėtų lygybės ženklo tarp dviejų totalitarinių režimų. Ir tuo metu jis jo nedėjo. Jis matė jų esminius, fundamentalius skirtumus. Tie režimai buvo labai panašūs savo brutalumu. Bet istorinėje, humanistinėje, ideologinėje perspektyvoje jie labai skyrėsi.
Krupavičius nuosaikiai nuošaliai laikėsi nuo 1941 m. birželio sukilimo Kaune. Manau, kad tuo metu jau būdamas patyręs politinis vilkas, perėjęs didžiulę politinę Golgotą, pasimokęs iš 1926 m. perversmo, jis sąmoningai Birželio sukilimo atžvilgiu laikėsi šaltai, atokiai. Kiek man žinoma, nė vienas Birželio sukilimo aktyvistas vėliau radikaliai nepasmerkė Holokausto Lietuvoje. Krupavičius išlaikė atstumą nuo sukilimo, tai jam leido užimti labai tvirtą moralinę poziciją matant kas vyksta Lietuvoje. Jis neturėjo jokių iliuzijų, kad nacistinė Vokietija galėtų būti Lietuvos valstybingumo sąjungininkė.
Būtent tai kritiniu tautai metu jį suvedė į politinę partnerystę su radikaliu politiniu oponentu prezidentu Kaziu Griniumi. Socialistas Grinius ir kunigas, krikščionis demokratas Krupavičius vienodai svariai pasmerkė nacistinio režimo nusikaltimus Lietuvoje. Mano manymu, jis šioje situacijoje stovi mažiausiai pusę galvos aukščiau ir už Birželio sukilimo ideologus, ir už socialistą, vėliau patapusį vos ne nacistu, Kazį Škirpą, deja.
Didelė dalis kunigų gana atsargiai žiūrėjo į sukilėlius. Džiaugėsi Kaune plevėsuojančia trispalve, formaliais pareiškimais apie atkuriamą valstybingumą, bet su baime ir atsargumu žvelgė – o kas bus rytoj? Ar naciai elgsis kaip bolševikai, ar dar blogiau? Po kelių dienų ir savaičių paaiškėjo, kad atėjo dar brutalesnis, dar ciniškesnis režimas, nešantis lietuvių tautai ir valstybingumui dar didesnes istorines grėsmes nei bolševikai.
– Emigracijoje Krupavičius vadovavo VLIK’ui, palaikė ryšius su Lietuvos partizanais, globojo J.Lukšos-Daumanto misiją. Tęsė strateginę „krašto primato“ laisvinant Lietuvą liniją?
– Lietuvos išvadavimo misijos situacija po sovietinės 1944–1945 m. reokupacijos tapo kur kas sudėtingesnė. Formavosi trys sunkiai suderinamos išlaisvinimo strategijos. Principinis klausimas buvo: kas turi vadovauti? Ši problema prasidėjo 1940 m. vasarą, kai Lietuva nesuformavo vyriausybės emigracijoje. Kai vyriausybė pasidavė okupantui, priėmė jo valią, vėliau buvo nušalinta ir sunaikinta. Tai užkirto kelią sėkmingam ir planingam Lietuvos išlaisvinimo darbui.
Krašte spontaniškai formavosi pogrindinis sąjūdis – karinė rezistencija. Užsienyje veikė VLIK’as ir Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis, įgaliotas buvusio prezidento. VLIK’as su S.Kairiu ir Krupavičiumi buvo gana kovingas. Jie kiek įmanoma palaikė realią, ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Manydami, kad taip bus galima pažadinti Vakarų, pirmiausia JAV politinę sąžinę. Krupavičius maždaug taip sakė: „Lietuvoje turi būti išlieta tiek partizanų kraujo, kad ta Vakarų sąžinė pabustų. Jeigu čia visi miegos, nieko nebus“.
Sugebėkite prisitaikyti, išgyventi, išlaikyti lietuvybę, tada istorinėje perspektyvoje bus lengviau atkurti lietuviškumą.
Kitos strategijos laikėsi S.Lozoraitis, kuris VLIK’ui skirtame Memorandume kritikavo „kraujo“ strategiją. Diplomatas, buvęs užsienio reikalų ministras S.Lozoraitis turėjo žymiai daugiau informacijos, negu VLIK’o nariai – iš esmės privatūs asmenys. Lietuvos diplomatijos šefas tebesisuko diplomatijos virtuvėje. Jautė nuotaikas, matė tendencijas. Tuo remdamasis S.Lozoraitis suformulavo principą: „Kuo mažiau kraujo bus išlieta, tuo Lietuva daugiau laimės“. Sugebėkite prisitaikyti, išgyventi, išlaikyti lietuvybę, tada istorinėje perspektyvoje bus lengviau atkurti lietuviškumą.
