– Mielas Vladai, mes spaudoje skaitėme, kad tamsta visai neseniai dar buvai Švedijoje. Ir štai staiga turime čia, JAV sostinėje Vašingtone. Jūs spaudos konferencijoje daug papasakojote apie savo gyvenimą, savo vargus Lietuvoje ir Rusijos gilumoje. Kai įžengėte į JAV teritoriją, koks įspūdis buvo palyginus su gyvenimu Lietuvoje po rusais?
– Pirmieji įspūdžiai buvo stulbinantys. Ką nors apie Ameriką teko matyti retuose filmuose, kokiose ištraukose. Ir pirmas įspūdis – kaip nenutrūkstamas filmas, kuris nevargina. Švedijoje, pavyzdžiui, man neteko su lietuviais susitikti, dėl kalbos barjero buvau lyg izoliuotas. Ir čia staiga pasijutau tarsi Lietuvoje, tik nebuvo tokio varžymo – Lietuvoje visgi yra okupacija. Galiu pasakyti tik tiek, kad kraštas puikus, didelis, o man dar ir tuo brangus, kad čia sutikau Lietuvą, kurios kituose kraštuose nemačiau.
– Ar būdamas Lietuvoje mintimis kada nors bandėte pasiekti Ameriką ir čia pagyventi ar nors paviešėti?
– Paviešėti – žinoma, gyventi – niekad fantazijos neužtekdavo. Paviešėti norėdavau, nes mano teta čia gyvena. Be to, ir išeivija tiek daug davusi Lietuvai.
– Dar labai trumpai esate Amerikoje. Nespėjote susipažinti su visu Amerikos gyvenimu, jo geromis pusėmis, blogybėmis, tačiau pirmasis įspūdis tikriausias ir giliausiai palieka.
– Aš irgi savo gyvenime dažniausiai pirmu įspūdžiu vadovaudavausi, lyg neapsirikdavau. Nemanau, kad čia irgi apsiriksiu. Amerika priglaudė milijoną lietuvių, kurie čia ne tik sau sukūrė gerovę, bet ir palaiko lietuvišką kultūrą šiomis okupacijos sąlygomis. Todėl abejoju, ar kada nors geras įspūdis apie šitą kraštą gali pasikeisti.
– Ar esate jau apsisprendęs, kur gyvensite, ar dar tik svarstote?
– Jokių ateities planų kol kas neturiu, nes dabar mano visos mintys yra apie Lietuvą. [...] Bet darbo absoliučiai jokio nebijau. Aš gi ne gerovės atbėgau ieškoti, tiesiog neturėjau pasirinkimo. Kol kas ir turbūt ilgam ar galbūt net ir visam gyvenimui mano mintyse yra Lietuva.
– Ar tamstos draugai Lietuvoje ar kur kitur žino, kad esi pasiekęs Vakarus, kad jau laimingai esi įžengęs į laisvąjį pasaulį?
– Neabejoju, kad žino, nes Lietuvoje labai daug kas klausosi laidų. [...] Jūs neįsivaizduojate, kaip Lietuvoje plačiai klausomasi įvairių radijo laidų.
– Pas mus vieni sako, kad Lietuvoje nesidomima užsienio laidomis, kad jos gal ne visai atitinka vietos klausytojų reikalavimus. Kiti sako, kad jos blogai girdimos. Gal jaunoji karta mažiau domisi negu senoji karta?
– Trūkumų, žinoma, visokių yra. Bet yra vienas labai paprastas atsakymas, kodėl gi trukdo transliuoti tas laidas. Staigmena buvo ne tik lietuviams, bet ir kitiems, kai staiga sužinojome, kad rusai ar kas ten trukdo transliuoti laidas. Todėl mes spėjame, kad tos laidos ir pranešimai yra svarbūs. Dabar, paaštrėjus krizei (Lenkijoje vyksta tos diktatūros pamatų griovimas), Kremlius negali nesuprasti, dėl to trukdo. Visada taip įprasta – kai tik paaštrėja padėtis, pastiprėja trukdymai. Tai labai geras rodiklis, ką reiškia radijas Lietuvos gyvenime. [...]
– Ar žmonės, išgirdę kokį įdomų pranešimą, dalijasi įspūdžiais su savo giminėmis, draugais?
– Kaipgi. Žmonės Stalino laikais bijodavo prasitarti. Dabar išaugo naujoji karta, kuri nematė tokio kraujo praliejimo, nėra taip sukaustyta. O kalbos, gandai, tegul ir iškraipytai, kažkur visą laiką kursuoja. Be to neįmanoma. [...]
– Kokia tamstos profesija?
– Optikas.
– Jei mes duodame įvairių pranešimų apie Amerikos techninius ar kitokius laimėjimus, ar Lietuvoje specialistai, akademikai domisi?
– Matote, techniniais pasiekimais labiausiai domisi specialistai. O jiems pagrindas yra spauda. Jie mažiau klausosi radijo, nes paprastai yra pasiekę kažkokį lygį, dėl to jiems reikia drebėti dėl savo postų. O paprasti žmonės technikos pasiekimais mažiau domisi.
– Kas daugiausia rūpi jaunimui? Apie ką mes turėtume pasakoti jiems, kad jie turėtų naudos ir kartu būtų geri klausytojai?
– Muzika, žinoma, jaunimą domina. Bet muzikos bet kurioje kitoje stotyje iki valios, tam nereikia specialiai ieškoti, taikytis prie valandų. Lietuviškos valandos tuo brangios, kad jos – lietuvių kalba. Daugiau rūpi lietuviški reikalai lietuvių išeivijos. [...] Viskas, kas lietuviška (organizacijos, veikla), domina daug daugiau negu grynai amerikietiški reikalai. Tai mažiausiai domina, nes jie gali pasiklausyti ir radijo stočių kitomis kalbomis. Man atrodo, kad akademinis jaunimas domisi istorija. Galima ir apie literatūrą ką nors.
– O istoriniai įvykiai, sukaktys, pavyzdžiui, Molotovo–Ribbentropo paktas, pavergimo aplinkybės ir pan.? Ar šiais klausimais reikėtų plačiau ką nors aiškinti, duoti pasikalbėjimų, dokumentinės medžiagos?
– Dokumentika visada domina tam tikrą ratą. Į tai reikia atkreipti dėmesį neperkraunant specialia medžiaga. Tai labai naudinga, nes duoda tokių argumentų, kurių neturi kaip paneigti saugumo propagandistai ir t. t.
– Vladai, pabaigoje mūsų pasikalbėjimo ar nenorėtum poros žodžių tarti savo draugams, kurie Lietuvoje girdės balsą iš Amerikos sostinės Vašingtono?
– Taip, žinoma, norėčiau. Mano visos mintys ir mano visi rūpesčiai yra su Lietuva, nes aš esu lietuvis, Lietuvos pilietis. Ir aš tikiu, kad man niekada nereikės kitos pilietybės, nes tvirtai tikiu, kad aš būsiu Lietuvos piliečiu ir pačioje neokupuotoje Lietuvoje. Norėčiau palinkėti, kad ir Lietuvoje visi sulauktų tos dienos.
Lietuvių disidentas V. Šakalys buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos steigėjų ir pogrindinio leidinio „Vytis“ iniciatorių. 1979 m. jis pasiryžo bėgti į Vakarus, pėsčias kirto Suomijos ir Švedijos sieną ir pasiprašė politinio prieglobsčio Švedijoje.
Parengta pagal Centrinio valstybės archyvo medžiagą.
