Klaipėdos universiteto istoriko, daktaro Justo Stončiaus disertacijoje „Antisemitizmas Lietuvoje 1944–1990 m.“ užfiksuota daug argumentų leidžiančių teigti, kad sovietinis režimas prisidėjo prie antisemitinių nuotaikų Lietuvoje.
Lietuvos žydų atžvilgiu buvo kurstomas nepasitikėjimas, jie vaizduojami beveik vien iš neigiamos perspektyvos. Istoriko teigimu, sovietmečiu iškreipta Holokausto atmintis prisidėjo prie to, kad lietuvių visuomenė gana abejingai priėmė lietuvių ir žydų santykių bei Holokausto Lietuvoje istorijos vertinimo pokyčius atkūrus nepriklausomybę.
15min pasikalbėjo su dr.J.Stončiumi apie antisemitizmo apraiškas sovietinėje Lietuvoje ir jų įtaką dabarčiai.
– Kada buvo suprasta, kad pergalę prieš nacizmą skelbęs režimas pats turi antisemitinių tendencijų?
– Neretai apie sovietinio režimo funkcionavimą galime susidaryti nuomonę tik iš fragmentų ir ypač tai akivaizdu tiriant tokį klausimą, ar egzistavo totalitarinio režimo „sistemiškas“ antisemitizmas. Vis dėlto galima tvirtinti, kad tokio supratimo požymių Lietuvos SSR visuomenėje atsirado pirmaisiais pokario metais. Iš pradžių sovietinis režimas Lietuvoje, ar sąmoningai, ar tiesiog laukdamas Maskvos pozicijos, bet balansavo politika žydų atžvilgiu.
Buvo įsteigti žydų našlaičiams skirti vaikų namai Vilniuje ir Kaune, judaizmo praktikavimo atžvilgiu buvo vykdoma gana nuosaiki politika, o žydų tapatybei palaikyti sovietų Lietuvoje ypač reikšmingi tapo organizuoti žydų literatūros ir meno vakarai.
Tarp Holokaustą išgyvenusių žydų būta nuostatų, kad sovietinio režimo sąlygomis įmanomas „normalus“ gyvenimas. Pastarieji vylėsi, kad dėl jų dalyvavimo kare, pergalės prieš Trečiąjį reichą bei Holokausto katastrofos pagaliau bus užtikrintas žydams visateisių piliečių statusas. Tokias nuostatas skatino ir tai, kad Sovietų Sąjungos atstovai dar 1947 m. lapkričio 29 d Jungtinių Tautų organizacijoje parėmė rezoliuciją, kurioje raginta įkurti žydų valstybę.
Tarp Holokaustą išgyvenusių žydų būta nuostatų, kad sovietinio režimo sąlygomis įmanomas „normalus“ gyvenimas.
Vis tik XX a. 5-ajame dešimtmetyje sovietinėje Lietuvoje ryškėjo struktūrinis („užkulisinis“) antisemitizmas, kuris nebuvo viešinamas, o daugiausia sutelktas MGB veikloje. Saugumas persekiojo Lietuvos žydus, įtardamas sionistine veikla, emigracijos (alijos) siekiu, santykių su užsienyje gyvenusiais giminaičiais palaikymu, ir tai skatino abejones dėl žydų lojalumo sovietiniam režimui.
Sovietinio režimo Lietuvoje priešiškumas žydams pamažu didėjo ir akivaizdus tapo pradėjus viešą sovietinį patriotizmą skatinančią propagandinę kampaniją prieš „kosmopolitizmą“. Ši kampanija viešai buvo susieta su žydais 1949 m. pradžioje, kai laikraštyje „Pravda“ buvo išspausdintas vedamasis straipsnis apie „Antipatriotines teatro kritikų grupes“, kurias sovietinė propaganda pateikė kaip sudarytas išskirtinai tik iš žydų tautybės asmenų. Tuo metu tapo akivaizdu, kad sovietinei sistemai būdingas antisemitizmas.
– Kuo ypatingos buvo sovietinėje Lietuvoje įvykusios „gydytojų kenkėjų“ ir „valiutininkų“ bylos?
– Trumpai turiu pristatyti, kad „gydytojų kenkėjų“ byla buvo Kremliaus inspiruota antisemitinė kampanija. Ji prasidėjo suėmus grupę garsių gydytojų, kurių daugumą sudarė žydų tautybės SSRS piliečiai. Jie buvo apkaltinti tyčiniu Andrejaus Ždanovo ir Aleksandro Ščerbakovo nužudymu. Ši byla kaip politinė represinė kampanija buvo kontroliuojama Valstybės saugumo, o viešinta ji spaudos puslapiuose.
Buvo dedamos pastangos atskleisti neva užsimaskavusių „gydytojų tinklą“ ir kitose sovietinėse respublikose. Tad netrukus, po 1953 m. sausio 13 d. pranešimo sovietinėje spaudoje apie „gydytojų kenkėjų“ suėmimą Maskvoje, tyrimas buvo pradėtas Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerijoje.
