Lietuvos ir kitų regiono valstybių pasirodymas po I pasaulinio karo dar ilgai kels didelį susidomėjimą, juolab, kad apie 1990 m. istorija pasikartojo. Lietuva nuo 1795 m. buvo Rusijos imperijos dalis, tačiau karas, Vokietijos okupacija 1915 m. stipriai sumažino rusiškojo faktoriaus vaidmenį lietuvių sąjūdyje, iškeldama vokiškąjį. Už jo laukė savo eilės lenkiškasis. Tai paaiškėjo, kai lietuviai ėmė kurti nepriklausomą valstybę.Laikui bėgant kai kurie įvykiai dabar įgauna daugiau spalvų ir vertinami kiek kitaip, nei prieš 10,20 ar 30 metų.
Karo išvakarėse dviesminės lietuvių srovės savaip vertino pasirinktą politinę liniją.Nors dešinieji (konservatoriai) ir kairieji (radikalai) pradžioje Lietuvos autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės reikalavimą visų pirma grindė natūraliomis, prigimtinėmis tautos teisėmis, tačiau abi grupuotės skirtingai suprato pačią tautos sąvoką. Dešinieji vylėsi pamažu atnaujinti labiau etniškai suvokiamos tautos gyvenimą, matydami Rusiją esant palankią pabrėžiamai etnografinei specifikai, vengė konfrontacijos su ja, pasisakė už kompromisų, nuolaidų taktiką. Kairieji, brandinę socialistinės pakraipos reformų planus, siekė modifikuoti arba transformuoti tautą (populi) į piliečių, apsisprendusių gyventi viename valstybiniame darinyje, visumą.
Abi grupuotės greitai pajuto, kad tokie valstybinio susivienijimo pagrindai juridiškai ir politiškai nėra pakankami, tad jų programose atsirado ir sąsajos su istorine Lietuvos valstybės tradicija. Tada abu poliai panašiai apibrėžė savo siekių teritorinę erdvę – istoriškai etnografinę, aktualino nacionalinės konsolidacijos svarbą.
Tokią Lietuvos valstybę kuriant be lietuvių politinių srovių sutarimo reikėjo surasti modus vivendi su istoriniu žydų bendruomenių arba miestelių (štetlų) tinklu, dengusiu visą Lietuvą, o ir miestų žydais (ekonomiškai suinteresuotais, kad Lietuva kuo didesnė tuo geriau), ir su antruoju - lenkiškai kalbančių dvarininkų tinklu irgi nuo seno dengusiu Lietuvą, taip pat su miestų ir miestelių lenkais, kurie daugumoje orientavosi į atsikuriančią Lenkijos valstybę nesvarbu ar 1772 metų ar kitokiomis sienomis, tačiau su Lietuva, kaip Lenkijos dalimi. Baltarusiai irgi buvo veiksnys, tačiau dėl savo susiskaldymo ne toks svarbus, nors kontaktų su jais neatsisakyta.
Lietuvos politinės grupuotės Pirmąjį pasaulinį karą pasitiko draskomos prieštaravimų. Karo metu jie mažai pasikeitė, todėl lenkų nebuvo Lietuvos Taryboje, pirmosiose vyriausybėse, nebuvo kooperacijos ir emigracijos centruose (JAV, Šveicarijoje).Tačiau pats neaiškiausias klausimas, ar pavyks užvaldytisenosios Lietuvos – t.v. Lithuania Propria, arba Didžiosios Lietuvos (su Suvalkais, Seinais, Gardinu, Bialystoku, Lyda) teritoriją, kurią 1915 m. vasarą ir rudenį užėmė Vokietijos kariuomenė ir kurią vokiečiai pavadino Verwaltungsgebiet Ob.Ost, o prijungus Bialystoko ir Gardino sritis - Militaerverwaltung Litauen. Karo metais, o ir 1918 m. spalio mėn., nusakydamas Lietuvos teritoriją A. Smetona pabrėžė – „Taryba ima valdžią toj pačioj teritorijoj, kurioje dabar valdo vokiečių Militaerverwaltung“. (1) Lietuviai jau buvo paruošę etnografinės teritorijos sampratą. Ją buvo parengęs P. Klimas. Kaip etnografinių Lietuvos ribų studija ji 1916 m. pabaigoje buvo vokiškai išleista Štutgarte (2). P. Klimas, remdamasis etnografiniais kriterijais, siaurino Lietuvos teritoriją iki „sveiko branduolio“: didžioji Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijų dalis, Gardino gubernijos dalis iki Nemuno linijos, rytines teritorijas pagrįsdamas tuo, kad jos buvo seniau pagoniškos ir Jogailos ir Vytauto vykdyto Lietuvos krikšto metu buvo lietuviškos (kai kurios jų jau kalbėjo baltarusiškai ar lenkiškai, bet vadino save lietuviais). Ši teritorinė koncepcija lietuvių 1920 m. buvo ginama taikos derybose su bolševikine Rusija.
