Baltarusijos istorikų išvedžiojimai, kad jie yra LDK tikrieji paveldėtojai, kol kas kelia šypseną tiek lietuvių, tiek lenkų mokslininkams.
Visų pirma, todėl, kad mūsų istorija yra tokia didelė kaip ta stebuklingo gėrimo statinė, į kurią įkrito galų didvyris Obeliksas, todėl stiprybės gali semtis visos buvusios lietuvių imperijos tautos.
Lietuvos informacinę erdvę stebintys ir analizuojantys pareigūnai sako – agresyvus istorijos savinimasis ateityje gali sukelti ne šypseną, bet ir grėsmę.
Be to, baltarusių istorikų argumentai paremti ne tyrimais ar rimtais šaltiniais, bet romantizmo laikotarpio pasakomis ir išvedžiojimais.
Tačiau Lietuvos informacinę erdvę stebintys ir analizuojantys pareigūnai su istorikais nesutinka, jie sako, kad agresyvus istorijos savinimasis ateityje gali sukelti ne šypseną, bet ir grėsmę.
Šiandien Kremliaus zombių armija drasko Ukrainą, o pasaulio taika ir vėl tampa tik siekiamybė.
Ar gali būti, kad tokioje atmosferoje Vladimiro Putino vasalas Aliaksandras Lukašenka sugalvos surengti išvaduojamąjį žygį į Rytų Lietuvą ir atsiimti istorines baltarusių žemes?
LDK sudomino režimą
Kasinėti LDK istoriją baltarusiai pradėjo vos subyrėjus Sovietų Sąjungai. Tai buvo Baltarusijos opozicijos dirva, kurioje jie norėjo surasti savo šaknis ir subrandinti vakarietišką valstybę.
Tai darė pavieniai istorikai, nevyriausybinės organizacijos, buvo atliekami moksliniai tyrimai, ieškoma šaltinių, bendradarbiaujama su Lietuvos mokslininkais.
Tuo metu A.Lukašenka ir jo politiniai bendražygiai baltarusiškąją tapatybę bandė nukalti kūju ir pjautuvu, stuburą verdimi iš tuščių „Didžiojo tėvynės“ karo gilzių. Sovietinė praeitis atsispindėjo politinio klano simboliuose, ideologijoje ir istorikų knygose.
„Senoji istorija A.Lukašenkai buvo neįdomi ir net atrodė kenksminga. Žinome tokią istoriją, kad vienas vyras buvo nubaustas, nes savo lange pakabino Vyčio vėliavą“, – pasakojo pareigūnas, kuris analizuoja Lietuvos informacinę erdvę.
Situacija pasikeitė maždaug 2008 metais. Minsko ideologai suprato: negalima tautai pasakoti, kad jos istorija prasidėjo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, reikia paaiškinti, kas baltarusiai buvo ir anksčiau.
Taip LDK istorijos pritaikymas Baltarusijai tapo valstybiniu reikalu. Į procesą įsijungė ir politikai, ir istorikai, ir menininkai, ir ideologai. Priemonių spektras – platus.
„Vyksta tarptautinės konferencijos, yra sukurti portalai, kuriuose rašo rimti mokslininkai. Šitos temos nagrinėjamos ir masinėje žiniasklaidoje. Kuriami spektakliai, baleto pastatymai. Polocke buvo pastatytas didelis paminklas didžiajam kunigaikščiui Algirdui, Naugarduke ruošiamasi statyti paminklą karaliui Mindaugui“, – pasakojo informacinės erdvės analitikas.
2013 metais Baltarusijos kultūros ministerija skyrė apie 35 mlrd. Baltarusijos rublių (apie 9 mln. litų), kad visoje šalyje būtų sutvarkytos ir turizmui pritaikytos LDK pilys.
2013 metais Baltarusijos kultūros ministerija skyrė apie 35 mlrd. Baltarusijos rublių (apie 9 mln. litų), kad visoje šalyje būtų sutvarkytos ir turizmui pritaikytos LDK pilys.
Būtent tada, kai Baltarusijos valdžia pradėjo savintis LDK istoriją, informacinėje erdvėje pradėjo kibirkščiuoti konfliktai.
Baltarusiai perrašo istoriją
Lietuvos pareigūnai pabrėžė – problemų nekiltų, jeigu Baltarusijos istorikai naudotų mokslines priemones: atliktų tyrimus, archeologinius kasinėjimus, bendradarbiautų su Lietuvos mokslininkais.
„Tačiau jie tiesiog perrašo istoriją“, – teigė pareigūnas.