Tyrimų pretekstu tapo didelis vaikų mirtingumas Kaune ir ankstyva rašytojo Petro Cvirkos mirtis. Abejonių kėlė tai, kad P. Cvirka niekada nesiskundė širdies negalavimais, tačiau kelios dienos iki mirties, jis pasakojo agentui, kad Vilniaus specialiosios poliklinikos gydytojas Šleima Markovičius rekomendavo vartoti širdies darbui gerinti skirtus vaistus. Saugumo pažymoje daroma išvada, kad P. Cvirka galėjo mirti nunuodytas stipriais vaistais, o šis įvykis susietas su netikėta A. Ždanovo mirtimi. Sovietinėje Lietuvoje prasidėjo žydų gydytojų persekiojimas.
Pavyzdžiui, jiems inkriminuoti kaltinimai priklausius sionistinėms organizacijoms tarpukario Lietuvoje ir kad vedami savanaudiškų interesų įsiskverbė į Komunistų partiją. „Gydytojų bylos“ propaganda spaudoje kurstė nepasitikėjimą žydais, pacientai pradėjo vengti žydų gydytojų ir nenorėjo pas juos gydytis. Vaistinėse pamatę „neariškos išvaizdos“ provizorių, išeidavo arba nurodydavo, kad jokiu būdu vaistų negamintų žydas. Vis dėlto amžininkų atsiminimuose pastebėta, kad Lietuvos SSR žmonės ne taip tikėjo prasimanymais, tačiau tai, kas dėjosi Maskvos ar Leningrado gatvėse, tikrai kėlė baimę.
Saugumo ataskaitose užfiksuoti duomenys apie smurtinius išpuolius prieš žydus Maskvoje ir apie antisemitinio turinio užrašus „mušk žydus!“ (rus. „бей жидов!“) Leningrado mokykloje ir ant Jūrmaloje platintų lankstinukų. Nepaisant to, kad buvo pradėtas kurti „gydytojų bylos“ atvejis sovietinėje Lietuvoje, tačiau panašu, kad šioje periferinėje respublikoje bylos organizavimas ir jos viešinimas atsiliko nuo centrinių SSRS institucijų veiklos intensyvumo. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos SSR MGB ataskaitos buvo „pritaikomos“ prie Maskvos direktyvinių poreikių, o pačių Valstybės saugumo darbuotojų tikslas buvo atskleisti ne autentišką padėtį, o pagrįsti iš anksto suplanuotą scenarijų.
Be to, sovietinėje Lietuvoje propagandininkai delsė ir tarsi vengė aktyviau įsitraukti į „lietuviškojo“ „gydytojų bylos“ atvejo kūrimo procesą. Tačiau nėra aišku, kuo būtų ši byla užsibaigusi, nes retorika prieš „gydytojus kenkėjus“ pamažu agresyvėjo ir Lietuvoje. Pradėta vis dažniau perteikinėti antivalstybine veikla įtariamųjų asmenų sąsajas su žydais, tačiau įsibėgėjusią „demaskavimo kampaniją“ staiga nutraukė 1953 m. balandžio 7 d. naujienų agentūros TASS pranešimas, kad „gydytojų byla“ buvo provokacija.
Atsakant į klausimą dėl „valiutininkų“ bylos sovietinėje Lietuvoje, trumpai dar pažymėsiu, kad tai buvo totalitarinio režimo propagandinė priemonė kovoti su ekonominiais nusikaltimais. Bylose pateikti kaltinimai buvo siejami su savavališka gamyba naudojant pavogtas arba neteisėtai įsigytas medžiagas ir jų realizavimu juodojoje rinkoje, valstybinio turto vagystėmis, prekyba brangakmeniais ir užsienio valiuta, kyšininkavimu, dokumentų ar ataskaitų klastojimu.
Tas faktas, kad žydų tautybės SSRS piliečiai dominavo tarp nuteistųjų už ekonominius nusikaltimus, liudija, kad ši kampanija laikytina kaip vienu sovietinės antisemitinės politikos egzistavimo įrodymu.
Atkreipsiu dėmesį, kad esminis „valiutininkų bylų“ motyvas buvo susijęs su pačia sovietine ideologija, t. y. siekiu nukreipti visuomenės dėmesį nuo pamatinės ekonominių nusikaltimų problemos – nuo korupcijos, kuri egzistavo visuose partiniuose lygmenyse. Valdantysis elitas negalėjo leisti tokiems nusikaltimams tapti masiškais, todėl bandė sustiprinti parodomųjų teismų efektą pasitelkęs antisemitizmą.
Apie kovos prieš „valiutininkus“ svarbą liudija tai, kad 1961 m. gegužės 5 d. dekretu buvo nustatyta mirties bausmė už spekuliaciją valiutinėmis vertybėmis. Spekuliacijai valiuta akstiną suteikė rublio kurso su JAV doleriu konvertavimas. Oficialus rublio ir dolerio kursas XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo 1:4, o po 1961 m. pinigų reformos nukrito iki 90 kapeikų už dolerį. Nustatytas valstybinis valiutos kursas buvo neparankus į SSRS atvykusiems užsienio turistams, kurie juodojoje rinkoje už dolerį gaudavo iki 10 rublių.
