Toliau aukštasis svečias paminėjo savo pirmtaką Grigalių XIII ir karalių Steponą Batorą, kurie „Universitetą apdovanojo teisėmis bei privilegijomis“. Noriu atkreipti dėmesį – Jonas Paulius II pradėjo žodžiais „kaip žinoma“, tačiau tokio aiškumo nelieka, jei pažvelgiame į paties universiteto prisistatymus pastarojo meto leidiniuose bei dokumentuose. Angliška reprezentacinė brošiūra sako, kad universitetą įkūrė Jėzuitų ordinas, oficialusis tinklalapis nurodo Steponą Batorą ir Grigalių XIII, o lietuviškų sukaktuvinių 1999 m. ir 2004 m. knygų „Istorijos apžvalgoje“ įkūrėju vadinamas karalius. Tiesa, tolesniame detaliame tekste iškyla ir Popiežius, ir vysk. Protasevičius. Pastarasis – kaip iniciatorius ir fundatorius. Seimui įteiktu projektu tebeliekančio naujojo universiteto Statuto preambulėje nurodoma, kad jis įsteigtas didžiojo kunigaikščio privilegija ir popiežiaus bule.
1994 m., netrukus po Šv. Tėvo kelionės, užsimojus regimai atitaisyti sovietmečiu deformuotą universiteto istorijos versiją ir susieti skirtingais vardais prie skirtingų valdžių veikusias aukštąsias mokyklas į vieną didįjį pasakojimą, kiemo prieš Šv. Jono bažnyčią arkadoje atidengta lotyniška paminklinė lenta Steponui Batorui. Conditor – nedviprasmiškai skelbiama joje.
Greta – senesnių laikų lenkiška lenta vysk. Protasevičiui, kur jis įvardintas kaip Poczatkodawca. Grigalius XIII vizualiai universiteto erdvėse įamžintas 2001 m. įrengtose naujose bibliotekos duryse jau tarp šešių valdovų, didikų ir dignitorių, nulėmusių universiteto pradžią.
Kiekviena iš minėtų atrankų bei teiginių turi dalį tiesos, bet apibūdinimų ir formuluočių maišatis verčia suklusti. Ir paklausti – o kodėl Jono Pauliaus II kreipimesi į kultūros ir mokslo žmones visa tai buvo taip aiškiai išdėstyta? Jau girdžiu kolegų mintyse įsiskverbiant abejonę: Popiežius ne istorikas.
Taip, žinoma, Šv. Tėvas netyrė universiteto praeities, bet pasitikėjo tuo, kuris nuodugniausiai išstudijavo privileginius raštus, bulę bei europinį kontekstą, būtent tėvu jėzuitu Pauliumi Rabikausku. Jo mokslinius nuopelnus pripažino ne tik Šventasis Sostas, pavesdamas Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Bažnyčios istorijos fakultetą, bet ir Vilniaus universitetas, suteikęs garbės daktaro vardą.
Pavyzdys, kaip galima skaidriai, atvirai ir patikimai suvokti savo praeitį, paveldą, galvoseną, kaip išvengti ideologinių prietarų ir baimės, buvo ypatinga Jono Pauliaus II dovana mūsų žmonėms.
Tačiau kaip universiteto garbės knygoje prie Rabikausko pavardės nebuvo pridėta luomo nuoroda bei Jėzaus Draugijos santrumpa, taip jo subtiliai atskleista universiteto steigimo iniciatyvų ir sprendimų hierarchija netapo akademinės bendruomenės viešosios istorinės tapatybės dalimi.
Pavyzdys, kaip galima skaidriai, atvirai ir patikimai suvokti savo praeitį, paveldą, galvoseną, kaip išvengti ideologinių prietarų ir baimės, buvo ypatinga Jono Pauliaus II dovana mūsų žmonėms.
