Be to, Envero Hoxhos valdymo metais albanams buvo uždrausta turėti fortepijonų, automobilių, naudotis užsienyje pagaminta kosmetika ir dėvėti džinsus, pasakoja lenta.ru.
Tikra Hoxhos manija buvo masinės bunkerių statybos visoje šalyje: albanai savanoriškai ir priverstinai rentė juos visur, net jūroje. Įvairiais paskaičiavimais, nuo praėjusio amžiaus septintojo iki devintojo dešimtmečio Albanijoje jų buvo pastatyta nuo 173 iki 700 tūkstančių.
Paties vado ir jo aplinkos įtvirtinimai buvo įrengti atlaikyti atominės bombos sprogimą: penkiuose požeminiuose aukštuose buvo 106 kambariai, įrengti pagal paskutinį to meto technikos žodį. Svarbiausi iš jų – miegamasis, vado darbo kabinetas, parlamento posėdžių salė, amunicijos sandėlis ir koncertų salė. Lankytojų dėmesį dabar ypač patraukia vonios kambarys su garsiuoju raudonu unitazu. Kalbama, kad toks interjeras – paties Envero Hoxhos sumanymas. Atrodo, kad jis ketino gyventi amžinai ir labai bijojo, kad kas nors užpuls mažą Albaniją.
Namai be numerių
Iš pavaldinių pasakojimų matyti, kad Hoxha pasižymėjo ypatingu humoro jausmu ir sugebėdavo motyvuoti žmones. Bunkerių statybas jis kontroliavo asmeniškai. Kartą jis įsakė į vieną betoninį bunkerį uždaryti už jo statybą atsakingą inžinierių ir šauti į bunkerį iš tanko. Bunkeris liko sveikas, inžinierius taip pat. Už tai ir buvo apdovanotas: jam leista toliau statyti panašius įtvirtinimus.
Šalis rimtai rengėsi užpuolimui. Pavyzdžiui, ant daugelio namų nebuvo numerių. Tikslas – suklaidinti priešo šnipus.
Pats vadas ir jo aplinka gyveno elitiniame rajone, apie kurio egzistavimą daugelis paprastų albanų net neįtarė. Tai buvo tikrų tikriausias miestas mieste su modernia infrastruktūra. Hoxha mėgo prabangą, tačiau nenorėjo, kad apie tai žinotų eiliniai albanai. Iki šiol sunku aptikti kokių nors patikimų pasakojimų apie tai, kaip iš tiesų vadas leisdavo laiką ir kur švaistė pinigus.
Tik garsusis „Mercedes-Benz 600 W100“ su šešių litrų varikliu išduodavo jo gyvenimo būdą. Tuo metu, kai šalies vadovas su vairuotoju važinėdavo šiuo automobiliu Tiranos gatvėmis, gyventojams būdavo draudžiama turėti automobilių, vaizdo magnetofonų, fortepijonų, privačios nuosavybės, taip pat klausyti roko muzikos, džiazo, dėvėti džinsus ir naudotis „priešų“ kosmetika.
Moterys, vynas ir socializmas
Enveras Hoxha 1908 metais gimė prekiautojo audiniais šeimoje Girokasterio miestelyje, tuo metu priklausiusiame Osmanų imperijai. Po ketverių metų Albanija paskelbė nepriklausomybę.
Nepaisant to, kad mokėsi neblogai, jis taip ir nesugebėjo baigti universiteto studijų Prancūzijoje. Oficialių vado biografų teigimu, studijoms sutrukdė tai, kad jis kaip tik tuo metu susižavėjo socializmo idealais. Tačiau, pasak gandų, kaltinti reikėtų alkoholinius gėrimus ir moteris, susukusias galvą jaunam albanui.
Vis dėlto tai nesutrukdė jam idealiai išmokti prancūzų ir turkų kalbas, taip pat perskaityti Marxo, Engelso, Lenino ir Stalino darbus. 1934–1936 metais Hoxha dirbo Albanijos konsulate Briuselyje, čia įstojo į Belgijos komunistų partiją. Grįžęs į tėvynę jis ėmė dėstyti prancūzų kalbą, tačiau pedagoginė karjera truko trumpai: į Albaniją 1939-aisiais įsiveržė fašistinė Italija. Hoxha atsisakė stoti į vasalinę Albanijos fašistų partiją ir neteko mokytojo vietos.
Tada jis pasitraukė į pogrindį ir pradėjo aktyviai kovoti su Italijos okupantais. Tiranoje Hoxha įsteigė nedidelę tabako krautuvėlę, kuri tapo konspiracine Albanijos komunistų susitikimo vieta. Išlavinęs oratoriaus įgūdžius jis lengvai pateko į 1941 m. įkurtos Albanijos komunistų partijos vadovybę ir buvo paskirtas vyriausiuoju partizanų karinių formuočių vadu.
Po kelerių metų albanams pavyko išvaduoti šalies teritoriją nuo okupantų. Naujojoje vyriausybėje Enverui buvo skirti ministro pirmininko, užsienio reikalų ministro ir vyriausiojo kariuomenės vado postai.
Ačiū draugui Stalinui
Sėkmingai laviruodamas tarp įvairių pasaulio diktatorių, Enveras iš pradžių sugebėjo susidraugauti ir su Jugoslavijos lyderiu Josipu Brozu Tito, ir su sovietų vadu Josifu Stalinu. Santykiai su pastaruoju tapo tik tvirtesni, kai Jugoslavija 1949-aisiais demonstratyviai pasitraukė iš sovietinio bloko. Albanija tada palaikė Sovietų Sąjungą, nutraukė ryšius su Belgradu, o Maskva už tai ėmė Tiranai siųsti dosnius kreditus, maisto produktų, įrenginių, automobilių ir vaistų, taip pat geologų, naftininkų, dėstytojų ir gydytojų, kad padėtų vystytis atsiliekančiai partnerei.