Valiutos prekybininkų iš užsieniečių supirkti doleriai buvo perparduodami SSRS piliečiams, ketinusiems išvykti į užsienį. Jiems buvo galima įsigyti valiutos oficialiu kursu tik už 30 rublių (apie 33,33 dolerių). Tokiomis aplinkybėmis susiformavo specifinis nelegalus prekybos valiuta socialinis tinklas. Vilniaus „valiutininkų“ teismo procesas vyko nuo 1962 m. sausio 30 d. iki kovo 22 d. Lietuvos SSR Aukščiausiajame teisme buvo teisiami aštuoni žydų tautybės asmenys, kuriems pateikti oficialūs kaltinimai valiutinių operacijų taisyklių pažeidimu ir spekuliacija valiuta bei valiutinėmis vertybėmis. Spekuliacija valiuta laikyta „ydingo“ kapitalistinio pasaulio dalimi.
Nepaisant to, kad ši kampanija Sovietų Lietuvoje pasižymėjo mažesniu intensyvumu ir retesniais teisminiais procesais nei kituose SSRS miestuose, vis dėlto laikraščių straipsniuose, susijusiuose su „valiutininkais“, neretai buvo pateikiamos semantinės žydų įvaizdžio detalės. Buvo pasinaudota stereotipizuotais (folklorizuotais) antisemitiniais vertinimais (pvz., „žydas prekybininkas“, „gudrus spekuliantas“) arba žydų įvaizdžio kompleksinėmis asociacijomis kaip psichologinio veikimo principu, perduodant informaciją, turinčią aiškią ir konkrečią loginę seką. Straipsniuose apie Vilniaus „valiutos spekuliantus“ kaltinami žydai buvo pavaizduoti kaip asmenys, kurių vienintelis Dievas buvo auksas ir kurie geba apsukriai manipuliuoti dorais sovietiniais piliečiais.
Straipsniuose apie Vilniaus „valiutos spekuliantus“ kaltinami žydai buvo pavaizduoti kaip asmenys, kurių vienintelis Dievas buvo auksas.
Propaganda, nestokodama vaizdingų epitetų, stengėsi nepalikti abejonių, kad „valiutininkai“ padarė rimtus antivalstybinius nusikaltimus, kurie neva nesunkiai įžvelgiami net jų veiduose bei manierose – kaltinamųjų individualios charakteristikos buvo susietos su jų etnine kilme. Taip pat propagandiniuose straipsniuose buvo sufleruojama, kad žydai turi ryšių Vakarų valstybėse, todėl valiutinės operacijos galėjo būti natūralus „žydiškumo“ simbolis.
Šitaip visuomenei buvo pateikiama „identifikuota“ „valiutos spekuliantų“ tapatybė. Vis dėlto lyginant kampanijas prieš „ekonominius nusikaltėlius“ tarp skirtingų SSRS miestų, pastebėta, kad Lietuvos SSR atveju būta mažiau nuorodų į žydus, mažiau kurstyta agresija ir nebuvo spausdinamos antisemitinio pobūdžio karikatūros.
– Kaip į žydus žiūrėjo tuometinė Lietuvos nomenklatūra?
– Į šį klausimą negaliu pateikti tikslaus atsakymo. Taip yra todėl, kad, pirmiausia, dėl specifiškos antisemitizmo sovietinėje Lietuvoje temos, sunku remtis istoriografiniu, tam tikru moksliniu įdirbiu. Trūksta šaltinių ir apskritai būtų kiek naivu tokių tikėtis su aiškiomis nuorodomis į nomenklatūros pažiūras žydų atžvilgiu. Pats antisemitizmo tyrimas yra kiek subtilesnis nei įprasta, jautrus, nes gali peržengti mokslinio tyrimo ribas. Todėl lieka kliautis fragmentais, iš kurių ir galima susidaryti preliminarų visumos vaizdą.
Tokius fragmentus galima aptikti publikuotuose įvairiuose amžininkų bei konkrečiai sovietinės partinės ir kultūrinės nomenklatūros atsiminimuose. Juose vyrauja įvairių nusistatymo „žydų klausimu“ formų, tačiau abejonių atsiminimuose pateiktų teiginių autentiškumu kelia autorių polinkis formuoti ne tik „filosemitinį“ LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus įvaizdį, bet ir patiems pabrėžti savo simpatijas žydams. Vis dėlto sovietinės Lietuvos partinė nomenklatūra gana rezervuotai vertino „žydų klausimą“, tad mažiau dalyvavo sovietinės antisemitinės politikos kūrimo procese (pvz., propagandinėse kampanijose prieš sionizmą ir Izraelį).
Būta ir epizodinių (individualių) bandymų atsižvelgti į Lietuvos žydų problemas, padėti jiems emigruoti. A. Sniečkaus retorikoje atsispindėjo tradicinės antisionistinės kampanijos klišės apie „sionizmo pavojų Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje“, tačiau konkretaus veikimo sferoje „žydų klausimu“ jis išliko santūrus.
Petro Griškevičiaus teiginiuose apie žydų tautybės asmenis atsispindi greičiau formalus SSKP CK politikos dėl žydų emigracijos ir sionizmo laikymasis. Ko gero, Lietuvos SSR nomenklatūra buvo priversta laikytis Kremliaus diktuojamo politinio kurso ir raginta stiprinti kovą su „sionistine agentūra“, juolab Maskvą pasiekdavo žinios, jog Lietuvos SSR žydų protestai sukeldavo rezonansą Vakarų šalyse.