Kadangi ne visai tiesa, pusinė tiesa, pagražinta tiesa, priderinta tiesa, nesuvokta tiesa ar nutylėta tiesa ilgainiui išvirsta net ir į visai atvirą melą. O praėjusio amžiaus, kai lietuvių tauta pasiryžo leistis savarankiškos modernios visuomenės keliu, kai mažiausiai aštuonis kartus universitetas buvo atsteigiamas, persteigiamas ir pervadinamas, istorija ypač paini. Jos atmintis gyvesnė ir peripetijos keblesnės, nei Popiežiaus valia ir galia įvykęs vysk. Protasevičiaus įkurtos bei didžiojo kunigaikščio privilegija kitoms karalystės aukštosioms mokykloms prilygintos kolegijos realus pakėlimas į aukštesnį teisinį, akademinį ir dvasinį universiteto lygmenį. Jis turėjo tapti Lietuvos Alma Mater; jo įsteigimui ir augimui, pasak Jono Pauliaus II, „Katalikų Bažnyčia atliko ne antraeilį vaidmenį“. Vaidmenį, kurį slegiančios XX a. patirties šleifas trukdo susigrąžinti, paversti aktyviu dabartinio universiteto bendruomenės gyvybės ir vaisingumo šaltiniu. Kadangi akademinio pasaulio universalija tapęs Bolonijos scholastų devizas Alma Mater studiorum buvo sukurtas pagal vieną iš Dievo Motinos įvardijimų, studijos turėjo maitinti tiek protą, tiek dvasią. Būtent rūpestis dėl nustekentos dvasios, dėl spragos, atsivėrusios tarp mąstymo, tiesos ieškojimo ir etikos, įsipareigojimo gėriui buvo svarbiausia susitikimo su Šv. Tėvu Šv. Jono bažnyčioje tema.
Dažnai ši tema ir Jono Pauliaus II kalba apskritai suvokiama tik kaip mokslo ir tikėjimo, pažinimo ir religijos santykio svarstymas. Žinoma, taip supaprastinama kur kas platesnė jo keltų antropologinių klausimų erdvė, ignoruojama filosofui Wojtyłai ir Popiežiaus raštams būdinga specifinė kultūros samprata. Vis dėlto, tokia redukcija simptomiškiausia kitu požiūriu. Galima ir reikia suprasti tuos, kurių neįtikino Popiežiaus mintis, jog autentiškai „mąstydamas žmogus pajunta savo ribotumą“, todėl anksčiau ar vėliau ima eiti „keliu, vedančiu susitikimo su Dievu link“.
Tačiau iš tiesų liūdna, gal net galima sakyti – apmaudu, kad per dvidešimt metų toli gražu nesusivokta, kokiomis sąvokomis bei argumentais akademinėje terpėje dera kalbėti apie Fides et Ratio. Nei ši Jono Pauliaus II enciklika, nei Veritatis Splendor netapo lietuviško dialogo apie mokslą ir mokslininką partneriu. Tiesa, humanitarų rate pasirodė tokių knygų kaip Tikėjimo prieigos, surengta rimtų konferencijų apie nihilizmą bei etiką, bet dar daugelis nesibodi liūdno atminimo „Žinijos draugijos“ retorikos.
Ne tik interneto komentaruose, bet ir universiteto aulose tęsiama diskusija su Vinco Kudirkos pašieptomis davatkėlėmis ir užkampio klebonų pastoracinėmis praktikomis, užuot apmąsčius ir, jei įstengiama, polemizavus bent su Krikščionybės įvadu. Vis iškyla atminty vienas pirmųjų Profesorių klubo renginių, kuriame teologijos primityvumas, atsilikimas įrodinėtas išsitenkant vysk. Paltaroko katekizmėlio ribose.
Pirmiausia – tai pastanga išgirsti, kaip šiandien artėjama prie tikėjimo slėpinio, su visu rimtumu priimti universitetus sukūrusios mąstymo terpės naujausius ir brandžiausius vaisius.
Atvirumas, kuriam kvietė kultūros ir mokslo žmones Jonas Paulius II, nėra tik abipusė pagarba, ne savotiškas akademikų atlaidumas ar nuolaida religinei tradicijai bei Šv. Petro įpėdiniui, prabylančiam nemokslinėmis kategorijomis. Pirmiausia – tai pastanga išgirsti, kaip šiandien artėjama prie tikėjimo slėpinio, su visu rimtumu priimti universitetus sukūrusios mąstymo terpės naujausius ir brandžiausius vaisius.