Toje teritorijoje vokiečiai atidavė pirmenybę gausiausiai tautai – lietuviams. Vokiečiai siekė suaktyvinti kitų tautų konsolidaciją prieš lenkų dominavimą, todėl pagal P. Hindenburgo direktyvų sąlygas 1916-1917 m. lietuviškų mokyklų skaičius Lietuvos karinėje srityje nuo 30 proc. padaugėjo iki 50,8 proc., lenkiškų mokyklų sumažėjo nuo 44 iki 22, o Suvalkų-Vilniaus srityje lietuviškų mokyklų padaugėjo nuo 33 iki 59 proc., lenkiškų sumažėjo nuo 43, 5 iki 20,8 proc. (3) Karas ir Vokietijos okupacija spartino politinius procesus.Kai Vokietijos nesėkmės karo frontuose privertė ją pačią ieškoti naujų kelių okupuotiems kraštams aneksuoti, parodyti tariamą tų kraštų gyventojų norą prisijungti prie Vokietijos ir kt., kai jie pradėjo ieškoti galimybių sudaryti ir Lietuvoje savotišką organą - Patikėtinių tarybą (Vertrauensrat), amžininkas P. Klimas rašė: „Patys pastebime, kaip mes per tą vokiečių čia buvimą politiniai bręstame. Mūsų pažiūros vis aiškesnės. Nepriklausomybės obalsis, jo įvykinimas, „orientacija“ į vakarus kristalizuojasi/.../.“ (4)
Konservatoriai nacionalinį principą, traktuojamą kaip apsisprendimo teisė, laikė pagrindu Lietuvos valstybei sukurti, tuo tarpu vokiečių imperinė valdžia jį vertino kaip pagrindą prisijungti Lietuvą. Tad nenuostabu, kad Berlynas visokiais būdais stengėsi įtikinti Vyriausią karinę vadovybę ir Rytų fronto karinę vadovybę (Oberost) nusileisti lietuvių norams išsirinkti, o ne paskirti Tarybą. (5)
Vokietijai ruošiantis separatinėms taikos deryboms su Rusija reikėjo lietuvių pareiškimo, kad Lietuva skelbia nepriklausomybę. Bet 1917 m. vasarą ruošiantis ir vykstant Lietuvių konferencijai Vilniuje, lietuviaisužinojo, kad jie turi deklaruoti sąjungą su Vokietija. Aišku, kad lietuvių politinės aspiracijos buvo remiamos Vokietijos administracijos. Tokiomis aplinkybėmis formavosi ir lietuvių siekimas atkurti Lietuvos valstybę lietuviškose etnografinėse teritorijose su sostine Vilniumi, eliminavus arba griežtai subordinavus lenkišką kultūrą ir, jei Rusija bei Vokietija, laikydamosios tautų apsisprendimo principo, parems Lietuvą, tai ši užsitikrins tarptautines garantijas. Taip gimė „darbinė“ lietuviškoji „diplomatija“ - spekuliuojant Rusijos, o karo metu ir Vokietijos faktoriais ryžtingai neigti Lenkijos įtaką Lietuvoje. (6)
Konferencijos Organizaciniame komitete P. Klimas su Smetona rūpinosi, kad būsimoji valstybė dėl įvairių motyvų nepakenkdama savo plėtojimuisi „sueitų į dar apsvarstytinus santykius su vokiečių reichu“, ir įrodinėjo: „Reikia būti realistais...Daryti kompromisus mes esame priversti, jei norime tikrai iškelti Lietuvos valstybės klausimą. [Taikos] kongresas galutinai tatai spręs. Bet kongresui jau reikia paruošti pačią Lietuvos idėją ...Tik vokiečiai čia ir gali padėti....Rusai su visa Entente mūs klausimo nepastato ir vargu bepastatys“ (7)
Į Lietuvių Konferenciją Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 d. atvyko 213 iš įvairių Lietuvos apskričių atrinkti atstovai iš 33 apskričių, deja, jų tarpe nebuvo nei vienos moters, kurios pradėjo siųsti kolektyvinius protestus. (8) Po ilgos alinančio kraštą vokiečių okupacinio režimo kritikos, sunkiai, bet vienbalsiai buvo priimti šie nutarimai:
1. Reikalingumas sukurti „nepriklausomą demokratiškai sutvarkytą Lietuvos valstybę etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“.
