Alaus daryklos, kurių istorija siekia prieškarį, interneto svetainėse ir reklamose šį laikotarpį pateikia kaip aukso amžių. Taip jos kuria aludarystės tradicijų tęstinumo ir produkcijos „lietuviškumo“, pateikiamo kaip kokybiškumas, įvaizdį. Tačiau ne viskas prieškario aludarystėje buvo taip „skanu“ ar lietuviška, kaip norima įteigti reklamose.
Visuomenės priešas – alaus sindikatas
Pirmieji metai po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo sunkūs visais aspektais, taip pat ir ekonominiu. Dėl šios priežasties pagaminamo ir išgeriamo alaus kiekis krito. Prieš Didįjį karą veikę bravorai pagamindavo apie 25 milijonus litrų alaus, o po karo poreikiams patenkinti užtekdavo 10,8 milijono (1922). 1922 m. Lietuvoje veikė 11 alaus fabrikų. Stambiausi buvo „I. B. Volfo“, „Engelman“ ir „Goldbergo“.
Šiuo laikotarpiu valstybės politika aludarių atžvilgiu buvo palanki bravorų plėtrai. Akcizo mokestis alui buvo beveik toks pat, kaip ir prieš karą Rusijos imperijoje. Iki 1924 m. pagaminamo alaus kiekis viršijo 9 mln. litrų per metus, bet vėliau sparčiai krito. Pagrindinė priežastis – kainos šuolis. Dauguma to meto alaus daryklų gynėsi, kad kainas buvusios priverstos pakelti dėl padidėjusio akcizo mokesčio alkoholiniams gėrimams, taip pat ir alui.
Smunkančios gamybos apimtys ir akcizo šuolis suteikė pretekstą sukurti Lietuvos alaus bravorų sąjungą (toliau tekste – LABS), kurios tikslu tapo išsaugoti daryklas ir panaikinti tarp jų konkurenciją. LABS inicijavo keturi didžiausi bravorai (Kauno „I. B. Volfo“ ir „Engelman“, Šiaulių „Gubernijos“, Prienų „Goldbergo“), sprendžiant pagal LABS rašytus laiškus ir karikatūras periodikoje, šios organizacijos pirmininkas veikiausiai buvo „I. B. Volfo“ alaus daryklos savininko Isero Bero Volfo sūnus Gregorijus Volfas.
Po šešerių metų įvykusiame LABS suvažiavime paskelbti stulbinantys veiklos rezultatai: alaus gamyba sugrįžo į 1924 m. aukštumas, konkurencija sumažinta, padėta išsilaikyti mažiesiems alaus bravorams, kurie dėl naujojo akcizo mokesčio būtų buvę uždaryti.
Tačiau už visus „gerus“ sindikato darbus mažiesiems bravorams teko atsilyginti. Didžiosios alaus daryklos mokėdavo honorarus mažesniosioms, kad jos veiklą sustabdytų ir alaus nevirtų. Dėl vyraujančios sindikato monopolijos ir konkurencijos nebuvimo alaus kainos nekito, o valstybė nesugebėjo jų sumažinti.
Labiausiai nepatenkinti karteliniais sindikato susitarimais buvo eiliniai piliečiai, kuriems alus buvo tapęs prabangos preke. Lyginant LABS pateikiamus duomenis su tais, kuriuos pateikia Vladas Juodeika, matyti, kad beveik 99 proc. alaus 1924–1931 m. laikotarpiu pagamindavo aludarių sindikatas ir jam priklausančios alaus daryklos. Šiuo laikotarpiu aludarių sindikatas neturėjo nė vieno konkurento, o alaus importas iš užsienio beveik neegzistavo per visą nepriklausomybės laikotarpį.
Dar 1929 m. JAV prasidėjusi ekonominė krizė 1932 m. pasiekė Lietuvą, krito perkamoji galia, smuko ir suvartojamo alaus kiekis. Nors alaus kainos tuo metu jau buvo pasiekusios neregėtas aukštumas, valdžios sprendimai sekė stulbinančiai neapgalvoti – keliamas akcizo mokestis, dėl kurio dar labiau pakilo alaus kaina. Periodinėje spaudoje nuvilnijo atvira pasipiktinimų banga.