Hoxha paskelbė, kad Albanija eis SSRS keliu: jai teks įvykdyti industrializaciją, kolektyvizaciją ir „kultūrinį tautų perauklėjimą“. Draugystė su Sovietų Sąjunga baigėsi po Stalino mirties. Ištikimo Stalino pasekėjo Envero Hoxhos santykiai su Nikita Chruščiovu nesusiklostė nuo pat pradžių, o atviras priešiškumas atsirado po XX SSRS komunistų partijos suvažiavimo, kuriame buvo nuvainikuotas Stalino kultas. 1962 metais Albanija pasitraukė iš Sovietų Sąjungos sukurtos Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos, o vėliau pareiškė, kad neketina Maskvai grąžinti iš jos gautų kreditų.
Hoxha paskelbė, kad Albanija eis SSRS keliu: jai teks įvykdyti industrializaciją, kolektyvizaciją ir „kultūrinį tautų perauklėjimą“. Draugystė su Sovietų Sąjunga baigėsi po Stalino mirties.
Tuo pat metu Enveras Hoxha ėmė kruopščiai kurti savo asmens kultą, gavusį „hodžaizmo“ pavadinimą, kurį politologai lygina su Šiaurės Korėjos čučhė ideologija. Albanijoje buvo šventai saugomas bet koks palikimas, susijęs su Stalinu, kuriuo žavėjosi vadas. Stalino vardu buvo pavadintas stambus Kučovės pramoninis miestas, taip pat dešimtys Albanijos gatvių. Buvo minimos sovietų diktatoriaus gimimo ir mirties dienos.
Apsupta šalis
Kurdamas asmenybės kultą, Hoxha pasinaudojo stalinine patirtimi: visur buvo iškabinėti Albanijos lyderio portretai, jo vardu pavadinti fabrikai, kolūkiai, gatvės, mokyklos, kalnų viršukalnės ir sostinės universitetas.
Tarptautinės saviizoliacijos kursas tapo pagrindine nacionaline idėja. Albanijos lyderis tikino, kad šalis yra apsupta, visos likusios valstybės bet kurią akimirką gali užpulti Albaniją. Albanai per vienintelį šalyje veikiantį nacionalinį kanalą nuolat buvo bauginami kalbomis apie pulti besirengiančius priešus. Visi šalies piliečiai nuo 18 iki 56 metų, įskaitant moteris, turėjo lankyti karinio parengimo kursus.
Su kitamaniais nebūdavo žaidžiama. Ypač kliūdavo tiems, kurie kokiu nors būdu būdavo susiję su SSRS. Mėginusiems pabėgti iš šalies grėsdavo sušaudymas. Kovoti su disidentais padėdavo slaptoji policija „Sigurimi“. Nevengta politinių valymų ir partijos viduje. Per Hoxhos valdymo metus buvo nužudyta nuo 5 iki 25 tūkstančių žmonių, dar per 34 tūkstančiai atsidūrė už grotų, tūkstantis iš jų mirė kalėjimuose.
Be Dievo ir sąjungininkų
Valdyti šalį ilgiau nei 40 metų Hoxhai padėjo mylima žmona – Nexhmije, vadovavusi Albanijos marksizmo-leninizmo institutui. Būtent jai jis turėjo būti dėkingas už savo nepriekaištingą įvaizdį: lyderis, dieną ir naktį dirbantis tautos labui, nepalenkiamas komunistas, mylintis šeimos vyras.
Sulaukęs jos pritarimo, jis paskelbė ateizmą šalyje, kurios didžioji dalis gyventojų buvo musulmonai, ir kurioje taip pat gyveno stačiatikių ir katalikų bendruomenės. Įkvėptas Kinijos kultūrinės revoliucijos, tironas ėmėsi konfiskuoti mečečių, cerkvių ir vienuolynų turtą. Daugelis šventyklų buvo nugriautos, kitos paverstos sandėliais, dirbtuvėmis, kino teatrais. Tėvams buvo griežčiausiai uždrausta vaikams duoti bažnytinius vardus. Negailestingai buvo baudžiama už mėginimus krikštyti savo vaikus arba atlikti musulmoniškas arba krikščioniškas vestuvių apeigas. Antireliginių draudimų pažeidėjų laukė net mirties bausmė.
Susipykęs su Jugoslavija ir Sovietų Sąjunga, Hoxha ėmė draugauti su Kinija, tačiau tai truko neilgai. Kai Pekinas nusprendė sustiprinti savo ekonomiką vystydamas ryšius su kitomis valstybėmis, taip pat ir su kapitalistinėmis, Tirana juo nusivylė. Paskutiniais Hoxhos valdymo metais Albanija galutinai susipyko su visomis valstybėmis, jos draugų sąraše liko tik Kuba ir Vietnamas.
Per daugelį valdymo metų diktatoriaus jėgos išseko. Po kelių infarktų ir insultų 1983 metais jis perleido lyderio postą savo įpėdiniui. Prabėgus dar dvejiems metams Enveras mirė. Visos šalies atsisveikinimas su juo truko devynias dienas.
1991-aisiais socializmo eksperimentas Albanijoje žlugo. Milžiniškas diktatoriaus bunkeris 2014 metais buvo paverstas muziejumi. Tačiau ką daryti su kitais šimtais tūkstančių bunkerių, išsibarsčiusių po visą šalį, albanai nežino iki šiol.
