Dokumento radikalų pobūdį rodo trečias skyrius, kuris seka po trumpai išdėstyto istorinio abiejų valstybių ryšių konteksto (pirmas skyrius) ir užtikrinimo (antras skyrius), kad ankstesnieji unijos aktai – senieji aktai (stare spisy), kaip juos pavadino – neatitinka tikrosios ryšių tarp Karūnos ir Lietuvos dvasios: vis dėlto juose kai kas skiriasi nuo gero ir nuoširdaus brolystės pasitikėjimo (wszakoż iż się nieco w nich widzi być różnego od dobrego i szczerego braterstwa dufania).
Šis skyrius rodo, kad buvo atsižvelgta į lietuvių išsakytus stiprius argumentus ilgoje skundų litanijoje prieš Didžiosios Kunigaikštystės nužeminimą senuosiuose aktuose bei debatuose apie unijos prigimtį. Kaip tai išdėstė Mikalojus Radvila Juodasis Varšuvos seime 1563–1564, sunku kalbėti apie brolybę, kai pagal senuosius aktus Lietuva turėjo Karūnai „paklusti, būti nuolanki ir pasiruošusi tarnauti“ (subici, obedire, servire).
Antras skyrius parengė dirvą trečiajam, kuris sudaro unijos akto branduolį:
Kad jau Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra vienas nedalomas ir neišskiriamas kūnas, ir taipogi nedaloma, bet viena bendra Žečpospolita, kuri iš dviejų valstybių ir tautų į vieną susiliejo ir susivienijo.
Horodlė buvo toks pats Vytauto kūrinys, kaip ir Jogailos, tačiau nė vienas jų savo veikloje nesivadovavo anachronistinėmis tautinio ir valstybinio suverenumo koncepcijomis, pro kurių prizmę šiandien dažnai juos vertina.
Raktinis žodis šiame kontekste yra dalelytė jau. Trečias skyrius nustato, kad 1569 metų aktas turėjo tikslą patikslinti, kas yra jau esanti unija, o ne bandyti kurti kažkokią visiškai naują santykį tarp abiejų pusių. Pavartota dalelytė jau nurodė į egzekucinio judėjimo aktyvistus, kurie nuo seno ragino įgyvendinti uniją, kuri, kaip kalbėta, jau egzistavo, tik nebuvo tinkamai įgyvendinta. Jeigu visgi pažvelgtume giliau, tai aiškėja, kad pavartota dalelytė jau tapo esmine, kadangi šio skyriaus turinys iš pagrindų atmeta senųjų aktų interpretaciją, kurią pateikė egzekucinio judėjimo šalininkai, ir nurodo, kad lietuviai savo naudai išsprendė diskusiją apie unijos prigimtį – diskusiją, kuri tęsėsi nuo pat unijos priešaušrio. Unijos esmė buvo tokia, kaip jau nuo seno postulavo lietuviai.
1569 m. kaip lietuvių laimėjimas
Tvirtinimas, kad 1569 metų aktas buvo lietuvių laimėjimas, gali atrodyti klaidingas trauminės patirties kontekste, koks buvo Palenkės ir ukrainiečių vaivadijų inkorporavimas į Karūną po to, kai kovo mėnesį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai paskui Mikalojų Radvilą Rudąjį išėjo iš seimo pasitarimų salės.
Suirutė, kurią sukėlė dramatiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos sumažinimas bei įvykiai ilgos ir bevaisės kampanijos, kurią vykdė svarbiausieji lietuvių magnatai, išsikėlę tikslą sugrąžinti status quo ante, dažnai nukreipdavo istorikų dėmesį nuo svarbesnio dalyko, išdėstyto trečiame unijos akto straipsnyje, t.y. slypinčio po žodeliu jau – radikaliai naujos unijos koncepcijos.
Lietuviai neturėjo galimybių atgauti prarastas vaivadijas taip pat ir todėl, kad Kunigaikštystės piliečiai vieningai nerėmė šio postulato. Vidutinė lietuvių bajorija, kuriai buvo svarbūs artimesni ryšiai su Karūna, šiuo klausimu neturėjo gyvybinio intereso, nes skirtingai nuo magnatų šeimų, jos atstovai neturėjo prarastose vaivadijose žemės nuosavybės.