Pirmasis atvirai apie grobstomus milijonus 1932 m. prabilo Mokesčių departamento direktoriaus referentas A.Stasiškis. Argumentuodamas surinktais duomenimis ir apskaičiavimais, Stasiškis nurodė, kad už alų Lietuvoje yra permokama 12,7 mln. Lt (su akcizu).
Tai yra maždaug tokią pelno dalį už alaus pardavimus gauna sindikatas. Tiesa, jis siūlė ir toliau didinti akcizą, nes esą jau dešimti metai iš eilės milžinišką pelną gaunantis aludarių sindikatas pakeitus akcizą neturėtų keisti alaus kainos (nors iki tol, prisidengdamas akcizų mokesčio kėlimu, sindikatas kaip tik nuolat didino alaus kainą).
Vis dėlto Stasiškis pabrėžė, kad alus būtų pigesnis, jei nebūtų sindikato rankose. Po šio pasisakymo „Lietuvos aido“ numeriuose įsiplieskė diskusija tarp Stasiškio ir LABS atstovų, kurie aršiai išsigynė didelių pelnų teigdami, kad skaičiai esantys padidinti beveik trimis milijonais litų, o tikroji pelno dalis, atskaičius mokesčius ir darbuotojų atlyginimus, tesiekianti pusę milijono litų.
1932 m. į sindikato kontroliuojamą rinką ryžtasi įsibrauti broliai Šadauskai iš Mažeikių, reklaminiuose savo bravoro skelbimuose prisistatydami tikra lietuviško kapitalo įmone bei pažadėdami sumažintas alaus kainas. Sindikatas visomis priemonėmis bandė sutrukdyti Šadauskams, tačiau jų neįveikė. 1933 m. alaus akcizui sumažėjus, sindikatas pranešė, kad, verčiamas brolių Šadauskų, pats yra priverstas mažinti alaus kainas. Tačiau vėliau tas pats laikraštis atskleidė melą – sindikato paskelbtos kainos buvo didmeninės.
Brolių Šadauskų alaus bravoras ne tik atskleidė silpnąsias sindikatininkų kainodaros puses, tačiau ir išviešino sindikatui priklausančių įmonių kapitalo nelietuviškumą. Pastarasis aspektas padarė nemažai žalos sindikato įvaizdžiui visuomenėje. Sujudinta LABS nusprendė persitvarkyti.
Pirmiausia aludarių sindikatas į savo gretas priėmė naują narį. Nors nuo 1923 m. Klaipėdos kraštas priklausė Lietuvai, tačiau Klaipėdoje veikęs akcinis alaus bravoras nepriklausė LABS. 1933 m. aludarių sindikato suvažiavime paskelbta, kad sąjunga pasipildė nauju nariu. Tai LABS suteikė galimybę išplėsti savo įtaką užimant Mažosios Lietuvos rinką.
Kitas svarbus tais pat metais priimtas sprendimas buvo Martyno Yčo paskyrimas LABS reprezentaciniu pirmininku. Suvokdami nelietuviškumo etiketės pavojų verslui, sindikatininkai kaip savo veidą iškėlė žinomą asmenybę. Yčas iki šio paskyrimo jau buvo „Gubernijos“ alaus bravoro direktorius, taip pat – vienas „Ragučio“ alaus daryklos savininkų. Tačiau, nepaisant nuodugnaus susipažinimo su verslo vidaus ypatybėmis, jokios apčiuopiamos naudos LABS veiklai Yčas nedavė. Jis tebuvo marionetė.
1935 m. Vyriausybė, atsižvelgdama į prastą alaus pramonės būklę ir vyraujantį nepasitenkinimą visuomenėje, įkūrė Kainų kontrolės komisiją, atsakingą už kainų normalizavimą ir sindikatininkų savivalės sustabdymą. Jos vadovu – kainų tvarkytoju – paskiriamas Juodeika.
Norėdama atsakingai parengti veiksmų planą, komisija skubotų veiksmų nesiėmė. Aludarių sindikatas dar beveik metus naudojosi Kainų tvarkytojo atsargumu. LABS tempė laiką bevaisėmis diskusijomis – aukštas kainas teisino Vyriausybės dažnai kaitaliotais akcizais, itin brangiais Aleksoto stiklo fabriko buteliais ir t. t.