Taip pat galima išskirti kultūrininkų, pirmiausia vadovaujančias pozicijas įvairiose kultūrinėse įstaigose, leidinių redakcijose užėmusių asmenų, taip pat rašytojų ir menininkų, nuostatas „žydų klausimu“. Ypač išsiskyrė kultūrinės nomenklatūros atstovo Genriko Zimano figūra. Jis 1945–1970 m. buvo laikraščio „Tiesa“ vyriausiasis redaktorius, o 1971–1984 m. žurnalo „Komunistas“ vyriausiasis redaktorius. G. Zimano retorikoje atsispindėjo sovietinis tapatumas, o jis pats laikėsi kietos partinės linijos, buvo atsidavęs komunistinei ideologijai.
Kita vertus, darytina prielaida, kad palankią sovietinės Lietuvos terpę žydams formavo, arba kitaip kiek „buferizavo“ iš Kremliaus sklindantį prieš žydus nukreiptą nusistatymą, kultūrinis Lietuvos elitas. Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos sklaidą palaikė sovietinėje Lietuvoje pripažinti rašytojai ir poetai Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis, Vytautas Rimkevičius, Saulius Šaltenis, o teatrologui Markui Petuchauskui palaikymą ne kartą reiškė Eduardas Mieželaitis.
Galima numanyti, kad tas faktas, jog lietuviai, turėję ilgą, ir ne tik priešišką, koegzistencijos patirtį su žydais (pvz., komunistinėje pogrindinėje veikloje tarpukario Lietuvoje), egzistavo bendradarbiavimo tarp lietuvių ir žydų patirtis literatūros ir kinematografijos srityse, turėjo normalizuoti lietuvių ir žydų santykius bei lemti kritiškesnį Lietuvos SSR nomenklatūros požiūrį į sovietinės sistemos kurstomą nusistatymą žydų atžvilgiu. Šiai prielaidai stimulą suteikia ir tai, kad tiek tarp partinio elito, tiek tarp inteligentijos, kuri formavo kultūrinį ir meninį lauką, vyravo aukštesnės kultūros ir moralės asmenys, tarp kurių nebuvo atvirų antisemitų.
Sovietinės Lietuvos kultūroje žydų įvaizdis iš esmės buvo vaizduojamas tik iš neigiamos perspektyvos.
– Koks žydų įvaizdis kurtas sovietinėje Lietuvos kultūroje?
– Sovietinės Lietuvos kultūroje žydų įvaizdis iš esmės buvo vaizduojamas tik iš neigiamos perspektyvos. Pavyzdžiui, didžioji dalis sovietmečiu išleistų lietuvių grožinės literatūros kūrinių, kurie „įsileido“ žydo personažą, apsiribojo vien fragmentišku jo pristatymu – žydas buvo „šabloniškas“ ir nuspėjamas (jokių netikėtumų).
Lietuvių autorių sovietmečiu perleistuose grožinės literatūros tekstuose (daugiausia iš tautinio atgimimo laikotarpio) retai galima surasti neutralų ar pozityvų žydų paveikslą. Situacija kiek pasikeitė sovietmečiu rašytuose lietuvių autorių kūriniuose. Juose nors ir atsispindėjo neigiamos nuostatos žydų atžvilgiu, tačiau žydai pamažu tapo lietuvių literatūros visaverčiais, nors ne itin populiariais, personažais.
Be to, buvo pradėta rašyti apie Holokaustą – J.Marcinkevičius poemoje „Kraujas ir pelenai“ užsimenama apie Kauno IX forto ir Panerių žudynes; atskiri Holokausto siužetai plėtojami Jono Avyžiaus romane „Sodybų tuštėjimo metas“, Antano Jonyno apsakyme „Šuliny“ ir Balio Sruogos kūryboje. Žinoma, būta išimtinių atvejų, kai sovietmečiu dalis Lietuvos žydų turėjo galimybę rašyti grožinę literatūrą žydų tema (G.Kanovičius, I.Meras).
Bet vis dėlto išleistuose tekstuose metai iš metų dominavo tie patys lietuvių ir žydų santykių vaizdiniai, o Sovietų Lietuvos kultūroje žodis žydas iš esmės tapo vengtinu. Apie judaizmo tradicijas ir žydų kultūrą buvo kalbama tik privačiose sovietinės visuomenės terpėse (buitiniu lygmeniu).
– Kaip sovietinė politika paveikė žydų gyvenimą Lietuvoje?
– Pirmiausia, sovietinėje sistemoje buvo retušuojama Holokausto atmintis, pagal kurią nuo nacistų genocidinės politikos nukentėjo „taikių tarybinių piliečių“ (komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų, darbininkų ir „paprastų žmonių“) grupės.
Pavyzdžiui, 1962 m. sukurtas kino filmas „Žingsniai naktį“ pagal tikrą istoriją, įvykusią 1943 m. Kalėdų išvakarėse, kai 64 žydai kaliniai pabėgo iš IX forto. Režisierius, baimindamasis sovietų cenzorių, žydus iš esmės visai pašalino iš filmo. Liko tik vienintelė užuomina apie tarp pabėgėlių buvusį žydą – vienoje scenoje kreipiamasi į Hiršą. Ir daugiau nieko.
