Dabar turint noro ir pinigų per dieną be problemų galime pasiekti gan atkampią pasaulio vietą, keliauti tapo gerokai lengviau, tačiau nepakitusi išliko smalsumo ir nuotykių troškimo dvasia. Prieš 83 metus lietuvis jaunuolis Antanas Poška degė šiuo pažinimo ir kelionių troškimu. Ir, sėdęs ant motociklo, išvyko per Europos, Afrikos ir Azijos šalis į Indiją. Ši jo kelionė truko aštuonerius metus ir galų gale, jau po žymiojo Lietuvos keliautojo mirties, pavirto į aštuonių tomų kelionės patirčių rinkinį.
Praėjusį antradienį Vilniaus turistų klube, vadinamojoje „turistų palapinėje“, įvyko džiaugsmingos paskutinės aštuntosios Antano Poškos kelionių epopėjos knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos: Per pietinę Indiją, nuo Kabulo iki Stambulo (ir į Lietuvą)“ sutiktuvės. Joje pasakojamas Antano Poškos atsisveikinimas su Indija ir kelionė atgal į Lietuvą. Pakistanas, Afganistanas, Iranas, Turkija... Pakeliui jis domisi tų kraštų istorija, suvokia ir skaitytojams perteikia, kokios istorinės ir religinės priežastys suformavo tipiškus tų kraštų charakterius. Turkijoje sulaukia didžiausio išbandymo: jį įtaria esant anglų šnipu, areštuoja ir kaip kalinį, surakintą grandinėmis, pervaro per visą šalį iki Bulgarijos sienos, atima visus per kelionę surinktus eksponatus, brangiuosius užrašus ir fotojuostas... o sugrįžta į Tėviškę A. Poška per Kalėdas, kankinamas „sūnaus palaidūno“ kaltės jausmo.
Nors A. Poškos patirtys „pasenusios“ jau 80 metų, Lietuvos ambasados Indijoje darbuotoja Diana Mickevičienė teigia, kad dalykai, kuriuos aprašė keliautojas, tebėra niekur neišnykę. „Viena nauja pažįstama pasakė tokią frazę „gyvenu kaime šalia Delio, kuris gyvena tarp XVI ir XXI amžiaus.“ Tokia iš tikrųjų yra situacija Indijoje. Užtat manau, kad tai, ką užrašė A. Poška, niekur nedingo, tik šalia to atrastume ir XXI amžiaus dalykus, kurių dar ir mes nesame pasiekę“, – teigia sutiktuvėse dalyvavusi ambasadorė.
Idėja „grąžinti skolą“ Antanui Poškai ir išleisti jo kelionių patyrimus, kurių anksčiau į spaustuves neleido sovietinė cenzūra, kilo Algimantui Jucevičiui, A. Poškos artimiesiems ir bičiuliui Albinui Degučiui. Daugeliui šis Lietuvos šviesuolis tebėra mažai žinomas arba visai negirdėtas, tad trumpai apie šį keliautoją.
Kaip rašo jo bendražygis Gediminas Ilgūnas, ruošdamasis legendinei kelionei, A. Poška susipažino su Matu Šalčiumi. A. Poška tuomet buvo dar niekam nežinomas, jaunas 26 metų studentas, o M. Šalčius, buvęs mokytojas, tautinio atgimimo dalyvis, žurnalistas, tuomet jau turėjo 39 metus. Išgirdęs apie A. Poškos ketinimą motociklu važiuoti į Indiją, pasisiūlė vykti drauge. Savo motociklo jis neturėjo, jo nevairavo, sutiko būti A.Poškos vairuojamo motociklo keleiviu.
1929 m. rudenį A. Poška ir M. Šalčius iš Kauno per Marijampolę, Kybartus pasiekė Vokietiją ir toliau keliavo pietų kryptimi. Pasiekę Viduržemio jūrą, persikėlė per ją ir keliavo po Egiptą. Per Artimuosius Rytus pasiekė Indiją. Kelionėje daugiausia naudojosi šalių, per kurias važiavo, esperantininkų pagalba. Apie šią kelionę ir pasakoja autoriaus knygų „Nuo Baltijos iki Bengalijos” serija. Kelionės metu bendražygiai apsipyko, o netoli Indijos, A. Poškai susirgus maliarija, M. Šalčius jį paliko ir kelionę užbaigė vienas. Vėliau jis pirmas spėjo išleisti šešias epopėjinės kelionės knygas, tačiau nė vienoje iš jų nepaminėjo bendražygio ir kelionės iniciatoriaus A. Poškos.
Tuo tarpu A. Poška Indijoje pradėjo lankyti Bombėjaus universitetą. Studijuodamas antropologiją, dalyvavo Oksfordo universiteto profesoriaus A. Steino ekspedicijoje po Takla Makanos dykumą, kur profesorius vykdė iki mūsų eros buvusio Šanšanio miesto archeologinius kasinėjimus. Vėliau A. Poška su Kalkutos muziejaus etnografine ekspedicija rinko medžiagą Andamanų ir Nikobarų salose, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose. A. Poška kelionėje rašė išsamų dienoraštį, užsirašydavo net pokalbius su sutiktais žmonėmis, taip pat nuolat į Lietuvą siuntinėjo straipsnius, kurie sulaukė nemažo susidomėjimo. Savo didžiosios kelionės metu A. Poška Lietuvoje paskelbė straipsnių apie Indijos tautas, jų papročius, atsiminimų apie Nobelio premijos laureatą Rabindranatą Tagorę, išvertė į lietuvių kalbą jo kūrinių. Keliautojas visuose aplankytuose kraštuose ir Indijoje, kurioje gyveno ir tyrinėjo ne vienerius metus, pristatinėjo Lietuvą. Per esperanto kalbą pasakojo ir rašė apie sanskritą, lietuvių istoriją, todėl pelnytai vadinamas pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi.
