Ne vienas Europoje yra turėjęs nemalonumų dėl potraukio Trečiojo Reicho atributikai. Prieš porą metų dėl susižavėjimo Alberto Speero projektuotais pastatais ir Leni Riefenstahl filmais prie gėdos stulpo stojo Bryanas Ferry; panašiu metu nemalonumai užgriuvo buvusį „Human Rights Watch“ patarėją Marco Garlasko; 1997 metais atsistatydinti buvo priverstas ir žurnalo vyrams GQ redaktorius Jamesas Brownas, nacius ir feldmaršalą Erwiną Rommelį įtraukęs į 200 stilingiausių XX amžiaus žmonių sąrašą.
Nepaisydami to, abiejose Atlanto pusėse tūkstančiai kolekcionierių aistringai domisi Antrojo pasaulinio karo atributika: uniformomis, amunicija, medaliais, o prekyba to meto memorabilijomis klestėte klesti.
„Niekada neslėpiau savo pomėgio, kadangi tai – nieko gėdingo, kad ir koks nenormalus jis atrodytų tiems, kurie nesidomi karo istorija, – tąkart gynėsi Marco Garlasko. – Tūkstančiai karo istorijos mėgėjų renka dalykus, susijusius su karu, nes nori pasimokyti iš praeities. Žinoma, aš turėjau suprasti, kad Antrojo pasaulinio karo vokiečių kariškių vaizdai daugeliui yra užgaulūs.“
Jis taip pat pripažino dviejuose interneto puslapiuose dėjęs „paaugliškus ir neskoningus“ vaizdus. Nepasitenkinimą sukėlė ir jo pasakymas, kad odinė SS striukė yra cool. Taigi kyla klausimas, ar viskas gerai, kai asmuo jaučia nenumaldomą aistrą Trečiojo Reicho (arba kitų totalitarinių režimų) ženklams?
Iš Malcolmo Fisherio, vieno didžiausių prekiautojų karine atributika Didžiojoje Britanijoje, gali nusipirkti visko. Netgi XVIII amžiaus karinės atributikos. Tačiau didžiausią jo verslo dalį sudaro prekyba Antrojo pasaulinio karo memorabilijomis. Dauguma jų – vokiškos. Jo interneto puslapyje gali įsigyti ir aliejiniais dažais nutapytą Adolfo Hitlerio portretą bei svastikomis puoštą vazą.
Aš prekiauju istorijos artefaktais. Žinoma, visur pasitaiko pamišėlių, tačiau jų ne daugiau nei vienas procentas“, – sakė Malcolmas Fisheris.M.Fisheris BBC žurnalistams tvirtino, kad iš jo perkantys kolekcionieriai yra paprasti, istorija besidomintys žmonės. „Mus domina vien istorija, ir niekas daugiau. Nesvarbu, ar tai būtų britų, rusų, vokiečių ar italų daiktai. Tai dalis istorijos, kurios negalima nuneigti. Aš prekiauju istorijos artefaktais. Žinoma, visur pasitaiko pamišėlių, tačiau jų ne daugiau nei vienas procentas“, – sakė jis.
Paraleliai egzistuoja ir kita rinka, kurioje pardavinėjamos to laikmečio reprodukcijos. Pavyzdžiui, siuvamos uniformos, kurias karybos mėgėjai dėvi svarbių istorinių įvykių, tų įvykių rekonstrukcijų proga.
Štai Anthony Hole'as vadovauja interneto parduotuvei Militaria.net. Jis užsiima būtent Trečiojo Reicho atributikos reprodukcijomis. Puslapyje tarp daugelio dalykų galima nusipirkti SS uniformų ir emblemų. A.Hole'as teigia bendradarbiaujantis ir su tokiomis TV kompanijomis kaip BBC. Savo klientus jis apibūdina kaip „vidutinio amžiaus vyrus, kurie užaugo žiūrėdami filmus apie karą ir žaisdami kariniais žaislais“.
„Vokiečių uniformos atrodė geriau...“
A.Hole'as taip pat sako, kad daiktų kolekcionavimas su politika neturi nieko bendra. Tačiau jis nesutinka, kad didelį vaidmenį čia vaidina estetinis veiksnys. „Vokiečių uniformos atrodė geriau nei bet kurios kitos armijos... Jei žiūrėtum į britų uniformas ir amuniciją, ji buvo veikiau praktiška nei graži.“
Galima sutikti, jog daugelis to laikotarpio karinės atributikos reprodukcijų gali būti laikomos istoriškomis, tačiau daiktai, kurių galima įsigyti militaria.net, tokie tikrai nėra. Pavyzdžiui, SS marškinėliai ar bokalai.
Markas Frazeris, vienas iš Britanijos žydų valdybos narių, sako, kad kiekvieną atvejį, susijusį su nacių memorabilijomis, reikėtų nagrinėti atskirai:
„Be jokių abejonių, kai kurie kolekcionieriai vadovaujasi grynai akademiniais motyvais. Mes esame susirūpinę tais, kurie yra kitoje spektro pusėje, kurie rengiasi nacių uniformomis, idant galėtų dalyvauti Trečiojo Reicho gyvenimo inscenizacijose.
„Tokios fantazijos, be jokių abejonių, kelia nerimą, jei ne pavojų, todėl kiekvienas turėtų paklausti savęs, kodėl jį taip domina šis tamsus istorijos periodas“, – sakė jis.
O kaip su aistra sovietų memorabilijoms?
Egzistuoja aistra ir sovietinėms memorabilijoms. Jų mėgėjas specializuotose interneto svetainėse gali įsigyti visko: nuo žieminių kepurių ušankių iki originalių NKVD karininkų uniformų, nuo įvairiausių ženkliukų iki dujokaukių.
Tiesa, vargu ar sovietinės atributikos populiarumas ar statusas galėtų prilygti nacių atributikai. Bent jau Vakarų Europoje. Vien dėl tos priežasties, kad, pavyzdžiui, sovietinės uniformos „ne tokios gražios“ kaip „Hugo Boss“ pasiūtos vokiškos, o Raudonoji armija neturi tokios „paslapties“ auros kaip Vermachtas ar SS.
Tačiau šiųdviejų totalitarinių režimų atributikos kolekcionierių aistra, regis, turi bendrą pagrindą. Sprendžiant iš prekybos tokia atributika konteksto, šis pagrindas – ne „gryna“ istorija, o potraukis galios estetikai: uniformoms, kariniams daliniams, jų pavadinimams, tarpusavio sąveikai ir t. t.
Ar nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos atributikos – ČK, NKGB, NKVD, MGB, KGB, SA, SD, SS uniformų ir emblemų – kaupimas bei prekyba ja yra etiškas užsiėmimas – opus klausimas daugeliui žmonių. Ką į tai galėtų atsakyti tokių daiktų mėgėjai ir kolekcionieriai?
Parengta pagal BBC