Tais pat metais sindikatas patyrė pirmą sukrėtimą – už skolas nacionalizuota „Gubernijos“ alaus darykla, spaudoje pasirodė pranešimai, kad LABS netrukus iširs. Ją perėmęs Lietuvos bankas išstojo iš aludarių sindikato gretų, bet pats sindikatas išsilaikė.
1936 m. kainų tvarkytojas paskelbė, kad Lietuvoje alaus kainos esančios per 100 procentų didesnės nei aplinkinėse valstybėse ir kad privalu imtis griežtų priemonių kainoms sumažinti. Kainų komisijos apskaičiavimais, sumažinus kainas 40–50 proc. alaus suvartojimas padidėtų 100 procentų.
Po truputį, derindami įstatymus ir siekdami geriausios išeities sindikatui ir valstybei, Kainų kontrolės komisijos nariai kartu su Vyriausybe ėmėsi griežtesnių priemonių.
Po ilgų derybų su LABS buvo prieitas tam tikras kompromisas: nutarta mažinti akcizą alkoholiui kartu sumažinant alaus kainas. Kainų mažinimą prižiūrėjo Kainų komisija, kuri buvo įpareigota kiekvieną, kuris nemažins kainų, griežtai bausti. Nors alaus sindikatas net pagrasė tokioms permainoms tęsiantis išvis nebegaminti alaus, kainų tvarkytojas įstatymų nebeatšaukė, maža to, paskelbė, kad nuo 1937 m. alaus kainos būsiančios sumažintos 45–60 procentų.
Aludarių sindikatas dar bandė priešintis ir surengė protestą, kurio metu įsakė visiems jų alumi prekiaujantiems restoranams užsidaryti po dvyliktos valandos, kad, įsigaliojus įstatymui, niekas atpigusio alaus negautų. Šis protestas jokios naudos nedavė. O nauja tvarka pasirodė visapusiškai naudinga – po pirmojo kainų sumažinimo spauda sumirgo straipsniais, giriančiais valstybės sprendimus, pramoniniai alaus bravorai nebesuspėjo gaminti alaus išaugusiems poreikiams patenkinti ir jiems teko pradėti pardavinėti ne iki galo subrendusį alų.
Valstybei tai reiškė, kad net ir sumažinus alaus akcizą įplaukos į biudžetą iš alaus akcizo mokesčio augo daugiau nei dvigubai. Didesnė paklausa leido pramoninkams pradėti kalbėti apie augantį pelną, kuris, anot jų, buvo neįmanomas. Išaugus vartotojų poreikiams, alaus gamyba beveik pasiekė prieškarinį lygį. Augant alaus rinkai susirūpinta produkto kokybe. Todėl radosi įstatymai, reglamentuojantys kiekvienai alaus daryklai skirtą rinkos dalį.
Lietuviškas alus – mitas?
Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, jos pramoninėje aludarystėje paplito du alaus stiliai: porteris ir lageris. XVIII a. imperatorės Kotrynos II dvaro užsakymu Anglijoje pradėtas gaminti specifinis stout stilius eksportui į Rusiją, iš pradžių vadintas imperial stout, vėliau – imperial porter. Specialiai pritaikytas ilgoms kelionėms laivais ir Rusijos klimato sąlygoms, šis alus pasižymėjo didesne alkoholio koncentracija.
Neilgai trukus Kotryna II paskelbė įsakymą, kuriuo liepė Rusijos aludariams savo gamyklose virti imperial porter. XIX a. jo receptūros pagrindu visame Rytų Baltijos regione pradėtas virti alus, šiandien vadinamas „Baltic porter“. Pritaikius jo gamybą prie tuo metu vyravusios pramoninės aludarystės tendencijų, pradėtos naudoti apatinės fermentacijos mielės, dėl to Baltijos porteris tapo nauju savitu alaus stiliumi, nutolusiu nuo tradicinio angliško viršutinės fermentacijos porterio. Lageris Lietuvos gubernijose įsivyravo dėl Vokietijos įtakos.
Dauguma carinių pramoninių alaus daryklų savo veiklą tęsė ir Lietuvos Respublikoje, kaip ir anksčiau orientuodamosi į modernius kapitalistinių šalių bravorus. Tai skatino ne tik pramonės plėtros kryptys, bet ir trečiojo dešimtmečio pradžioje įsivyravęs modernumo siekis bei noras orientuotis į Vakarų Europos šalis.
