„Kadangi esu restauruotoja, jaučiu aistrą nušiurusiems popiergaliams, matyt, tai – profesinė liga. Man labai gražu, kai dėmėtas, apipelijęs, vadinasi, galima ką nors padaryti“, – šypsosi paveldosaugininkė, Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo valdybos pirmininkė Gražina Drėmaitė.
Netrukus jos smalsumas buvo patenkintas.
Archyvo direktorė paaiškino, kad tie dar niekur viešai nepristatyti popierėliai buvo rasti Radvilų giminės segtuve.
Manoma, kad tai – virėjos ranka surašyti receptai.
G.Drėmaitei iškart akys sužibo. „Reikia pristatyti visuomenei. Geriausiais būdas – knyga“, – sumanė moteris.
Sudėtingas raštas, negirdėti terminai
G.Drėmaitė iš pradžių įsivaizdavo nesudėtingą, netgi žaismingą leidinį. Pati bandė studijuoti lenkiškus įrašus ir versti juos į lietuvių kalbą, tačiau labai greitai suprato, kad be pagalbos iš šalies neišsivers.
Trys vertėjos atsisakė versti, nes nerado receptuose vartojamiems žodžiams atitikmenų. Laimė, radome tokią ponią Birutą Mikalonienę.
„Juk kalbame apie XVIII amžių: buvo sunku išskaityti ir raštą, ir terminus“, – neslepia G.Drėmaitė.
Į pagalbą ji pasitelkė archyvo darbuotoją Jadvygą Rudzis, turinčią darbo patirties su senuoju raštu. Per kelis mėnesius moteris raštelius perkėlė į kompiuterį. Tada atėjo metas kitam darbui – vertimui.
„Trys vertėjos atsisakė versti, nes nerado receptuose vartojamiems žodžiams atitikmenų. Laimė, radome tokią ponią Birutą Mikalonienę, kuri yra iš lenkų kalbos išvertusi „Didžiąją virėją“ ir iš esmės specializuojasi versdama kulinarinius tekstus“, – pasakoja G.Drėmaitė.
Tačiau net patyrusi vertėja nežinojo kai kurių terminų, pavyzdžiui, ką reiškia „puliarda“ ar „kaplunas“.
Pasirodo, kaplunu buvo vadinamas kastruotas ir specialiai maitintas gaidys, patiekiamas stalui. Puliarda – sterilizuota višta.
„Būdavo paprastos vištos sriuba ir puliarda“, – paaiškina G.Drėmaitė.
Ne paprasta knygutė, o išskirtinė
G.Drėmaitė buvo nusprendusi, kad, kai parengiamieji darbai bus baigti, savo idėją ji pristatys leidyklos „Versus aureus“ direktoriui Arturui Mickevičiui.
„Gražina mane vis intrigavo: „Kai ką turiu, turiu“, – prisimena A.Mickevičius.
„Atnešu į leidyklą kompaktinį diską su nuskenuotais originaliais popieriukais, Arturas atsidaro, pažiūri ir suploja rankomis: „Fantastika, kaip įdomu!“ – pasakoja moteris.
Atnešu į leidyklą kompaktinį diską su nuskenuotais originaliais popieriukais, Arturas atsidaro, pažiūri ir suploja rankomis: „Fantastika, kaip įdomu!"
Leidėjas iškart sutiko imtis unikalaus projekto, tačiau pasiūlė leisti ne paprastą, kuklią knygutę, o ekskliuzyvą. Tą šiandien išduoda kokybiškas spaustuve dar kvepiančios knygos popierius ir meninis apipavidalinimas.
„Bendradarbiauti maloniai sutiko Lietuvos dailės muziejaus Grafikos skyrius. Knygos iliustracijoms buvo atrinkti grafikos darbai, kurie vaizduoja to paties kaip receptai laikotarpio ir to luomo gyvenseną, valgymą, medžioklę, drabužius. Šios iliustracijos labai pagyvina ir smarkiai kilsteli knygos vertę“, – neabejoja G.Drėmaitė.
Konjakas – ne tik gerti
Tai, kad pagaminti pagal rastus receptus patiekalai, užpildydavo didikų Radvilų skrandžius, abejonių nekyla. Tai išduoda receptams naudotas popierius su giminės simbolika.
„Tačiau paliekame spręsti istorikams, kurio tai konkrečiai Radvilos virėja ir kuriame dvare ji dirbo. Įtariama, kad tai gali būti Jokūbas, bet mes nedrįstame teigti“, – paaiškino A.Mickevičius.
Jis džiaugiasi, kad receptai išduoda Lietuvos didikų išprusimą – jie nė kiek neatsiliko nuo Europos kulinarijos madų.
„Turime įrodymą, kad XVIII amžiuje mes nebuvome mužikai, valgantys bulves. Mūsų virtuvėje buvo taikomi prancūziškos virtuvės elementai, tarkime, maistui ruošti buvo naudojamas konjakas. Vadinasi, šis taurusis gėrimas Radvilų dvare buvo ne tik geriamas, bet ir naudojamas kulinarijoje“, – kalbėjo A.Mickevičius.
Stalas be kiaulienos
Receptai išduoda, kad kunigaikščio, kunigaikštienės ir jų palikuonių racionas skyrėsi. Pavyzdžiui, ponui Radvilai pietums buvo patiekiamas ant iešmo keptas avinas, o kunigaikštienei – nupenėta kepta višta.
Virėjos receptuose atsispindi ir ponų požiūris į tarnus – jiems sudaromas atskiras meniu.
Mūsų virtuvėje buvo taikomi prancūziškos virtuvės elementai, tarkime, maistui ruošti buvo naudojamas konjakas.
„O ne numetama tai, kas atliko nuo stalo. Taip, tarnų meniu buvo kuklesnis, bet jie žinojo, ką tą dieną valgys“, – pasakojo A.Mickevičius.
„Auklei – kruopų sriuba, gabalas mėsos ir burokėliai“, – cituoja G.Drėmaitė.
Radvilų mitybos pagrindą sudarė paukštiena, pavyzdžiui, jerubės, karveliai, ir žvėriena. Valgyta daug daržovių ir košių.
„Kiaulienos neradome“, – šypteli G.Drėmaitė.
Desertui buvo patiekiamos kriaušės, morengai ar duoninė boba.
Drąsina leistis į nuotykį
A.Mickevičius mano, kad knyga „Radvilų dvaro meniu“ galėtų suintriguoti žmones, kurie domisi kulinarija, autentiškais receptais ir, žinoma, istorija – ne tik politiniu kontekstu, bet ir kasdieniu to meto visuomenės gyvenimu.
Be to, tai galėtų būti praktinis vadovas verslininkams, užsiimantiems istoriniu turizmu.
„Pasijuskite Radvilomis, kurie 1783 metų sausio 19 dieną valgė tai ir tai“, – leistis į nuotykį drąsino A.Mickevičius.
Knygoje skaitytojas ras ir receptų, kaip namuose pasigaminti actą, midų ar išsikepti meduolių.