Toks istorinių faktų falsifikavimas būdingas ir 1969 m. sukurtam kino filmui „Ave, vita!“. Po kelis kartus perrašytų scenarijų jame neliko jokių užuominų apie žydus ir bent kiek pretenzingam žiūrovui turėjo būti visiškai neaišku, kodėl naciai suėmė konvojuojamus lietuvius bei kodėl juos masiškai žudė. Iš žydų buvo atimta teisė viešai kalbėti apie nacistų okupacijos laikotarpiu įvykdytus nusikaltimus, tad Holokaustą išgyvenusiuosius tokia sovietinio režimo pozicija paveikė kaip antroji trauma. Žydų frustracines nuotaikas stiprino tiek valdžios, tiek pačios visuomenės priešiškumas.
Todėl dalis žydų siekė bet kokia kaina emigruoti, nes jiems Lietuva asocijavosi su dideliu žydų kapinynu ir antisemitizmu. Jiems paprasčiausiai buvo šlykštu gyventi šalia laisvai vaikštinėjusių žmogžudžių. Nerimą tarp žydų didino ir prieš Izraelį ir sionizmą nukreipta propaganda sovietinėje spaudoje.
Pavyzdžiui, 1968 m. lapkričio mėn. grupė Lietuvos žydų kreipėsi į A.Sniečkų su prašymu suteikti galimybę emigruoti. Jie tai motyvavo kilusia antisemitizmo baime, kurią inspiravo antiizraeliška kampanija žiniasklaidoje po 1967 m. įvykusio Šešių dienų karo. Kreipimesi buvo nerimaujama, kad tam tikrose visuomenės grupėse antiizraeliška propaganda, ypač centrinės spaudos karikatūros, kurstė priešiškumą žydams. Tokių prašymų ir peticijų būta ir daugiau, kuriose atsispindėjo žydų nerimas dėl galimybių oriai gyventi Lietuvos SSR.
![Fotonuotrauka. LYA, f. 17639, ap. 1, b. 92, l. 32/Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis (antras iš kairės) ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus (trečias iš kairės). [1944–1945 m.]](https://s1.15min.lt/images/photos/2018/05/18/original/32809613_2077875075573569_6493287718808715264_o-5afe6a6e5b36d.jpg)
Lietuvos SSR žydų gyvenimą sunkino ir tai, kad sovietinė politika iš esmės neturėjo intencijų palaikyti žydų kultūrą. Nors propagandistai sovietinę Lietuvą neretai pateikdavo kaip pavyzdį, kurioje veikė žydų kultūrinės organizacijos, tačiau pastarosios iš esmės atliko reprezentacinę (propagandinę) funkciją, ypač reaguojant į Vakaruose plitusią kritiką dėl žydų diskriminacijos Sovietų Sąjungoje. Tačiau faktas tas, kad viešas žydiškos tapatybės demonstravimas liko atsargus.
Kitaip tariant, egzistavo tam tikros „nišinės“ erdvės kalbėti apie žydų istoriją, reikštis jidiš kultūros srityse, tačiau tą daryti platesniu mastu buvo rizikinga. Sovietų Sąjungoje „žydų tema“ buvo tarsi slepiama, iš esmės nebeliko oficialių žydų kultūrinių organizacijų. Tad neatsitiktinai Lietuvos žydų atsiminimuose sutinkamas požiūris, kad žydai buvo nužudyti du kartus: nacistai juos naikino fiziškai, o komunistai tai padarė dvasiškai.
Kitaip tariant, egzistavo tam tikros „nišinės“ erdvės kalbėti apie žydų istoriją, reikštis jidiš kultūros srityse, tačiau tą daryti platesniu mastu buvo rizikinga.
– Kaip Lietuvos spaudoje atsispindėjo antisionistinės ir antiizraeliškos nuotaikos?
– Antisionistinė propaganda buvo itin aktyvi „gydytojų kenkėjų“ bylos metu, o po Stalino mirties iš esmės nebeliko neapykantą žydams kurstančios retorikos. Tokia padėtis Lietuvos SSR tęsėsi iki 1956 m., kai pašlijo Izraelio ir Sovietų Sąjungos santykiai Sueco krizės metu. Tada antiizraeliška propaganda tapo aktyvesnė, vis dažniau publikuoti straipsniai, kuriuose buvo puolamas sionizmas.
Nuosekliai pradėta Egiptą vaizduoti kaip Izraelio agresijos auką, o patį Izraelį kartu su Didžiąja Britanija ir Prancūzija smerkiamą tiek Lietuvos SSR gyventojų, tiek ir viso pasaulio. Vis dėlto 1956–1964 m. laikotarpiu, skirtingai nei centrinėje SSRS spaudoje, sovietinėje Lietuvoje antiizraeliškos propagandos stilistika buvo formalesnė. Čia egzistavo didesnis neutralumas vertinant geopolitinius įvykius Artimuosiuose Rytuose, nebūta kryptingų bandymų kritikuoti emigracinius žydų siekius, o antisionistinė propagandinė linija buvo menkai išvystyta.