O bene svarbiausia – nuolat grįžti prie visai paprastos įžvalgos: mokslo pažanga ir gyvenimo modernėjimas nė per plauką neleido pasistūmėti iš esmės sprendžiant kančios, mirties ir blogio klausimus, nesumažino žmogaus sutrikimo, pasimetimo, vienišumo jų akivaizdoje.
Prieš gyvenimo prasmės problemą asmuo toks pat nuogas ir bejėgis kaip Platono, šv. Tomo Akviniečio ar Immanuelio Kanto laikais. Galima užsimiršti atliekant eksperimentus ar kapstantis po rankraščius, dėliojant įmantrias žodžių sekas ar puolant į viešosios galios dvikovas, gamtos prieglobsty ar mylimo žmogaus glėby, tačiau būdraujanti sąmonė anksčiau ar vėliau sugrąžina į akistatą su egzistenciniu nerimu. Todėl mes prieš pačius save, savo studentus, savo šeimas, savo tėvynę esame atsakingi, „kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs paslapties link“. Atsakingi, kad palaimintojo Jono Pauliaus II „Nebijokite!“ nuolat aidėtų tarp šių sienų.
* * *
Šv. Tėvo Jono Pauliaus II kalba ir susitikimas su Lietuvos akademine bendruomene arba tiesiog „lietuvių inteligentija“ 1993 m. rugsėjo 5 d. Šv. Jono bažnyčioje buvo neginčytinai istorinis įvykis moderniojoje Lietuvos kultūros istorijoje. Susitiko, gal net tiksliau – susidūrė, dvi mąstymo formos, dvi skirtingos žmogaus, pasaulio, kultūros sampratos, ir Šv. Tėvo kvietimo galia ir raginimų prasmė tikrai nebuvo vienkartinė. NŽ-A pamėgino po dešimties metų grįžti prie pal. Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės ir kalbos Jonuose apmąstymo (2003, Nr. 9, Pauliaus Subačiaus, Tomo Daugirdo, Rūtos Tumėnaitės tekstai), šiemet irgi galvota apie Šv. Tėvo apsilankymo 20-mečio renginių medžiagos publikavimą. Pagal sumanymą įdomiausio turėta būti minėjimo Šv. Jono bažnyčioje, kurį ėmėsi organizuoti bažnyčios rektorius kun. Stasys Kazėnas SJ ir vicerektorius kun. Vidmantas Šimkūnas SJ. Į Bažnyčios organizuotą minėjimą dalyvauti buvo pakviesta ir VU vadovybė, kuri – paskutiniu momentu ir visiškai netikėtai – nusprendė į savo rankas perimti vadeles, nurodydama iš jau paskelbtos programos išbraukti dviejų numatytų kalbėtojų (žinia, ne tik pripažintų akademinių autoritetų ir krikščioniškos minties šulų, bet ir nuolatinių NŽ-A bendradarbių) – dr. Nerijos Putinaitės ir prof. Pauliaus Subačiaus pavardes. Protestuodamas prieš tokią pasaulietinės valdžios savivalę (apie VU teisių į Šv. Jono bažnyčią nepagrįstumą žr. dr. Liudo Jovaišos Laišką redaktoriui in: NŽ-A, 2010, Nr. 7–8), minėjime dalyvauti atsisakė kard. Audrys Juozas Bačkis, apie motyvus informuodamas pranešime spaudai kartu su parengto, bet renginyje neskaityto sveikinimo tekstu. Šis pranešimas užbaigiamas prasmingu palinkėjimu: „Šventasis Tėvas susitikęs su visos Lietuvos akademinio, meno ir mokslo pasaulio atstovais išreiškė gražaus visuomenės sambūvio, Bažnyčios ir kultūros santarvės viltį. Jo Eminencija linki, kad Popiežiaus raginimas ir minties laisvės dvasia ateityje taptų universiteto tikrove“.
Šis NŽ-A publikuotas Pauliaus Subačiaus tekstas yra minėjime neperskaityta jo kalba.