2. Numatytos kultūrinės teisės tautinėms mažumos.
3. Konferencijos nutarimu Lietuva galės eiti į sąjungą su Vokietija, jeigu ši „sutiks dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus“.Nutarimams įgyvendinti buvo sudaryta lietuvių tautą atstovaujanti dvidešimties politinių veikėjų Lietuvos Taryba, rezervuojant 5-6 vietas tautinių mažumų atstovams.Problema bus ta, kad Oberostas ir Berlynas laikė Tarybą patariamąja ir neatidavė jai nei vienos administracinės sferos.
Savo politheia (valstybės formoje (neteisinėje) arba kitaip jos charakteryje) lietuviai Vilnių konstravo kaip sostinę, kuriame plėsta lietuviška veikla, kuriame veikė centrinės kultūros draugijos, Lietuvos Taryba, iškovotas lietuvis vyskupas Jurgis Matulaitis (nuo 1917 XII 9), svarstytas universiteto Vilniuje statutas ir priimtas 1918 m. gruodžio pradžioje. Lenkai negalėjo užleisti statistiškai lenkiško miesto lietuviams ne tik iš principo, bet ir emociškai, nors svarbesnis jis buvo lietuviams. Mūšiai dėl Vilniaus laukė savo eilės.T.v. provokiškos orientacijos etapas, stiprėjo, matant kad Vokietijos vidaus jėgos ragino vokiečių kariuomenės užimtose srityse švelninti okupacinį režimą, ypač po to, kai į karą prieš Vokietiją įstojo JAV (1917.IV.6), populiarėjantistautų apsisprendimo principas (9).
Lietuvos Taryboje svarstyta – Rusija Lietuvai nieko nežada, Antantė taip pat, o Lietuva visiškai priklausoma nuo Oberosto valdžios, Antantės kraštai mažai težino apie Lietuvą, tad pagal A. Smetoną tesą vieni vokiečiai, iš kurių galima laukti paramos lietuvių siekiams. Tarybos vadai planavo iki Taikos kongreso ateiti su vokiečių pagalba, jiems padedant išlaikyti Verwaltungo sienas ir bent jau netrukdyti lietuviams susikurti armiją, vidaus institucijas etc. (10)
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba priėmė daug skandalų sukėlusią rezoliuciją, kurios reikalavo Berlynas: nepriklausomos Lietuvos valstybė atkuriama su sostine Vilniuje ir nutraukiami visi valstybiniai ryšiai, kuriuos ji yra turėjusi, tačiau antrame pareiškimo straipsnyje Taryba prašo iš Vokietijos apsaugos ir pagalbos [mūsų pabr. - AE] siekiant „apginti jos interesus taikos derybose", kad ji pasisako „už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų bei monetinės sistemos bendrumo pagrindu“ (11) Pagal Smetoną „[...] tai būtenybė. Konvencijos Lietuvai reikalingos, nes ji maža tarp milžinų“ (12). (Dėl to Smetona buvo ilgai priešingas visišką nepriklausomybę skelbusiai Tarybos 1918 m. vasario 16 d. rezoliucijai. 1918 m. vasario 16 d. vienbalsiai priimtas Tarybos nutarimas dėl nepriklausomybės nuo visų šalių buvo savarankiškas dokumentas, išreiškęs lietuvių pagrindinius politinius siekius, todėl jis ir tapo tautos laisvės ir suverenumo bei jos vienijimo simboliu, valstybės atkūrimo pradžia. Tai puikiai suprato patys vokiečiai ir atkakliai ragino grįžti prie gruodžio 11 d. nutarimo formulės: tik tą padarius jie žadėjo pripažinti Lietuvą. Lietuviai nusileido, ir Lietuva 1918 m. kovo 23 d. gavo svarbų savo ateičiaiVokietijos de jure pripažinimą ir jau kito pripažinimo Vokietija nedarė, vėliau ir pamiršdama 4 konvencijas, kurias kėlė pagal gruodžio 11 d. rezoliuciją).