Tačiau padėtis smarkiai pasikeitė 1967 m., kai po Šešių dienų karo, propaganda prieš sionizmą ir Izraelį įgijo kampanijos formą, t. y. virto organizuota sovietinės propagandos veikla. Žydai tapo manipuliacijos įrankiais ideologinės konfrontacijos su „Vakarų imperializmu“ kontekste. Tuo metu buvo aktyviai susitelkta į agresyvaus Izraelio įvaizdžio kūrimą, o tam įgyvendinti sovietinė propaganda dažnai naudojo per ideologinę prizmę perteiktus įvykių Artimųjų Rytų regione komentarus.
Antiizraeliškoje propagandoje nuosekliai būdavo pateikiamas tik vienpusiškas Izraelio ir arabų valstybių konflikto vaizdas. Antiizraeliškas diskursas suponavo nuostatą, kad žydai „agresyvia“, „aneksionistine politika“ nesiskyrė nuo nacistų, kad jiems taip pat prireikė „gyvybinės erdvės“, tad užpuolė „taikius palestiniečius ir atėmė iš jų žemes“. Tačiau sovietinėje Lietuvoje, kitaip nei kitose sovietinėse respublikose, vyravo neutralesnė antisionistinė ir antiizraeliška propaganda.
Čia buvo dažniau telktasi ne į „grėsmingo sionizmo ir imperializmo ryšio“ kurstymą, o į alternatyvaus diskurso kūrimą, t. y. bandymus paaiškinti, kad antisionizmas ir antisemitizmas nėra tapatūs reiškiniai. Lietuvos SSR propagandininkai siekė įtvirtinti nuostatą, kad žodis „žydas“ nereiškė neigiamų antisemitinių konotacijų, skirtingai nuo „priešiškų žydų“ – sionistų. Vis dėlto nėra abejonių, kad antiizraeliška ir antisionistinė propaganda po Šešių dienų karo išlaikė savo pereinamumą ir kryptingumą vaizduojant Izraelį kaip grėsmę taikai iki pat perestroikos.
– Koks KGB vaidmuo Lietuvos žydų persekiojime ir propagandos prieš Izraelį sklaidoje?
– Valstybės saugumas nemenkai prisidėjo prie žydams priešiškos Lietuvos SSR erdvės kūrimo. Bet reikėtų akcentuoti, kad saugumo vaidmuo požiūrio formavime į žydus sovietmečiu buvo dvejopas. Stalininiu laikotarpiu saugumas itin aktyviai įsitraukė į sionistinio pogrindžio paieškas, fiksavo gyventojų nuotaikas apie propagandinę kampaniją prieš „gydytojus kenkėjus“ ir yra pagrindo manyti, kad pats saugumas fabrikavo duomenis apie antisemitinius pareiškimus įvairiuose visuomenės sluoksniuose.
Situacija pasikeitė po Stalino mirties ir pamažu pradėjo silpnėti antisemitinių nuostatų plėtotė Valstybės saugumo veiklos baruose. Tačiau KGB ir toliau skyrė dėmesį sionizmui, žydų emigracinėms aspiracijoms ir persekiojo žydus, kurie palaikė ryšius su užsienyje gyvenančiais giminėmis. Taip pat KGB prisidėjo rengiant spaudos straipsnius, kuriuose kurtas kontroversiškas Izraelio įvaizdis kaip valstybės, kuri yra turtinga, bet vyrauja skurdas, bedarbystė ir egzistuoja religinis fanatizmas.
KGB nepasitikėjimą žydais iš esmės lėmė ir pats saugumo aparato darbo profilis. Nemažai Lietuvos žydų turėjo giminių užsienyje ir buvo baiminamasi žydų kontaktų su „imperialistinėse“ valstybėse veikusiomis sionistinėms organizacijomis kaip potencialia priedanga šnipams skverbtis į Lietuvos SSR. Sovietinėje sistemoje egzistavo nuostata, kad visos nesovietinės organizacijos, viskas, kas daryta neviešai, yra iš esmės įtartina. Vis dėlto neretai kaltinimai Lietuvos žydams sionistine veikla tapdavo ir KGB priemone, neva įrodančia atliktų operatyvinių tyrimų svarbą.
Pavyzdžiui, 1976 m. Endriejave dirbęs muzikos mokytojas Azalijus Chaikinas apkaltintas pamokų metu vaikams pasakojęs anekdotus, gyręs buržuazinę santvarką. KGB labiausiai piktino tai, kad per pamoką grojo plokštelę su Andrew Lloido Webberio opera „Jėzus Kirstus superžvaigždė“ ir gyrė ją, sakydamas, kad tai pasaulinės šiuolaikinės muzikos šedevras. KGB priešiškumą sukėlė tai, kad kūrinyje atsispindėjo religiniai motyvai, vakarietiška kilmė, o ir pats muzikos stilius kėlė įtarimų – netinkamas „sovietiniam žmogui“.
Už šį „nusižengimą“ A. Chaikinui teko palikti mokyklą, bet KGB darbuotojai tarsi siekė rasti daugiau kompromituojančios informacijos, nes vien tik „ideologiškai klaidingos“ operos klausymas, ko gero, buvo per menkas nusižengimas, o pats operatyvinis darbas būtų stokojęs „solidumo“. Todėl saugumas tyrė A. Chaikino biografiją ir nustatė, kad jo senelis priklausė sionistinei sporto organizacijai „Makabi“. Kitaip tariant, KGB veikloje būta fiktyvaus darbo požymių.