Modernias idėjas skatino ir tai, kad daugumos Lietuvoje veikusių pramoninių alaus daryklų savininkai ir vyriausieji aludariai buvo ne lietuviai. Tradicinis namudinis alus dažniausiai buvo verdamas vienkiemiuose, kaimuose, mažesniuose miesteliuose, o miestuose mažai ką bendro su lietuviškomis tradicijomis turinčių asmenų iniciatyva kūrėsi didelės daryklos.
Dėl šios priežasties po karo atsigaunančioje alaus pramonėje nematyti to, ką tikrai galėtume vadinti lietuvišku alumi – tradicinio drumsto, tiršto, viršutinės fermentacijos kaimiško alaus, verdamo vietinio aludario iš vietinių žaliavų.
Iš prieškario Lietuvos daryklų verdamo alaus pavadinimų galime spręsti apie alaus stilių, kadangi jį kopijuojant dažniausiai būdavęs suteikiamas ir pavadinimas. „Gubernijos“ daryklos „Bokbieras“ savo savybėmis veikiausiai atitiko Klaipėdos bravore virtą „Ožio“ alų (vok. bock – ožys). Šie alūs – tai vokiškojo bockbier stiliaus kopijos.
Čekiškam pilsner stiliui daryklos mėgino klijuoti sulietuvintą etiketę – „pilzenas“, tuo tarpu porteris vadintas „Imperial porteriu“, „Dvigubu porteriu“, tačiau reglamentuotos leistino alkoholio kiekio aluje taisyklės neleido visiškai atitikti stiliaus.
Vis dėlto ne visi pavadinimai leidžia atpažinti alaus stilių. Dėl nežinomos receptūros lieka neaišku, kas slėpėsi po „Kunigaikščių“, „Juoduoju“, „Audito“, „Stalo“, „Žemaitišku“, „Akciniu šviesiuoju“, „Double“ ar „Eksport“ pavadinimais. Greičiausiai tai buvo apatinės fermentacijos lageriai, bet tiksliau pasakyti neįmanoma.
Verta paminėti, kad ir patys lietuviai nepuoselėjo naminio alaus tradicijų. Nors teisės aktai reglamentavo, kad leidžiama gaminti naminį alų savo reikmėms jo neparduodant, bet tai naminės aludarystės negelbėjo. Žmonės, ypač kaime, buvo linkę rinktis pigesnę ir stipresnę alternatyvą – nelegaliu laikytą šamarliaką (spirito ir alaus mišinį). Pasak Antano Astrausko, prieš Antrąjį pasaulinį karą naminė aludarystė jau buvo nunykusi kai kuriose Žemaitijos srityse, apie dzūkus daug tikslios informacijos nėra, o Suvalkijos valstiečiai alų buvo linkę pirkti. Stipriausios naminio alaus tradicijos išliko šiaurės rytų Aukštaitijoje, kur pergyveno net sovietmetį.
Žvelgiant iš kitos perspektyvos, greičiausiai būtų neteisinga lietuvišku alumi nevadinti produkto, kuriam naudojamos tik Lietuvoje užaugintos sudedamosios dalys. Naudojant Lietuvoje užaugintas žaliavas ir pasiskolinus kurio nors alaus stiliaus receptūrą, būtų galima teigti gaunant, pavyzdžiui, angliškojo porterio lietuvišką variantą. Tačiau praktikoje tai įgyvendinti sunku, nes kiekvienam alaus receptui naudojami specifiniai salyklai, ypač svarbūs yra specifiniai apyniai ir mielės, kurios lemia didelę skonio paletės dalį.
Rusijos imperijos laikais pramoninės alaus daryklos Lietuvoje naudojo tik vietines žaliavas. Tačiau karas ir Nepriklausomybės kovos Lietuvos žemės ūkiui padarė didelę žalą. Tiesa, alaus pramonei ji buvo palyginti mažesnė. Grūdų, reikalingų salyklui gaminti, pasėliai karo metais buvo saugomi, be to, jų atsodinimas ir auginimas nereikalavo didelių investicijų.