Susipažinęs su buvusio bendražygio M. Šalčiaus knygomis ir pamatęs, kad jose aprašyti kelionės įspūdžiai ir patyrimas visai kitokie negu jo paties, nusprendė apie savo didžiąją kelionę pats parašyti knygų seriją „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. 1939 m. ,,Sakalo“ leidykla išleido pirmąją šios serijos knygą ,,Su gervėmis į pietus“, netrukus išėjo ir antroji dalis – ,,Pas faraonų palikuonis”. 1939 m. jau buvo parašyta ir spaudai atiduota trečioji knyga – ,,Judėjos slėniais ir aukštumomis“, tačiau po sovietinės Lietuvos okupacijos spaustuvėje jau surinkta knyga buvo sulaikyta ir nepasirodė. Kitos jo sumanytos serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ knygos, minimos pirmojo tomo „Žodelyje skaitytojams“, liko neužbaigtos.
Tačiau grįžimu į Lietuvą Antano Poškaus kelionės nesibaigė. Prasidėjusios okupacijoms, Antrasis pasaulinis karas į savo verpetą įtraukė ir A. Pošką. Vokiečių okupacijos metais jis pradėjo dirbti bibliotekininku, 1944 m. sovietams užėmus Lietuvą, dirbo LTSR švietimo komisariato bibliotekų skyriaus viršininku. Apie tai A. Poška pasakoja: ,,1946 m. Švietimo liaudies komisaras J. Žiugžda įsakė iš visų respublikos bibliotekų atrinkti „buržuaziniais laikais“ išleistas knygas ir atiduoti popieriaus fabrikui. Aš, kaip bibliotekų skyriaus viršininkas, susiginčijau su J. Žiugžda ir atsisakiau tai vykdyti. Rytojaus dieną pakeliui į darbą mane suėmė“. Po kalinimo Vilniuje A. Pošką, kaip ,,liaudies priešą“, ,,nuteisė“ ir išvežė į Komijos šiaurės lagerius. Taip prasidėjo jo priverstinės „kelionės“. Naujai išleistoje aštuntojoje knygoje pats Antanas Poška rašo: „Praslinkus devyneriems metams (nuo grįžimo į Lietuvą, – red. past.) patekau į bolševikų nagus. Ir prasidėjo mano golgotos po šaltuosius taigos lagerius, vėliau – po sovietinės Vidurinės Azijos karštus. Tai vėl truko trylika metų. Komių respublika, Kazachstanas, Kirgizija, Uzbekija, Tadžikija... Bet apie tai parašiau kitas knygas: „Po šiaurės pašvaiste“, „Kazachstano stepėse“, „Su kirgizais po kalnus“, „Po Pamyrą su tadžikais“...“ Serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ sudarytojas Albinas Degutis aštuntosios knygos pristatyme išsakė svajonę išleisti ir šias dar neišleistas knygas.
Grįžęs iš tremties, Antanas Poška dirbo dėstytoju, aktyviai bendravo su jaunimu ir diegė patriotiškumo dvasią, o taip pat tvarkė ir leidybai ruošė savo rankraščius. Tad šis lietuvių keliautojas ir tyrėjas yra nepelnytai užmirštas. Jo dėka galime keliauti per laiką ir kraštus, turėdami lietuvių keliautojo kelionių epopėją. Kaip teigia šios serijos redaktorė Birutė Ilgūnienė, dauguma mūsų turime suvenyrinį, palakuotą ir paryškintą Indijos įsivaizdavimą. Tuo tarpu A. Poškos knygose randame daug tikrovės ir detalių, pažįstamų tik iš vidaus. Jas skaityti verta, knygos parašytos paprastu stiliumi, gausu tekstą pagyvinančių autentiškų dialogų su vietiniais žmonėmis.
Užbaigti galima A. Poškos mintimis iš tremtyje parašytos poetinių apmąstymų knygos „Requiem“:
„...nurims galingųjų aistros, išblės išmintingųjų garbės aureolės – viskas praeis kaip nebuvę, bet amžinosios sielos pažangos geismas ir kūrybinė ugnis neges. Ji liks rusenti milijarduose būsimųjų kartų, persikeldama iš kūno į kūną, ir drauge su gyvybės pradu pasiliks amžinai jauna. Išnyksiu aš, bet mano įtampos pakrauta dalelė liks veikti ir ieškoti. Ji savo krūviu veiks būsimuosius individus, vers žmogų toliau žmoniškėti, siekti nepasiekiamo. Ir aš liksiu amžinu, kaip tie, kurie man perteikė savo bekūnę jėgą – nemirtingąją estafetę. Ave, Vita, moriturus te salutat!“
Parengė Monika Midverytė