– Ar galima teigti, kad sovietinė Lietuvos visuomenė buvo antisemitiška ir kad ši tendencija buvo kurstoma pačios sovietinės valdžios?
– Šitaip teigti apie sovietinę Lietuvos visuomenę nebūtų korektiška. Juolab problemiška būtų pagrįsti egzistavus visuomenę, turėjusią išskirtinių požymių, leidžiančių ją vadinti sovietine. Tiksliau būtų sakyti Lietuvos visuomenė sovietmečiu. Tačiau teiginys, kad antisemitizmas buvo kurstomas pačios sovietinės sistemos, neabejotinai teisingas.
Sovietinėje Lietuvoje režimas iš esmės neprisidėjo prie antisemitizmo, kaip neapykantos formos, kritikos, o atvirkščiai, netiesiogiai jį kurstė įvairių propagandinių kampanijų prieš sionizmą ir Izraelį metu bei suvaržymais kultūros, švietimo ir religijos srityse. Bet turiu atkreipti dėmesį, kad egzistavo ilga lietuviškojo antisemitizmo istorija. Antijudaistiniais mitais paremtas priešiškumas žydams XIX a. lietuvių tautinio atgimimo metu įgijo moderniojo antisemitizmo bruožų. Tuometinį priešiškumą žydams galima laikyti lietuviškosios tapatybės dalimi, kai formuojant nusistatymą žydų atžvilgiu, buvo lengviau suvokiama lietuviškoji tapatybė.
Vėliau, jau Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, antisemitizmas reiškėsi lietuvių ir žydų konkurencinėje kovoje dėl dominavimo ekonomikos sferoje ir kaltinant žydus komunistiniu aktyvumu. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu sustiprėjo antisemitizmas, daugiausia pasireiškęs stereotipiniu žydų siejimu su Lietuvos sovietizaciniais procesais, kuriais vėliau nacistinė propaganda manipuliavo ir paskatino genocidinės politikos vykdymą.
Empiriniai tyrimai rodo, kad žmonės pasikliauja savo atmintimi tokiu mastu, kad sunkiai priima praeities simbolių ir vaizdinių interpretacijas, kurios radikaliai prieštarauja jų pačių gyvenimo laikotarpiu susiformavusiai patirčiai. Iki Holokausto didžioji lietuvių visuomenės dalis naudojosi istoriškai susiklosčiusiais ekonominiais ir socialiniais ryšiais su žydais, kurie formavosi „savo-svetimo“ kategorijas įtvirtinančių archetipų pagrindu. Tad problemiška antisemitizmą Lietuvos SSR visuomenėje „nurašyti“ tik „režiminėms provokacijoms“. Be to, būta ir daugiau priežasčių, kurios prisidėjo prie sąlygų, formavusių antisemitizmo sovietmečiu apraiškas.
Išskirčiau 1) pokario nepriteklių persmelktą Lietuvos SSR ir visuomenės demoralizaciją; 2) ekstremalius įvykius ir traumines patirtis (sovietinė okupacija, represijos, trėmimai); 3) žydų sutapatinimą su sovietizacijos procesų Lietuvoje dalyviais; 4) lietuvių grožinę literatūrą, kurioje dominavo tie patys lietuvių ir žydų santykių vaizdiniai, perteikę informaciją apie žydus kaip patyčių taikinius; ir galiausiai 5) sovietinės antisemitinės propagandos gebėjimą panaudoti savo tikslams fragmentiškas lietuvių visuomenės žinias apie žydus.
Sovietinė propaganda, apeliuodama į tam tikrus individo įpročius, lūkesčius bei moralę, atliko suflerio vaidmenį nustatant „gydytojų kenkėjų“, „valiutininkų“ ar „sionistų“ etninę kilmę. Tad atsižvelgiant į tai galima tvirtinti, kad sovietinė valdžia kurstė priešiškumą žydams.
– Kokius sovietinio antisemitizmo ženklus galime atpažinti dabartyje? Ar turime antisemitinių naratyvų ar simbolių, kurie sukurti būtent sovietinio režimo, bet naudojami lietuvių ir dabar?
– Yra pagrindo manyti, jog sovietinio režimo formuotas antisemitizmas prasismelkė į individų asmenines nuostatas, socialines normas ar elgesio praktikas, kurios niekur nedingo ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Sovietmečiu spausdinta literatūra, propagandinės kampanijos prieš sionizmą, Izraelį, „gydytojų kenkėjų“ byla, iškreiptas judaizmo vaizdavimas spaudoje prisidėjo prie iki dabar lietuvių atmintyje išlikusios buitinio antisemitizmo frazės – „geras žmogus, nors ir žydas...“.
Toks paplitęs diskriminavimo būdas yra nepiktybinis ir iš esmės nepavojingas, tačiau puikiai derantis prie daliai lietuvių visuomenės būdingo moralinio pažiūrų provincializmo žydų atžvilgiu. Tas provincializmas šiandieninėje Lietuvoje persidengia su abejingumu antisemitizmo apraiškoms, nejautrumu kito atžvilgiu, kuris tam tikruose lietuvių visuomenės sluoksniuose priimamas kaip normalus ir nekaltas reiškinys.
