– Kiek metų praleidote prie serijinio veikalo „Lietuvos bažnyčios“?
– Ruošdamas ir spausdindamas šį veikalą praleidau maždaug dešimt metų. Jau 46 metus Lietuvos tikintieji neturi savo periodinės religinės spaudos. Tokių knygų kaip „Lietuvos bažnyčios“ išleidimas – neįmanomas dėl griežtos cenzūros ir kt.
O laikas bėga, baigia išmirti žmonės, kurie gyveno ir veikė nepriklausomybės metais, dalyvavo religiniame gyvenime, statė ir kūrė šventoves, aplink kurias sukosi visas apylinkės gyvenimas. Taigi Lietuvos tikintieji paprašė manęs paruošti knygas apie bažnyčias ir suorganizuoti jų išleidimą išeivijoje.
– Iš kur buvo paimta informacija?
– Panaudojau jau išleistus mūsų veikalus apie Lietuvos bažnyčias, parapijų istorijas. Pasinaudojau ir svetimųjų literatūra, ypač lenkų. Taip pat kai kuriais archyvais Romoje, Vokietijoje, Anglijoje. Gavau žinių iš Lietuvos, taip pat panaudojau savo archyve turimą medžiagą.
– Pasirinkote aprašyti atskirų vyskupijų Lietuvos bažnyčias. Kiek buvo vyskupijų?
Iš viso išleistos septynios knygos.
– Pagrindinės buvo šešios – Telšių, Vilkaviškio, Kauno, Panevėžio, Vilniaus ir Kaišiadorių. Tačiau dar prisidėjo dvi istorinės – Seinų ir Žemaičių. Taigi iš viso aprašytos aštuonių vyskupijų bažnyčios. Susidarė šeši knygų tomai, o kadangi Vilniaus arkivyskupija buvo labai didelė, skyriau jai dvi knygas. Taigi iš viso išleistos septynios knygos.
– Ar aprašytos tik dabartinės Lietuvos teritorijoje esančios bažnyčios? Gal ir esančios už jos ribų?
– Aprašiau 835 bažnyčias. 94 iš jų yra dabartinėje Gudijoje ir Lenkijoje.
– Vartant tomus galima pastebėti, kad nemažai dėmesio skyrėte dvasininkų martirologijai.
– Šį darbą stengiausi atlikti ypač stropiai, nes tai mūsų tautos kankiniai. Iš viso man pavyko užregistruoti 140 nužudytų ir 228 kalintus dvasininkus.
– Iš knygose paskelbtų duomenų matyti, kad ruošdamas šį darbą turėjote talkininkų.
– Taip, turėjau bendradarbių ir talkininkų, kurie teikė žinias ir nuotraukas. Per dešimt metų talkininkų buvo gal apie 200. Daugiausia prisidėjo inžinierius Jurgis Gimbutas, architektūros dalykų žinovas, paruošęs beveik visų bažnyčių architektūrinius aprašymus.
Dabar jau miręs kunigas Juozas Vaišnora talkininkavo teigdamas žinias iš Romoje esančių archyvų. Teisės istorikas Jonas Dainauskas darė vertimus iš lenkų kalbos. Kunigas daktaras Anicetas Tamošaitis palygino kai kuriuose kalbos nelygumus. Sibiro kankinys Povilas Vaičekauskas suteikė žinių apie kalintus ir nužudytus dvasininkus. Padėjo dailininkas kunigas Pijus Brazauskas, muzikologas Kreivėnas, Vincas Lukas ir daugelis kitų.
– Reikia pasakyti, kad techninis knygų paruošimas ir išleidimas – puikiai atliktas. Kas jas apipavidalino?
– Čia jau ne mano nuopelnas. Knygą spaudai sulipino ir apipavidalino dailininkas Petras Aleksa. Atspausdino daktaro Mykolo Morkūno spaustuvė Čikagoje. Stengėmės išleisti gražiai, pirkome brangų popierių, kad būtų geros iliustracijos.