Todėl salyklą ir Lietuvos Respublikoje pramoninės alaus daryklos dažniausiai naudodavo vietinį. Mielės irgi būdavo importuojamos retai, jų veisyklos buvo skirtos tam tikrų mielių rūšims auginti ir dauginti. Net ir naminiai aludariai galėjo savo reikmėms vietinėse parduotuvėse nusipirkti sausų mielių36. Vienintelė žemės ūkio sritis, svarbi aludarystei ir deramai po karo neatkurta, buvo apynių auginimas, dėl to apynių ieškota užsienyje. Taip elgtasi, nes apyniai rimtą derlių ima duoti tik antrais trečiais metais.
Vienintelis vietinis apynių tiekėjas prieškariu buvo Kauno (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto botanikos sodas, kur augintos Vakarų Europos apynių rūšys. Čia, tiriant įvairias veisles, buvo išauginama net apie 2000 kg/ha sausų apynių spurgų, realizuotų „Ragučio“ alaus darykloje.
Bet tai tesudarė mažą dalelytę apynių, naudojamų alaus gamyboje. Tiesa, prieš Antrąjį pasaulinį karą apynių auginimas buvo ėmęs plisti, 1939 m. šalyje jau buvo apie 25 ha apynynų, duodavusių iki 50 t derliaus. Palyginimui – 1938 m. Lietuvos alaus pramoninkai sunaudojo 67,9 t apynių, taigi importas tebeegzistavo.
Alaus daryklų rinkodara
Trečio dešimtmečio pabaigoje, siekdamos didinti apyvartą, įvairių sričių pramonės įmonės pradėjo pirkti reklamą spaudoje. Pirmosios reklamos buvo šriftinio pobūdžio informaciniai pranešimai, užpildydavę puslapio erdvę smulkaus šrifto pranešimais. Didesniu arba bent pastorintu šriftu būdavęs parašomas alaus daryklos pavadinimas ir supilamas tekstas apie jų gaminamą produkciją, retkarčiais paminint, kur tos produkcijos galima įsigyti. Tokiems silpniems reklaminiams sprendimams įtakos turėjo tiek pokarinis pramonės įmonių nusilpimas, tiek tai, kad reklamos nauda trečią dešimtmetį dar nebuvo pakankamai suvokta.
Neilgai trukus, augant vartojimui ir prekių importui, šriftinės reklamos pradėjo keistis. Kartu su užsienio gamintojais į Lietuvą keliavo jų reklama ir nauji jos vertinimo kriterijai44. Ilgainiui užsienio gamintojų šablonai išplito visose Lietuvos reklamose45. Nors galutinai šriftinė reklama nebuvo išstumta iš alaus pramonės reklamų, tačiau laipsniškai buvo pereinama prie grafinių sprendimų, kurie ėmė dominuoti.
Giedrės Polkaitės atlikta prieškario Lietuvos spausdintų grafinių reklamų kiekybinė analizė atskleidė, kad 1918–1940 m. dienraščiuose „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“ ir „Ūkininko patarėjas“ iš visų prekių mažiausiai reklamuoti alkoholiniai gėrimai.
Šie skaičiai kiek stebina, tačiau plačiausias finansines galimybes skleisti reklamas galėjo tik didieji alaus bravorai, o dauguma jų priklausė LABS, tad beveik nekonkuravo tarpusavyje, todėl ir reklama jiems buvo mažai reikalinga. Vėliau, kainų tvarkytojui pradėjus griežtai reguliuoti alaus pramonininkų veiklą, reklama tapo mažiau reikalinga dėl paties tvarkytojo paskelbtų įsakų, kuriais alaus rinkos dalis buvo suskirstyta procentais kiekvienai daryklai.
Tiesa, Polkaitė savo straipsnyje neskaičiuoja užsakomųjų reklaminių straipsnių, kurių periodikoje pasitaikydavo gerokai dažniau. Reikia pridurti, kad reklamos pagausėjo atsidarius brolių Šadauskų bravorui Mažeikiuose.
Iš apibendrintų Polkaitės tyrimo duomenų galime pastebėti, kad Lietuvos sindikatinės alaus daryklos tiksline auditorija laikė aukštesnes pajamas gaunančius miesto gyventojus. Alkoholio, taigi ir alaus, reklamų kaimo vietovių gyventojams skirtuose laikraščiuose beveik nebuvo. Nors kaime gyveno didžioji dalis Lietuvos žmonių, alaus kainos ir tuo metu vyravęs požiūris į sindikatininkus neleido tikslinės grupės formuoti kitaip.