Šiek tiek ciniškai skaičiuojant kraujo Lietuvoje buvo išlieta maždaug tris kartus daugiau nei Latvijoje, penkis šešis kartus daugiau negu Estijoje, bet juo mes nepažadinome tos Vakarų sąžinės. Ji nepabunda, kol grėsmė neima alsuoti jai į pakaušį. Istorinėje perspektyvoje nugalėjo S.Lozoraičio nubrėžta politinė strategija. Sąjūdyje buvo apie pusę komunistų – prisitaikėlių, arba net kolaborantų. Kita pusė užėmė gana aukštas pareigas LTSR, buvo įsitvirtinę kultūrinėse, socialinėse jos struktūrose.
Bet mūsų istorinei atminčiai, lietuvio santykiui su valstybe 1944–1953 m. ginkluota rezistencija labai reikšminga. Ji stato mus į kitų Vakarų tautų – italų, prancūzų, išgyvenusių antinacinę rezistenciją, lenkų, išgyvenusių ir antinacinę, ir antisovietinę rezistencijas, situaciją. Ji tam tikra prasme daro mus istorine tauta. Bet visos mano minėtos rezistencijos arba 100 proc., arba iš dalies baigėsi pergale. Lietuviams rezistencinės pergalės pasiekti nepavyko. Mes pergalę pasiekėme ne ginkluotos rezistencijos, bet išgyvenimo ir politinės, tautinės tapatybės išsaugojimo keliu. Išlikome lietuviais, išlaikėme istorinę atmintį, politinę valią ir ryžtą.
– Sausio 13-ąją turėjome pralieti kraujo, nors ir nesmurtiškai priešindamiesi. Tas mūsų brolių ir sesės kraujas galgi ir turėjo poveikio Vakarų sąžinei?
– Esu tyrinėjęs šitą problemą. Sausio 13-oji iš tiesų sujaudino pasaulį. Bet ne tiek Vakarų Europos sąžinę, kiek Centrinės ir Rytų Europos, Rusijos žmonių sąžines. Sausio 13-oji mums sukūrė kelioliką, o gal keliasdešimt milijonų sąjungininkų Rusijoje.
Iš Vakarų pozicijų žvelgiant Sausio 13-osios rezultatas buvo minimalus. Jokio pripažinimo ar politinio judesio nebuvo. Vienintelės Vakarų rekomendacijos tada buvo – kaip galima greičiau pradėkite dialogą su M.Gorbačiovu. Rugpjūčio pučo Vakarai nelaukė. Galbūt jo laukė šachmatininkas, politinis vizionierius prof. V.Landsbergis? Matydamas, kad ta sistema žlugs savaime. Vakaruose tokių minčių nebuvo. Visi gyveno apimti „gorbimanijos“.
Tai, kad viskas taip sėkmingai mums pasisuko, greičiau yra Dievo šypsnys Lietuvai – gal tai transcendentinis atpildas mums už išlietą kraują 1944–1953 m. Kad ta sistema sugriuvo taip, jog mums pakako Sausio 13-osios aukų. 1991 m. rugpjūčio pučo didžiausi laimėtojai esame mes, net ne Rusija. Mes užsukome tą sovietinės sistemos žlugimo mašiną pačioje Rusijoje ir mes pasiėmėme didžiausius politinius to žlugimo dividendus. Klausimas kaip mes tuo pasinaudojome? Kiek mes šiandien gyvybingi ir tvirti? Dėl šiandienos tapatybės aš turiu didelių abejonių.
– Pasiūlėte Seimo nariams skaityti Krupavičiaus stenogramas – ko jie ten galėtų išmokti? Gal mums ir dabar reikia tokių politikų kaip Krupavičius?
– Bent vienas Krupavičius šiandieniniame Seime mums labai praverstų. Pasikartosiu – mums reikia krupavičiškai taiklaus valstybės problemos įvardijimo. Reikia, kad kas pasiūlytų instrumentų ir metodiką kaip tą problemą spręsti. Šiandieniai Seimo nariai mėgsta daug ir ilgai kalbėti ir mažai pasakyti. Krupavičiaus politinė retorika buvo įtikinanti ir šalininkus, ir politinius oponentus.
Krupavičius niekada nebijojo imtis politinės lyderystės ir sumokėti politinės kainos. Ir Žemės reformos, ir 1926 m. perversmo, ir 1940 m. Memorandumo sovietinei valdžiai atvejais jis parodė, kad turi ką pasakyti, nebijo to pasakyti ir nebijo prisiimti politinės atsakomybės. Taip pat ir būdamas VLIK’o pirmininku – siųsti vyrus į mirtį, organizuoti ginkluotą rezistenciją esant už jos ribų, reikėjo politinės valios ir drąsos. Didžiulio tikėjimo savo pasirinkta metodika. Krupavičiui niekada nestigo tikėjimo – nei Dievu, nei savo politine misija, nei lietuvių tauta, nei Lietuvos valstybe. Krupavičiaus sukirpimo politikų šiandien Lietuvoje praktiškai nebeturime. Tai XXI a. pr. Lietuvos politinio proceso didžioji bėda. Negalėčiau pasakyti, kas dabar galėtų perimti Krupavičiaus neštą politinę vėliavą.
Tekstas parengtas pagal „Žinių radijo“ laidų ciklo „Vardan tos Lietuvos“ medžiagą.