Vidutinis bajoras visgi buvo tikrai suinteresuotas ryšiais su Karūna. Todėl būdas, kaip parinkti žodžiai trečiame skyriuje, turėjo esminės reikšmės. Jo teiginiai siekė žymiai toliau, nei atitinkamuose Melniko unijos paragrafuose (1501), kuri beje niekuomet nebuvo ratifikuota, taip pat juose buvo įrašytas vienas esminis skirtumas, lyginant su Žygimanto Augusto 1569 metų 24 kovą seimui pateiktu pasiūlymu. Iš Melniko dokumento į Liublino aktą pateko du esminiai elementai: konstatavimas, kad kuriant uniją Karūna ir Lietuva susiliejo į vieną nedalomą ir neišskiriamą kūną, sudarydamos bendrą tautą (gens), bendrus gyventojus (populus), brolybė ir viena bendra valdžia. Kovo pasiūlymas rėmėsi Melniko formuluote:
Kad jau Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra vienas nedalomas ir neišskiriamas kūnas, ir taipogi nedaloma, bet viena bendra Žečpospolita, kuri iš dviejų tautų į vieną susiliejo ir susivienijo.
Pirmoji šios formuluotės dalis buvo pakartota liepą, bet žodžiai neigi dvejopa (ani dwojaka) praleisti, o vietoj jų įvestas teiginys apie tai, kad Žečpospolitą kurs ne tik dvi tautos, bet ir ją sudarys dvi valstybės.
Dvi unijos koncepcijos
Pakeitimas buvo esminis ir tapo išeitimi iš aklavietės, kuri ilgai vilkino derybas. Kad tą suvoktume, reikia atmesti tradicinį požiūrį, pagal kurį unija iki 1569 metų buvo vien tiktai personalinio ar dinastinio pobūdžio ir kad buvo tokia laisva, jog triskart ją nutraukė nepriklausomos elekcijos į Didžiojo kunigaikščio sostą: Švitrigailos (1430), Kazimiero Jogailaičio (1440) ir Aleksandro (1492).
Toks požiūris remiasi abejotinais pagrindais. Istorikai seniai ginčijosi dėl neaiškaus žodžio applicare, pavartoto 1385 metų Krėvos akte, klausdami apie šio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „įtraukimo“ į Karūną pasekmes ir remdamiesi anachronistinėmis naujųjų amžių suverenumo ir valstybingumo koncepcijomis. Krėvos aktas visgi nebuvo paprastas susitarimas tarp dviejų dinastijų; jame dalyvauja dar viena pusė, kurią sudaro politinė Lenkijos Karūnos bendruomenė (communitas regni).
Tuo būdu lenkų politikams Jogailos įžengimas į sostą 1386 metais įtvirtino ryšį, stipresnį už paprastą personalinę uniją. Būtent taip per lenkų politinį elitą įsigalėjo nuomonė, kad Lenkija ir Lietuva susijungė unija akcesijos arba inkorporacijos būdu – konceptas žinomas ano meto teoretikams – kaip pasekmė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo karalystės dalimi, ką patvirtino pirmasis Horodlės unijos straipsnis 1413 metais. Jame pavartota daug lotyniškų sinonimų, informuojančių apie tai, kad Lietuva tapo inkorporuota ir įtraukta į lenkų Regnum (karalystę). Jei kiltų kokių abejonių, pakartota, kad Jogaila dar kartą inkorporuoja ir įjungia ją į karalystę.
Istorikai dažnai ignoruoja šį Horodlės unijos akto straipsnį, remdamiesi faktu, kad kitoje dokumento vietoje kalbama apie rinkimą naujo Didžiojo kunigaikščio po Vytauto mirties, kas – kaip sugeneruoja – turi rodyti, kad lietuvių „suverenumas“ ir „valstybingumas“ liko išsaugoti.
Tačiau, kaip jau nurodyta, sąvokos „suverenumas“ ir „valstybingumas“, jų šiuolaikine prasme, gimė vėliau ir dėl to yra anachronistinės, kalbant apie viduramžius. Taiklesnis požiūris yra toks, kad šis straipsnis dokumente buvo tikslingas ir kad jo reikšmę dera suprasti pažodžiui.