Nors ketvirtojo dešimtmečio reklamose pastebima vis didesnė reklaminių skelbimų įvairovė ir pačios reklamos srities modernėjimas, alaus bravorų reklamos išlieka šiek tiek sustabarėjusios. Visuotinai naudotas šablonas grafiniu būdu atvaizduoti parduodamo alaus butelį, didesniu šriftu išskirti kompanijos pavadinimą, įdėti firmos ženklą ir surašyti informaciją apie alaus vaizdines ir skonines savybes bei paminėti kitus darykloje gaminamus produktus.
Butelio atvaizdas ir prekės ženklas buvo naudojami ne tik norint didinti prekės žinomumą, tačiau ir siekiant perspėti klientus apie galimus produkto klastojimo atvejus, skatinant pirkėjus įsiminti kokybę užtikrinantį firmos ženklą49. Šis šablonas tarsi įstrigo pusiaukelėje tarp šriftinės ir grafinės reklamos. Iki nepriklausomybės pabaigos alaus pramonėje išliko ir šriftinė reklamos forma.
Įdomiausias bravoras prieškario reklamos sferoje buvo Klaipėdos akcinė alaus darykla, nebijojusi naujoviškų sprendimų. Vienas jų – „Audit“ alaus pristatymas. Siekdama sudominti skaitytoją ir potencialų klientą, Klaipėdos akcinė bendrovė 1931 m. išplatino reklamą, kurioje buvo atvaizduotas didelis klaustukas ir stambiu šriftu užrašyta „AUDIT“. Po kelių numerių sekė šios reklamos tęsinys, kuriame nurodyta, jog „Audit-beer“ yra naujas Klaipėdos bravoro alus, pateiktas trumpas jo pristatymas, nurodytos prekybos vietos.
Kita Klaipėdos bravoro inovacija – produkto pozicionavimas. Šios daryklos ir jos produkcijos reklamos kūrėjai ėmė orientuotis į moteris, kurios tuo metu mėgavosi materialinės gerovės augimu bei neseniai įgyto visuomeninio statuso privalumais.
1931 m. jie paskelbė apie naujo mažaalkoholinio alaus pasirodymą, skirto žmonėms, norintiems pataisyti sveikatą, silpniems, žindančioms moterims ir t. t. Taip pat siūlytas „alus, kuris stiprina ir gydo“. Tiesa, šūkį „alus sveikatos šaltinis“ arba „gerti alų sveika“ ir į grafinius, ir į šriftinius reklamos skelbimus mėgo dėti beveik visi pramoninės aludarystės atstovai. Stiprią opoziciją alkoholio reklamoms sudarė katalikiški leidiniai, visais įmanomais būdais kovojantys prieš alkoholio vartojimą ir alkoholizmą.
Geriausiai prekės pozicionavimas atsiskleidė užsakomuosiuose reklaminiuose straipsniuose, kupinuose panegirikos vieno ar kito bravoro gaminiams arba pačiai daryklai. Kartu juose atspindi to meto visuomenės nuotaikos bei pramonininkų paslankumas prisitaikant prie jų kaitos bei siekis „sulietuvinti“ bravorus ir jų gaminamą produkciją, o lietuviško kapitalo alaus daryklų – pabrėžti savo daryklos lietuviškumą ir gaminamos produkcijos pranašumus.
Ketvirtame dešimtmetyje Lietuvoje iš Vakarų perimtas modernizmas persipynė su tradiciškumu. Didieji pramoninkai imasi įvaizdžio performavimo. Bravorų alus pristatomas kaip labai lietuviškas produktas, nors tai tėra užsieninio alaus kopija. Siekdami pabrėžti tradicijas, bet kartu išlaikydami savo, kaip modernios daryklos, įvaizdį, pramonininkai pradeda kurti legendas.
Pavyzdžiui, Prienų „Goldbergo“ alaus daryklos reklamose pristatoma „Pale ale“ „tėviškė“. Skaitytojai klaidinami jau straipsnio pavadinime, toliau rašoma ne apie tikrąją pale ale stiliaus tėvynę – Angliją, o apie Prienų krašte gaminamą produktą. Taip pat pabrėžiama, kad alus gaminamas iš aukščiausios rūšies ekstraktų, bet paminimas vos vienas lietuviškas produktas – gėlas Prienų šaltinio vanduo. Ankstesniajame pranešime, kurio didelė dalis panaudojama naujai reklamai, buvo labiau pabrėžiamas bravoro modernumas ir orientavimasis į Vakarų šalių pramonę.