1918 m. rugsėjo 5-16 d. lietuvių konferencijoje Lozanoje Smetona paaiškino savo poziciją, kad Lietuvos buvimas be 4 konvencijų, išėjus vokiečiams, Lietuvą stato į tokią padėtį, kad „/.../ ateina bolševikai arba lenkai ir šeimininkauja [...]“ (13). Smetonai akivaizdu, kad Lietuva pati neturi jėgų atsilaikyti, todėl teko daryti kompromisus.
Dar daugiau. Keturių konvencijų klausimas buvo susietas ir su konstitucinės monarchijos įvedimuLietuvoje. Monarchijos idėja dominavo 20 asmenų Lietuvos Taryboje jau 1917 m. pabaigoje, jį stiprino panašios nuotaikos reichstago katalikų centre (M. Erzbergerio dėka), ypač populiarėjant planams sujungti Lietuvą personaline unija su Prūsija arba Saksonija.1918 m. vasarą liepos 11 d. Lietuvos Tarybai išrinkus karaliumi Baden-Viurtembergo kun. W. von Urachą, parengtame platesniame Lietuvos monarchinės valstybės konstitucijos projekte sakoma, kad Lietuva„[...]sudarys su Vokietijos reichu sutartis karinėje, monetų kalimo, susisiekimo ir muitų srityje,“ (14) ir tik po 10 metų Konstitucija turėjo būti peržiūrima. Jos 107 str. buvo sakoma: „Su tautos atstovybės pritarimu iki 1930 m. sausio mėn. 1 d. užimti valstybinės valdžios postus, išskyrus ministrų postus, ir dirbti juose gali Reicho vokiečiai.“ (15) Taigi išėjimas iš Vokietijos orbitos ir įtakos buvo numatytas netrumpas, o 4 konvencijų laikymasis liudijo, kad dokumento autoriai net 1918 m. vasarą nemanė, jog Vokietija kapituliuos („karo laimėjimai dar nebuvo aiškūs“ (P. Klimas) (16) , tą patį kartojo ir kiti amžininkai). (17) Beje, von Uracho išrinkimo karaliumi Berlynas nepripažino.
Dalis lietuvių konservatorių manė, kad monarchija gali laiduoti ir geresnius Tarybos ryšius su dvarininkų dauguma - lenkais. Smetona buvo prieš dvarų nacionalizaciją ir žemės dalinimą valstiečiams.Netgi svarstant Lietuvos vyriausybės sudarymo klausimus ir laikinąją konstituciją 1918 m. spalio 29 d. Lietuvos Taryboje A. Smetona tebegynė monarchiją ir teigė, kad „su Uracho išrinkimu reikia skaitytis – tai buvo rimtas apgalvotas žingsnis“, (18) „Tą nutarimą darant, mes turėjome galvoje ne tik konjuktūros motyvus [...]. Todėl tas nutarimas turi daug didesnės reikšmės negu manoma.“ (19) Taigi Lietuvos konstitucinės monarchijos planas žlugo faktiškai tik dėl to, kad Vokietija kapituliavo. Lietuvių radikalai monarchijos plane įžiūrėjo tik Vokietijos patobulintą Lietuvos, kaip ir Kuršo, aneksijos galimybę.
