Komisijoje nagrinėtas ir Kongreso nario Dono Ritterio laiškas prezidentui George`ui Bushui, pasirašytas beveik 120 kitų Kongreso narių ir raginantis vyriausybę imtis ir aktyvesnės politikos Baltijos šalių atžvilgiu.
Vakarykštis posėdis buvo beprecedentis. Pirmą kartą Amerikos istorijoje suruoštas įstatymų leidėjų apklausinėjimas konkrečiai aptarti JAV politiką Baltijos valstybių atžvilgiu. Be to, pirmą kartą per 35 metus parodymus JAV Kongrese davė trijų Baltijos valstybių diplomatiniai atstovai. Posėdis nebuvo staigus užmanymas – jau kurį laiką kalbama, kad Amerikos parlamentarai ketina apsvarstyti padėtį Baltijos šalyse.
Pastebėtina, kad šįmet keliasdešimt Amerikos Kongreso narių tris kartus kreipėsi į prezidento Busho administraciją ragindami nustatyti aiškesnį politikos kursą Pabaltijo atžvilgiu. Be abejonės, parlamentarų dėmesį paskatino įvykiai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, apie kuriuos iki šiol neregėtu dažnumu rašoma įtakingoje šalies spaudoje, pranešama per pagrindines televizijos bei radijo laidas.
Paskatino ir padidėjęs informacijos srautas iš tokių organizacijų, kaip Lietuvių informacijos centras bei lietuvių bendruomenė ir Lietuvos Sąjūdžio bei Latvijos ir Estijos liaudies frontų lyderių asmeniški pasimatymai su Kongreso nariais, federaciniais valdžios atstovais, kitais politikais, žurnalistais.
Amerikos parlamentarų dėmesį atkreipė ir du valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio pasisakymai apie Pabaltijį. Viename jis pasisakė už taikingą kelią į Baltijos valstybių nepriklausomybę, kitame pabrėžė didesnę laisvę, autonomiją ir laisvą apsisprendimą, tačiau nepavartojo žodžio „nepriklausomybė“.
Šią savaitę Amerikos ambasadorius Jonathanas Moore`as, kalbėdamas Jungtinių Tautų Organizacijos komisijos posėdyje, išreiškė viltį, kad Sovietų Sąjungos valdžia ateityje parodys daugiau noro persvarstyti ekonominius ir politinius santykius, kas ilgainiui vestų prie tikro laisvo apsisprendimo Baltijos valstybių tautoms.
Kai kurie komentatoriai tokiuose pasisakymuose įžiūri atsitraukimą nuo ilgalaikio Amerikos įsipareigojimo remti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Kiti mano, jog tai tik taktikos reikalas. Dar kiti klausia, kokia iš tikrųjų Vašingtono politika Pabaltijo atžvilgiu.
Tokiame fone vakar ir įvyko posėdis, kurį suruošė Helsinkio Komisija, įsteigta 1976 m. sekti ir skatinti Helsinkio susitarimų vykdymą. Helsinkio Komisijos posėdis vyko kongresmenų įstaigų rūmų salėje šalimais Kapitolijaus. Prasidėjo kelias minutes po 14 valandos Vašingtono laiku, tęsėsi daugiau kaip dvi valandas.
Tik prasidėjus posėdžiui, abejones dėl tvirtos JAV politikos išreiškė demokratas senatorius iš Mičigano valstijos Donaldas Riegle`as – autorius kelių laiškų prezidento Busho administracijai raginant ją imtis aiškesnės politikos Baltijos šalių atžvilgiu.
„Man labai rūpi geriau suprasti, kokia tiksliai yra oficiali JAV politika. Man atrodo, ji truputį neaiški, švelniai tariant. Ir aš manau, kad dabar istoriškai yra laikas ir proga JAV stoti už dalykus, kuriuos mes esame praeityje pasakę, patvirtinti mūsų tikėjimą teise į laisvę kitiems ir tikrai Pabaltijo valstybėms.“
Senatoriaus Riegle`o abejones atliepė kongresmenas demokratas iš Ohajo valstijos Edwardas Feighanas, Lietuvos katalikų religinės grupės kopirmininkas.