Daliai lietuvių visuomenės tampa norma viešai parodijuoti Hitlerį, žydus pašaipiai vadinti „Moišėm“, „Ickėm“, „Sarom“.
Daliai lietuvių visuomenės tampa norma viešai parodijuoti Hitlerį, žydus pašaipiai vadinti „Moišėm“, „Ickėm“, „Sarom“. Tai neva yra juokinga, sąmojinga ir nieko čia tokio. Tik čia reikalas kiek rimtesnis. Čia tikrai ne skonio dalykas, čia vidinės kultūros reikalas. O tokios pašaipos netrunka peraugti į neapykantą, kai viešojoje erdvėje iškeliami žydų turto grąžinimo klausimai ar Artimųjų Rytų politikos klausimai – po kryptinga, agresyvia Izraelio kritika iš esmės slepiamos antisemitinės nuostatos.
Tokiu būdu atsiranda primityvus vertinimas, kad kiekvienas žydas, kaip žydų atstovas, yra atsakingas už bet kokį savo judesį, nes rizikuojama „išprovokuoti“ kaltinimus, kad „tie žydai yra tokie ir anokie“. Todėl neatsitiktinai filosofė Hannah Arendt pavadino antisemitizmą pasityčiojimu iš sveiko proto – „antisemitizmas kaip ideologija, išskyrus labai retas išimtis, liko puspročių ir lunatikų prerogatyva“.
Žinoma, svarbu atsižvelgti į tai, kad sovietmečiu apie žydų istoriją, kultūrą, tradicijas nebuvo kalbama, nebuvo viešo antisemitinių incidentų pasmerkimo, jokių neigiamų priešiškumo žydams įvertinimų ir tokiomis aplinkybėmis vystėsi Lietuvos SSR visuomenė bei formavosi karta, kuriai vienas iš žydų pažinimo šaltinių tapo oficialusis diskursas, kuriame buvo palaikomas iškreiptas žydų įvaizdis.
Kiek didesnį nerimą keliantis antisemitizmas, kuriam būdingi sovietinio antisemitizmo simboliai, atsispindi tarp marginalinių grupių ir kai kurių politikų. Jie skleidžia prieš šiuolaikinę civilizaciją nukreiptas idėjas, galvoja, kad Vakarų puoselėjamos vertybės yra „iškreiptos“, griaunančios tariamai tradicines lietuviškas vertybes. Tokios sąmokslo teorijos buvo būdingos ir sovietmečiu, kai antisionistinėje propagandoje antisemitiniai įvaizdžiai atsispindėjo kaltinimuose dėl tariamo „sionistų sąmokslo“ dominuoti pasaulyje, dėl siekio įsiskverbti į valstybių vadovaujančiąsias struktūras ir šitaip buvo kurstomas priešiškumas „Vakarų imperialistiniam pasauliui“.
Antisionistinė propaganda perteikė „imperialistų ir žydų sąjungą“, o apskritai sąmokslo teorijos kaip reiškinys tiesiog implikuoja antisemitizmą. Kurstoma neapykanta žydams paverčiama tam tikru jungiančiuoju dėmeniu tarp interesantų (manipuliatorių) ir visuomenės. Todėl žydai ir XXI amžiuje tarsi parankiausiai „įkūnija“ tam tikrą grėsmingą, uždarą, anonimišką jėgą, grasančią tautai ir kultūrai.
Manau, kad yra svarbu paminėti ir tai, kad sovietmečiu brutaliai retušuota Holokausto atmintis, vengiant išskirti tikslinę nacistinės genocidinės politikos grupę, prisidėjo prie to, kad lietuvių visuomenė gana abejingai priėmė lietuvių ir žydų santykių bei Holokausto Lietuvoje istorijos vertinimo pokyčius atkūrus nepriklausomybę.
Tokių pavyzdžių yra apstu socialiniuose tinkluose, o iš pastarųjų metų vienas ryškiausių pavyzdžių, kai akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius pasiūlė atlygį už mokslinį darbą apie „XX a. žydų nusikaltimus“.
Linkstama paviršutiniškai kalbėti apie didelio rimtumo dalykus, kuriems skirtos ilgametės studijos, į kurias nesivarginama įsigilinti, bet skubama pasakyti savo „įžvalgas“ – žydus ekspromtu susiejant su sovietizacijos proceso dalyviais ir griebiantis vadinamosios „dviejų genocidų“ arba „simetrijos“ teorijos. Profesorius Egidijus Aleksandravičius yra subtiliai pastebėjęs, kad Europa prasideda ten, kur pakanka moralinės ir intelektualinės drąsos pripažinti savo kaltę.
Ten, kur savoji kaltė neigiama ir kur prasideda kaimynų arba viso likusio pasaulio kaltinimas, Europa baigiasi. Tad netiriant ir viešai nevystant polemikos dėl antisemitizmo Lietuvoje genezės ir raiškos dinamikos, sovietų okupacijos padarinių suvokimas nebus galutinis ir nebus įveikti tie riboženkliai, skiriantys mus kaip europiečius.