Spalio mėn. naujasis kancleris Max von Baden leido Lietuvai sudaryti savo vyriausybę. Lietuvos pirmųjų vyriausybių orientacijos posūkis nuo Vokietijos į Antantę galėjo padėti spręsti problemą, kūrėidėją kurti iš Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės buferį prieš bolševikus.Revoliucijos nušlavė Europos didžiųjų valstybių monarchijas. Tad Lietuva bolševikų invazijos ir Lietuvos subolševikinimo pavojaus sąlygomis 1919 m. sausio ir net rugpjūčio mėn.radikalo M. Sleževičiaus vyriausybės posėdyje svarstyta galimybė pereiti į Anglijos protektoratą (iš 11 ministrų už tai balsavo 7). Tačiau 1919 m. sausio 25-vasario 11 d. lankydamasis Berlyne M. Sleževičius vokiškojo faktoriaus ignoruoti negalėjo, susitarė maitinti ir aprūpinti vokiečių dalinius, mokėti jiems priedus, nes vokiečių daliniai (ypač 4 saksų savanorių batalionai) gynė Lietuvą nuo bolševikų invazijos.Reikėjo perimti muitines, įmones, administraciją, sureguliuoti kitus klausimus, vokiečiai pareikalavo padaryti viešą pareiškimą, kad Lietuva nepretenduoja į Rytų Prūsiją.
Lietuvių siekis kurti demokratinę valstybę buvo akivaizdus, kaip ir siekis kurti demokratinę visuomenę. Nustatyti geri santykiai su gudų ir žydų tautinėmis mažumomis, pirmosiose vyriausybėse buvo įsteigti žydų ir baltarusių ministrų be portfelių postai.Lietuvos lenkai neprisidėjo prie lietuvių, neprisidėjo net ir vėliau prie Lietuvos Tarybos veiklos pirmiausia dėl to, kad lietuviai juos laikė tik Lietuvos tautine mažuma, o ne lygiateisiais bendrapiliečiais. Aišku, kad lygiai taip pat elgėsi ir lenkai bei Lenkija, tad tarpusavio projektai buvo įšaldyti. (20) Lenkijos ir Vilniaus lenkų noras bei siekis viešpatauti Lietuvos ir Gudijos žemėse (su Lietuvos sostine Vilniumi) trukdė atkurti valstybę ir kreipė lietuvius ginti siauresnius etninius kultūrinius interesus ir poreikius, kurie nori ar nenori skatino nacionalizmą (21) . Tai, žinoma, buvo gynybinis, egzistencinis nacionalizmas.
Rinkimų į Steigiamąjį Seimą įstatyme rinkiminės apylinkės buvo sudarytos ir Rytų Lietuvoje ir Klaipėdos krašte.Sekė dar vienas Lietuvos teisinis žingsnis – 1920 m. sausio 24 d. Vyriausioji rinkimų komisija nustatė į Steigiamąjį Seimą renkamų atstovų skaičių ir suskirstė kraštą į rinkimų apygardas. Lietuvos teritorijoje numatytos 6 rinkimų apygardos, kuriose turėjo būti išrinkti 112 Steigiamojo Seimo nariai, o lenkų jau valdomose teritorijose – 108 nariai (Vilniaus apygardoje – 30 narių, Lydos – 29, Balstogės – 27 ir Gardino – 22 nariai), atstovauti Mažajai Lietuvai turėjo būti išrinkti 9 nariai, o renkami jie turėjo būti faktiškai vien tik Klaipėdos krašte (22).
Nors Antantė delsė pripažinti Lietuvą vis tikintis vieningos Rusijos išsaugojimo, o vėliau siekė Lietuvos ir Lenkijos unijos, kaip buferio prieš bolševizmą, Lietuva išsilaikė. Pasiekta svarbiausia pergalė XX amžiaus istorijoje – atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė. Atkurta sunkiai. Tik 1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tik 1922 m. gruodžio 20 d. buvo Antantės pripažinta de jure. Gavusi pripažinimą Lietuvą suaktyvino savo ekonominius žingsnius ir diplomatiją dėl Klaipėdos prisijungimo, juoba, kad šis kraštas Versalyje buvo atskirtas nuo Vokietijos. Tačiau tai jau kitas santykių etapas.