Užtat svarbus klausimas yra tai, kaip buvo suprantama inkorporacijos sąvoka, kadangi ta sąvoka niekur nebuvo preziumuota, o jei jau apie ją buvo kalbama, tai vartojant nevienareikšmes formuluotes. Kai kurie iš lotyniškų sinonimų – įtraukiant į tai visų pirma confederamus – leidžia manyti, kad inkorporacija nebuvo suprantama kaip Lietuvos performavimas į vieną unitarinės lenkų valstybės provinciją. Krėvos akte Jogaila žadėjo „prijungti“ Lietuvą ne prie lenkų Regnum (karalystės), bet prie lenkų karalystės karūnos (corona regni poloniae), taigi ne prie teritorinės valstybės, o prie subjekto, tapatinamo su politine karalystės bendruomene, sukuriama jos piliečių.
Svarbiausi ginčai tarp Lenkijos ir Vytauto, Jogailos pusbrolio, jo ankstesnio varžovo, o nuo paskutinio XIV amžiaus dešimtmečio de facto Lietuvos valdovo, buvo susiję su nepriklausoma Vytauto užsienio politika. Toje situacijoje, artėjant Konstanco susirinkimui, buvo svarbu pabrėžti, kad unija išlaiko vienalytį frontą kaip vieninga regnum, nuosekliai tęsianti užsienio politiką, diktuojamą Jogailos, paveldėjusio svarbiausio Lietuvos kunigaikščio titulą.
Vytautas žinojo, kad tiek pergalė prieš Kryžiuočių ordiną, tiek ir jo ambicingos dinastinės politikos rytuose realizacija nebūtų įmanomos be Jogailos ir Lenkijos pagalbos, būtent todėl jis buvo pasiruošęs priimti tokias formuluotes, juoba kad Jogaila nuo pačios karo su Ordinu pradžios nepraleisdavo reguliarių konsultacijų su pusbroliu ir buvo pasiruošęs remti jo ketinimus rytuose.
Horodlė buvo toks pats Vytauto kūrinys, kaip ir Jogailos, tačiau nė vienas jų savo veikloje nesivadovavo anachronistinėmis tautinio ir valstybinio suverenumo koncepcijomis, pro kurių prizmę šiandien dažnai juos vertina.
Abu politikai mąstė dinastinėmis kategorijomis ir būtent dėl dinastinių priežasčių Vytautas tokiu pačiu laipsniu, kaip ir Jogaila, buvo Horodlės unijos architektas. Nesiekė nepriklausomybės Lietuvai, buvo viso labo šalininkas kitokio unijos modelio, unijos, kuri išties buvo „separatistinė“ ta prasme, kad Vytautas matė jos tikslą ne pajungti Lietuvos tapatybę Lenkijai, bet ją išlaikyti, išsaugant Didžiosios Kunigaikštystės atskirumą unijoje. Lenkų ir lietuvių ryšys Vytautui buvo unija aeque principaliter, kurioje abi pusės turi lygiateisį statusą, o 47 lietuvių giminių Horodlės adopcija – visas parinko asmeniškai – vertino kaip lietuvių communitas regni užuomazgą, kurios tikslas – atsverti jos lenkišką atitikmenį.
Eilinės lenkų-lietuvių konfrontacijos kilo dėl dviejų unijos vizijų susidūrimo – tai brolystės arba lygiateisės partnerystės unija, kuriai pirmenybę teikė Vytautas, ir lenkiška unijos vizija, kuri rėmėsi inkorporacija, patyliukais, o kai kada ir aiškiai numatanti Didžiosios Kunigaikštytės paklusnumą Lenkijai: kilo audros dėl Vytauto karūnacijos (1429-1430), Švitrigailos ir Kazimiero Jogailaičio elekcijos į Didžiojo kunigaikščio sostą, kai lietuviai nusprendė įgyvendinti Horodlės unija garantuotą Didžiojo kunigaikščio rinkimo prerogatyvą, tuo būdu pabrėždami savo ypatingą statusą unijos sudėtyje.
Tai ne lietuviai, bet lenkai atsisakė Horodlės unija numatytų bendrų konsultacijų 1430 ir 1440 metais, pažeisdami tuo būdu traktatą.