Su išlaidomis nebuvo lengva. Reikėjo surinkti maždaug ketvirtį milijono dolerių.
– Tokių knygų išleidimas nėra pigus. Kas finansavo?
– Su išlaidomis nebuvo lengva. Reikėjo surinkti maždaug ketvirtį milijono dolerių.
Daug padėjo kunigai, keli klebonai, aukojo iš tam tikrų vyskupijų kilę parapijiečiai.
– Koks lietuviškos išeivijos susidomėjimas šiomis knygomis?
– Reikia pasakyti, kad išeivijos susidomėjimas yra nemažas. Kai kurie tomai jau baigti išparduoti. Susidomėjimas iš Lietuvos labai didelis. Nors egzempliorių skaičius nėra didelis, tam tikru būdu dažnai knygos multiplikuojamos. Gavome gražių atsiliepimų. Vienas kunigas iš Lietuvos rašo, kad tokių knygų per šimtus mūsų krikščionybės metų niekas neparuošė, neišleido, net kunigai.
Kitas asmuo rašo taip: „Lietuvos bažnyčių“ knygos pas mus labai laukiamos ir tiesiog gaudomos, jos eina iš rankų į rankas, žmonės jas stvarsto, persirašo, persispausdina dalimis ar atskirai. Nebijokite važiuodami į Lietuvą jų atsivežti, kad ir vietoje kitų materialinių dovanų.“
Vienas garsus architektas ir meno istorikas rašo: „Ypač domina senos nuotraukos, kurių Lietuvoje neaptikome. Matome dailininko Mstislavo Dobužinskio piešinius, vaizduojančius senas bažnyčias. Įdomu sužinoti, kur yra, kieno saugomi jų originalai. Gal turite ir kitokių senesnės kartos dailininkių darbų, kurie tapę vertinga medžiaga?“
– Kaip su kitomis šalimis, pavyzdžiui, Lenkija? Kokia ten gyvenančių lietuvių ir lenkų reakcija?
– Į Lenkiją mūsų knygų daugiau patenka, nes ten cenzūra švelnesnė. Esame gavę gana daug atsiliepimų iš joje gyvenančių lietuvių ir lenkų mokslininkų. Štai vienas garsus mokslininkas iš Lenkijos mokslų akademijos, kelių knygų autorius, rašo: „Padovanoto „Lietuvos bažnyčių“ tomo skaitymas man buvo jaudinanti kelionė po Vilniaus bažnyčias ir kapines. Įdomus knygos tekstas, o ypač informacija apie atskirus dvasininkus. Labai vertinu faktą, kad tamstos darbas yra žvilgsnis į praeitį lietuvio akimis ir širdimi.“
– Bemaž visa lietuviškoji išeivijos spauda teigiamai įvertino „Lietuvos bažnyčių“ knygas. Ar turite žinių, kaip jas sutiko oficialioji okupuotos Lietuvos spauda?
– Okupuotos Lietuvos spaudą aš seku jau daug metų, skaitau svarbiausius laikraščius ir žurnalus, metraščius. Tačiau niekur neradau nei geru, nei blogu žodžiu paminėtų „Lietuvos bažnyčių“ knygų. Vis dėl to, juk septyni tomai ne toks mažas darbas, bet jis praleistas negirdomis.
– Praėjusiais metais Vilniuje išleista knyga apie Lietuvos bažnyčias. Kaip jūs ją vertinate?
– Taip, 1987 metų viduryje Lietuvos knygų rinkoje pasirodė 160 puslapių knyga. Deja, bažnyčių aprašymams skirti tik trys nepilni puslapiai, o aš tam paskyręs 3556 puslapius. Lietuvoje išleistoje knygoje gana gerose, spalvotose nuotraukose pavaizduota apie 270 katalikų ir kitų tikybų bažnyčių. Gerai, kad toks leidinys išleistas. Kad ir yra dvasiškai neturtingas, visgi Lietuvos žmonėms jis atneš tam tikros naudos.
Centrinio valstybės archyvo medžiaga.