„JAV niekados nepripažino nelegalios Sovietų Sąjungos okupacijos Pabaltijo valstybėse. Tai politika, kuri, reikia viltis, Pabaltijo žmonėms buvo svarbi moralinė parama. Tačiau aišku, kad iš JAV politikos reikalaujama daugiau. Ir aš pritariu senatoriaus Riegle`o iškeltam susirūpinimui dėl šiandieninės Amerikos užsienio politikos neadekvatumo, ypač dėl netikrumo Pabaltijo valstybių atžvilgiu. Aš manau, kad turime būti pasiruošę dabar suformuluoti savo būsimą poziciją, ypač per kelis ateinančius mėnesius dramatiškai besikeičiančių aplinkybių šviesoje.“
Amerikos atstovų rūmų narys iš Pensilvanijos valstijos, vyriausias pagal rangą respublikonas Helsinkio Komisijoje Donas Ritteris, Kongreso ad hoc komiteto Baltijos valstybių ir Ukrainos reikalavimams pirmininkas, konkrečiai pasiūlė pakeisti Pabaltijo klausimo statusą, pakeliant jį iš Sovietų Sąjungos problemų sferos į tarptautinę.
„Turėdami omenyje visa tai, kas vyksta Sovietų Sąjungoje, ir plačiai sklindančius reikalavimus peržiūrėti mūsų bendrą nusistatymą Maskvos atžvilgiu, mes turime paklausti, kaip Pabaltijo valstybėse 50 metų egzistuojanti tarptautinė problema įsirašys į besikeičiantį pasaulį.
Aišku, kad Pabaltijo statuso reikalas turi būti pakeltas iki regioninio lygio klausimo, kad būtų pademonstruotas JAV įsipareigojimas tų tautų nepriklausomybei. Mes su kolega kongresmenu Dennisu Herteliu esame laiško prezidentui Bushui autoriai. Laiške, po kuriuo yra beveik 120 kongresmenų parašai, prezidentas prašomas valstybės sekretoriui nurodyti, kad būtų padidintas JAV politikos Pabaltijo tautų atžvilgiu statusas, reikalui teikiant daugiau reikšmės ir jį pakeliant į regioninio statuso lygį.“
Kongresmeno Ritterio minėtas laiškas prezidentui Bushui buvo pasiųstas spalio 16 dieną. Ten pareiškiama, kad pribrendo laikas Amerikos vyriausybei suformuluoti regimesnę ir aktyvesnę politiką Pabaltijo atžvilgiu. Pastebima, kad tuo metu, kai Pabaltijo valstybės iš visų jėgų stengėsi sukurti naujas institucijas, kurios atspindėtų jų tikrus siekius, yra gyvybiškai svarbu, kad JAV vyriausybės politika netrukdytų tų Pabaltijo demokratizavimo pastangų.
Viešumo eroje JAV neturėtų atsidurti tokioje padėtyje, kad remtų tas Sovietų Sąjungos frakcijas, kurios vis dar tebeturi pretenzijų į Pabaltijo valstybes. Faktiškai mūsų vyriausybė turi aktyviai remti iniciatyvas, stiprinančias Pabaltijo tautas, rašoma Amerikos parlamentarų laiške prezidentui Bushui.
Pasisakius Amerikos įstatymų leidėjams, prasidėjo antrasis posėdžio etapas. Liudyti pakviesti trijų Baltijos valstybių diplomatiniai atstovai. Iš Niujorko atvykęs Estijos generalinis konsulas glaustai apžvelgė Estijos nepriklausomybės praradimo istoriją, pastebėjo, kad Estijoje niekuomet nebuvo surastas konstitucinis plebiscitas dėl įstojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Šiandien, sakė jis, estai kovoja už savo būvį ir pirmu uždaviniu laiko visiškos laisvės ir nepriklausomybės atstatymą.
Latvijos atstovas Vašingtone pažymėjo, kad sovietai garsiai kalba apie tautybių krizę Latvijoje, tačiau visuomenės apklausos duomenys rodo, kad daugiau kaip pusė Latvijoje gyvenančių rusų remia Liaudies frontą ir jo siekius. Atstovas taip pat priminė, kad pastarajame Liaudies fronto suvažiavime buvo pasisakyta už 1940 m. rinkimų ir Latvijos inkorporacijos į Sovietų Sąjungos sudėtį anuliavimą.