Baigsiu savo temą istoriniu paradoksu, (kaip ir visuomet istorijoje) yra stulbinančių panašumų. 1917 m. gruodžio 11 nutarimas dėl nepriklausomybės ir amžinų ryšių su Vokietija, kėlęs tada tikrą siaubą lietuvių radikalams ir liberalams, buvo baigtas vykdyti, kai Lietuva 2015- I- 1 d.tapo ... eurozonos nare. Taigi, esame situacijoje kai Lietuva ir Vokietija yra iš tiesų Europos Sąjungos ir NATO narės, kai jas sieja sutartys dėl gynybos (bet su atskiromis kariuomenėmis), vieninga transporto sistema su jų nacionalinėmis valdybomis, viena muitų ir pinigine sistema, kaip buvo sumanyta... dar 1917 m.dėl 4 konvencijų. Tiesa, pastarojo mūsų susivienijimo negalima lyginti su Vokietijos jėgos politika užkariautame krašte metais ir sunkiu Lietuvos valstybės atkūrimu, ir gaila, kad teko praeiti tokį ilgą netekčių, žiaurių karų ir gvvvbių praradimų laikotarpį, kad susitartume savanoriškai, be jėgos politikos gyventi ir dirbti taikoje ir santarvėje.
(1) Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose/ Sudarė A. Eidintas ir R. Lopata, Vilnius, 2017, p. 560 (toliau santrumpa: Lietuvos Taryba...)..
(2) Werbelis [Petras Klimas] Russisch-Litauen. Statistisch-etnographische Betrachtungen, Stuttgart, 1916.
(3) E. Gimžauskas. Pirmasis pasaulinis – didysis „tautų vadavimo“ karas. Ką jis reiškė Lietuvai? In: Lietuvos istorija. X tomas. I dalis. Nepriklausomybė (1918-1940 m.), Vilnius, 2013, p. 47.
(4) Klimas P. Dienoraštis 1915.XII.1 – 1919.I.19, Chicago, 1968, p. 176.
(5) Raimundas Lopata, Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais, serija Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 9, Vilnius, 1996, p. 126.
(6) Laurinavičius Č. Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai. - Kaunas, 1997, p. 8-9.
(7) P. Klimas. Dienoraštis, Chicago,1988, p. 182.
(8) Moterų protesto laiškas su parašais, žr. A. Tyla.Lietuva prie vasario 16-osios slenksčio, Vilnius, 2004, p.84-97.
(9) Klimas P. Iš mano atsiminimų, Boston, 1976, p. 105.
(10) Purickis J. Lietuvių veikimas Šveicarijoje Didžiojo Tėvynės karo metu // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. 1918-1928. Antras leidimas. London, 1955. kn. 1, p. 69-70.
(11) Lietuvos Taryba..., p. 317. Konvencijų turinys nebuvo nei vienai pusei žinomas, vyko tik vangios derybos.
(12) Lietuvos Taryba...p. 384-385;
(13) Lietuvos Taryba..., p. 544
(14) Lietuvos Taryba..., p. 423.
(15) Lietuvos Taryba..., p. 431.
(16) P. Klimas. Lietuvos valstybės kūrimas 1915-1918 m. Vilniuje, In.: Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918-1928. London: Nida. 1955. P. 29.
(17) Lietuvos Taryba..., p. 584.
(18) Lietuvos Taryba...p. 564.
(19) Lietuvos Taryba...p. 565
(20) Pivoras S. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) atkūrimo projektai ir Mykolas Romeris // Mykolas Romeris. LAIS. 1996. T. 13, p.82-83.
(21) Rimantas Miknys, „Mykolas Rėmeris apie 1922 m. konstitucijos rengimo užkulisius“, Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys, sud. Andrius Vaišnys, Vilnius, 2003, p. 85.
(22) Laikinosios Vyriausybės žinios (nr. 20) paskelbtas tik 1920 m. kovo 4 d., žr.: Lietuvos įstatymai. Sistematizuotas įstatymų, instrukcijų ir įsakymų rinkinys, Kaunas, 1922, p. 33.