Nuo Melniko iki Lublino
Lenkai taip pat įkvėpimo sėmėsi iš unijinės brolystės tarp tautų vizijos, o šią sąvoką galima rasti Jano Długoszo raštuose ir tai nepaisant jo niekinančio požiūrio į lietuvius.
Buvo suvokiama, kad eiti atvirai aštriai prieš lietuvius inkorporacijos klausimu gali reikšti visiškai nutraukti uniją. Per visą XV amžių vis atsinaujinančios diskusijos visgi nenustatė trokštamos abi puses patenkinančios formuluotės. Melniko unija labiausiai priartėjo prie tokios išeities, tačiau niekada nebuvo įgyvendinta.
Inkorporacinis abiejų valstybių ryšių modelis grindė egzekucinio judėjimo tikslus, XVI 6-7 dešimtmečiais amžiaus metais siekusio unijos sprendimų įgyvendinimo, tačiau karališkojo kanclerio Walenty’o Dembińskio niekinanti sugestija Varšuvos seime 1563-1564, kad Lietuva kaip vientisos valstybės provincija nuo tol privalo vadintis „Naujoji Lenkija”, tiktai įsiutino lietuvius. Kaip tai kandžiai išsakė Mikalojus Radvila Juodasis, jis taip pat troško unijos sustiprinimo, bet ne tokiomis sąlygomis.
Tiktai respublikos minties įtaka leido sukurti bendras formas, kurios rėmėsi brolystės unijos vizija. Melniko dokumente kalbėta, kad Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sukūrė vieną kūną, kad taptų viena tauta (gens) ir viena visuomene (populus), tačiau to kūno prigimtis liko nutylėta.
Savo ruožtu, vienos tautos idėja galėjo būti interpretuota taip, kad lietuviai paprasčiausiai taps lenkais. 1569 metų kovą performuluotame Melniko akte išlaikyta bendro politinio kūno koncepcija, tačiau skirtingai nuo pavyzdžio pripažinti dviejų tautų skirtumai, o remiantis respublikos liaudies (populus) samprata, įteigta, kad minėtos tautos sukurs politinę unitarinę Žečpospolitą.
Suvienytos Žečpospolitos koncepcija paliko erdvės kartu būti dviem valstybėms. Išeities taškų pakeitimas leido pilnai pripažinti Lietuvos kaip atskiros ir lygiateisės valstybės sąjungoje statusą, tuo pačiu sukūrė stiprų pagrindą, kuris leido išlaikyti uniją net iki 1795 metų.
Iš šios koncepcijos išsiliejo santvarkos revoliucija, kuri įvyko po Žygimanto Augusto mirties 1572 metais. Valstybingumo atributų išlaikymas – atskirų ministerijų, atskiros armijos, atskiros teisės ir teismų bei tarnybų – teikė apčiuopiamų lygiateisio statuso įrodymų, kurio lietuviai siekė iš seno. Ši formulė pasitvirtino praktiškai, užtikrindama nenutrūkstamą istoriškai vienos ilgiausiai funkcionavusių unijų būtį.
Robertas I.Frostas yra britų istorikas, Aberdino universiteto profesorius, tyrinėjantis Abiejų Tautų istoriją. Knygų After the deluge: Poland-Lithuania and the Second Northern War 1655–1660, Cambridge, New York: Cambridge Univ. Press 1993.The Northern Wars, War, State and Society in Northeastern Europe, 1558–1721, 2000. The Oxford History of Poland–Lithuania, 2015 autorius.
Tekstą iš lenkų kalbos vertė Imelda Vedrickaitė-Frukacz.
Šis tekstas buvo parašytas, realizuojant bendrą Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo ir žurnalo „Mowią wieki” projektą „Apie bendrą istoriją kartu“. Metų pabaigoje projekto sumanytojai lietuvių ir lenkų kalbomis išleis dviem kalbomis specialų žurnalo numerį, kuris vėliau bus perduotas Lietuvos ir Lenkijos mokykloms. Projektą finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės. Išimtines teises skelbti šiam projektui parengtus tekstus Lietuvoje turi projekto informacinis rėmėjas portalas 15min.