Stasys Lozoraitis, Lietuvos atstovas Vašingtone ir prie Šventojo Sosto, Kongreso nariams priminė, kad 1940 m. liepos 23-iąją JAV sekretorius pirmą kartą paskelbė Baltijos okupacijos nepripažinimo politiką, kad per ilgus metus tas nusistatymas stiprino ir davė vilties kelioms Lietuvos kartoms. Šiandien, sakė S. Lozoraitis, Baltijos valstybėse bręsta nauja padėtis, tad reikalinga veiksmingesnė politika.
„Svarbiausia tai, kad mano tėvynainių pastangos būtų apsaugotos nuo tiesioginės ar netiesioginės sovietų intervencijos ir jų prievartos priemonių. Demokratinės struktūros turi išsiplėsti visais politinio, ekonominio ir visuomeninio gyvenimo lygiais. JAV galėtų suvaidinti nepaprasti svarbų vaidmenį, visais įmanomais privačiais kanalais padėdamos demokratinių pradmenų augimą ir vystymą. Juo stipresnė taps demokratija, juo lengviau bus pasiekti laisvę ir nepriklausomybę.“
S.Lozoraitis pastebėjo, kad, nors šiandien Lietuvoje džiaugiamasi žymiai didesne spaudos ir judėjimo laisve, lietuviai ir toliau patys netvarko nei kariuomenės, nei milicijos, nevaldo nei telefonų, nei geležinkelių, negali tvarkyti nei pramonės, nei finansų. O Lietuvos įstatymų viršenybė prieš sąjunginius tebėra iš dalies netikras reikalas. Tačiau, anot atstovo, visa tai gali pasikeisti.
„Mes laukėme, kad artėjančių rinkimų metu 1990 m. vasario mėnesį tautiniai demokratiniai judėjimai gaus apie 70 proc. vietų Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje. Mes negalime tų rinkimų laikyti demokratiniais – jie bus vykdomi ne tik sovietams prižiūrint, bet Raudonajai armijai kontroliuojant kraštą ir, dar blogiau, dalyvaujant rinkimuose. Tačiau tų rinkimų rezultatai bus geras rodiklis ir tikrai sudarys atramos tašką tolesnėms politinėms akcijoms.
Todėl mes neturime pamiršti, kad dabartinė Lietuvos valstybė šiuo metu pajungta egzistuoja ir jai nereikia naujo tarptautinio pripažinimo. Pripažinimas bus reikalingas vyriausybei, kai ji vėl ims vykdyti suverenią valdžią. Todėl bus labai svarbu turėti objektyvius kriterijus šalims, kurios galėtų spręsti, ar Lietuvą galima laikyti nepriklausoma šalimi. Mano giliu įsitikinimu, pagrindinis tokio sprendimo kriterijus bus ir turi būti susitarimas su Sovietų Sąjunga dėl abiejų šalių ryšių ateityje.
Apgailiu, kad šioje salėje nėra Sovietų Sąjungos ambasadoriaus. Apgailiu todėl, kad aš jam būčiau pasakęs: „Pone ambasadoriau, ar jau nepribrendo laikas mums susėsti prie stalo derybų ir pokalbių apie Pabaltijo problemą ir bendrus mūsų valstybių interesus?“ Mes norime eiti į priekį pamažu, taikingai ir su reikiamu atsargumu. Jei Sovietų Sąjunga atsisakys eiti į diskusiją apie Lietuvos nepriklausomybę, mes bandysime įtikinti Maskvą, kad jos interesams naudingiau turėti laisvus ir draugiškus kaimynus negu nepatenkintas kolonijas, kuriose dominuoja jėga.“
S.Lozoraičiui baigus savo pareiškimą, Helsinkio komisijos pirmininkas kongresmenas Steny Hoyeris pakvietė JAV departamento atstovą Jamesą Dobbinsą ir tarptautinės teisės specialistą Williamą Huffą. J. Dobbinsas pareiškė, kad JAV niekuomet neatsisakys savo nusistatymo nepripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos prievartinės inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, užtikrino, kad Amerikos politika nėra pasikeitusi, nurodė, kad Pabaltijyje stiprėjant liaudies judėjimams Vakarų šalys turės nuspręsti, kaip atsiliepti į būsimus pokyčius, pastebėjo, kad JAV neketina išnaudoti besikeičiančios padėties Pabaltijyje tam, kad pažeistų Sovietų Sąjungos saugumo interesus.
Parengta pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiagą.
