– Tėve Markaiti, kokia proga atvykstate pas mus į Baltimorę?
– Aš atvykau į Baltimorę koncerto reikalais „Lyric“ teatre. Tame koncerte bus išpildyti mano du kūriniai – „Concertino Nr. 1“ pučiamiesiems ir pianinui ir „Piano concerto“, o aš tuos abudu kūrinius diriguosiu. Dabar atvykau į Baltimorę daugiausia dalyvauti radijo ir televizijos programose ir tokiu būdu pagarsinti šitą koncertą, programą ir programos dalyvius.
– Manau, kad tikra retenybė, jog tėvas jėzuitas diriguos visam simfoniniam orkestrui, kuris išpildys paties kompozicijas.
– Mano žiniomis, tai labai retas dalykas iš tikrųjų. Bent Baltimorės istorijoje tai pirmas atvejis, kad du jėzuitai dalyvaus programoje su Baltimorės simfoniniu orkestru.
– Tėve Markaiti, esate pasižymėjęs kaip muzikas čia, Amerikoje, ir, rodos, Europoje. Kur studijavote teologiją?
– Teologiją studijavau Gregoriano universitete Romoje ir paskiau Anglijoje.
– O muziką?
– O muziką man teko studijuoti įvairiuose kraštuose – ir Vokietijoje, ir Italijoje, ir Anglijoje, bet kompozicines studijas pabaigiau Amerikoje.
– Iš kurios dalies Lietuvos esate kilęs?
– Aš esu gimęs Vilniaus krašte, bet užaugęs Kaune.
– Tėve Markaiti, esate pripažintas profesionalų kaip kompozitorius ir kaip tėvas jėzuitas, kunigas. Ar nejaučiate jokios įtampos tarp tų dviejų vaidmenų?
Konfliktas yra labai prasmingas ir reikalingas ir kiekvienas žmogus turi turėti užtenkamai jėgų tą konfliktą išrišti.
– Aš manau, kad kiekvienas kūrėjas jaučia įtampą, nes kiekvienas kūrėjas gyvena ne tik kūrybos srityje, bet jis turi gyventi ar šeimoje, ar vienas. Kūryba yra neįmanoma be tam tikro konflikto, įtampos. Tą įtampą ir tą konfliktą, be abejo, ir aš jaučiu, bet man atrodo, kad tas konfliktas yra labai prasmingas ir reikalingas ir kiekvienas žmogus turi turėti užtenkamai jėgų tą konfliktą išrišti. Bet aš nematau priešingybės.
– Ar jūs jaučiate, kad darbas kompozitoriaus neša gal ir nusipelnymo, naudos Bažnyčiai ar lietuvių tautai?
– Aš manau – taip. Kadangi esu visur žinomas kaip lietuvis ir tokiu būdu, jei ką nors gero nuveikiu, be abejo, kad yra tam tikra garbė, tam tikras nuopelnas visai tautai. Taip buvo ir su „Carnegie Hall“ koncertu pernai, ir manau, kad jeigu šis koncertas pavyks, taip pat bus mūsų tautai bent kukli garbė.
Kadangi senais laikais Bažnyčios įtaka menams buvo daug didesnė negu šiandien (mes čia kalbame apie menus ne kaip apie propagandinę priemonę, bet kaip apie vertybę), kunigas turi progą duoti savo duoklę Bažnyčiai, kiekvienam žmogui, su kuriuo susitinka ar koncerto salėje, ar radijo, ar televizijos programoje, ar asmeniškuose santykiuose. Jis turi progą atiduoti savo duoklę kaip menininkas, kuris yra ir kunigas.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.