Šiose reklamose atsiskleidžia dar vienas svarbus rinkodaros aspektas. Alaus bravorai skaitytojų sąmonėje siekė suformuoti konkurencingo, kokybe vakarų šalių produktui prilygstančio ar net jį lenkiančio gaminio įvaizdį. Šiam tikslui buvo pasitelktas įmonės plėtros strategijos viešinimas teigiant, kad jau pradėta ruoštis gaminio eksportui į užsienio šalis ir kad jau greitai lietuviškų (ne Lietuvoje pagamintų) alaus stilių bus galima paragauti ir užsienyje. Esą pagrindai tam padėti siunčiant alų į Lietuvos atstovybes užsienyje, toliau rengiamasi darbams, kad eksportas būtų nuolatos didinamas ir plečiamas.
Tačiau surinkti ir „Statistikos metrikoje“ pateikti duomenys liudija priešingą situaciją – alaus eksportas buvo minimalus arba jo nebuvo visai. 1931 m. neužfiksuota jokio eksporto, 1932 m. eksportuota 100 kg alaus. Teiginiai, kad toliau vyko paruošiamieji darbai, buvo fiktyvūs, 1936–1938 m. alaus eksportas nefiksuojamas. Eksporto paminėjimas – dar vienas reklaminis triukas.
Ryškiausias pirmųjų lietuviško kapitalo alaus daryklų – „Brolių Šadauskų“ ir „Vienybės“ – rinkodaros aspektų buvo siekis pabrėžti lietuviškumą ir produkcijos pranašumą prieš sindikatininkų gaminius. Šadauskai puikiai pasinaudojo sindikatinių bravorų spragomis kainodaros srityje paskelbdami, kad sumažins alaus kainą nuo 25 iki 30 procentų.
Mažeikiškiai taip pat panaudojo „lietuvišką kortą“ akcentuodami „niekšingą“ sindikatininkų kainų politiką ir tai, kad nuo šiol lietuvis galės gerti lietuviško kapitalo daryklos alų. Tokių pačių veiksmų kiek vėliau ėmėsi ir „Vienybės“ darykla, kaltindama svetimtaučius sindikatininkus trukdžius pradėti veiklą. „Vienybė“ skatino ir net primygtinai reikalavo pirkti lietuviško kapitalo alaus daryklų produkciją.
Ganėtinai įsakmus tonas lietuviui pirkti prekę lietuvišką prieškario Lietuvoje pastebimas ne tik alaus reklamose. Šių reklamų tikslinė grupė buvo priemiesčių ir kaimų gyventojai, ir tik sutvirtinusios savo pozicijas ten, lietuviško kapitalo daryklos persikėlė į didžiuosius miestus.
Pasižvalgę po alaus virimo „virtuvę“, galime drąsiai teigti, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva sėkmingai kūrė modernėjančios valstybės įvaizdį, o modernioje valstybėje verdamas alus turėjo būti – ir buvo – pristatomas kaip moderniausiomis technologijomis gaminamas, tačiau išlaikantis vietines tradicijas produktas.
Tačiau susipažinus su alaus virimo technologijomis, receptais ir naudojamomis žaliavomis, tenka pripažinti, kad Lietuvos alaus pramonėje verdamas alus nebuvo originalus ir nė kiek ne „vietinis“.
Vargu ar galime lietuvišku alumi vadinti produktą, kurio receptūra nukopijuota nuo žinomiausių užsieninių etalonų, o jis verdamas naudojant atsivežtines medžiagas. Tokioje situacijoje visiškai nesvarbu, ar pramonininkai savo pilsnerio gamybai importuodavo visas gaminamo alaus sudedamąsias medžiagas, ar tik „Saaz“ apynius iš Čekoslovakijos. Toks alus negali būti vadinamas lietuvišku alumi. Tai geriausiu atveju būtų Lietuvoje pagamintas alus, o tiksliau – Lietuvoje pagamintas čekiškas pilsneris.