Perrašo taip agresyviai, kad jau sklinda pasakojimų apie tai, kaip prisiklausę baltarusių gidų, jautresni lietuvių turistai iš tos šalies grįžta su ašaromis.
Naujausiuose Baltarusijos istorijos vadovėliuose, dokumentiniuose filmuose, istorikų straipsniuose ir knygose, net Minsko oficiozuose teigiama, kad būtent Baltarusija yra tikroji LDK istorijos paveldėtoja, o lietuviai ir lenkai neva bando ją atimti.
Istoriją kuria iš pasakų
Šitas naratyvas kuriamas remiantis ne pirminiais šaltiniais, tokiais kaip Kryžiuočių ordino, Livonijos ir lenkų kronikos, ne tyrinėjimais, bet romantizuotomis istorijomis.
„Kai XIX amžiuje visos tautos ieškojo savo didybės šaknų, tai buvo visokių parašymų ir romantiškų dalykų. Tai dabartiniai Baltarusijos istorikai prisirankiojo tokių visokių raštų ir pradėjo tą savo istoriją dėlioti. Jie atmetė tai, kas jiems nenaudinga, ir traukė iš konteksto faktus, kurie esą pagrindžia jų teoriją“, – pasakojo informacinės erdvės analitikas.
Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių Baltarusijos istorikų argumentų – LDK raštinėse buvo naudojama senoji slavų kalba, kuri yra labai panaši į dabartinę baltarusių. Tai esą įrodo, kad tikrieji LDK imperijos kūrėjai yra baltarusių, o ne lietuvių protėviai.
Vienas iš pagrindinių Baltarusijos istorikų argumentų – LDK raštinėse buvo naudojama senoji slavų kalba, kuri yra labai panaši į dabartinę baltarusių. Tai esą įrodo, kad tikrieji imperijos šeimininkai yra baltarusių, o ne lietuvių protėviai.
Baltarusiams nusišvilpti, kad Krokuvoje gimęs, lenkiškai nuo mažens kalbėjęs ir vaikystėje į Vilnių atvykęs didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1427–1492) čia dar buvo mokomas kalbėti ir lietuviškai.
Tai, kad Vytautas Didysis ir Jogaila tarpusavy iki pat mirties kalbėjo lietuviškai, rodo vienas 1429 metų Vytauto laiškas Jogailai, kuriame Lietuvos valdovas primena Jogailai vieną situaciją Lucko suvažiavime rašydamas: prisimeni, kai mes tuo metu kalbėjome kalba, kurios niekas nesuprato?
Lucko suvažiavime dalyvavęs Šv. Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgas mokėjo vokiečių, lenkų ir rusėnų kalbas, vadinasi, mūsų valdovai tam, kad jų nesuprastų, tarpusavy galėjo kalbėtis tik lietuviškai.
Pareigūnų akiratyje – žemėlapiai
Informacinės erdvės analitikams įdomiausi yra žemėlapiai, kuriuose nurodomos „tikrosios Baltarusijos žemės“.
„Jeigu pažiūrėtume, kur jie nurodo tas savo „tikrąsias baltarusiškas“ žemes, tai pamatytume, kad Vilnius visuomet yra vadinamas senąja Baltarusijos sostine. Kartais baltarusių oficiozai persibraižo, tarkime, XVII amžiaus vaivadijų ribas, o Vilniaus vaivadija ėjo palei Nevėžį. Tai jie sau taip ir atsiriekia visą Lietuvos gabalą iki Nevėžio“, – pasakojo analitikas.
Ar gali būti taip, kad dabar šypseną keliantis LDK istorijos savinimasis ateityje gali privesti prie teritorinių ginčų?
Naikino Ukrainos istoriją
Pareigūnai sako, kad kažkiek panašią situaciją šiemet matėme Kryme. Rusijos žiniasklaida ilgai ir agresyviai įtikinėjo, kad istoriškai Ukraina išvis neturi teisės egzistuoti. Apie tai kalba ne tik tokie abejotinos reputacijos politikai kaip Vladimiras Žirinovskis, bet ir Rusijos istorikai.
Tokios valstybės išvis niekada nebuvo. Tai yra manipuliacijomis sukurtas darinys, – per Rusijos kanalo TV1 žinias aiškino Maskvoje įsikūrusio Politinės konjunktūros centro generalinis direktorius Aleksandras Michejevas.
„Tokios valstybės išvis niekada nebuvo. Tai yra manipuliacijomis sukurtas darinys“, – per Rusijos TV1 žinias aiškino Maskvoje įsikūrusio Politinės konjunktūros centro generalinis direktorius Aleksandras Michejevas. Jo įstaiga yra viena iš penkių, dažniausiai cituojamų rusiškoje žiniasklaidoje. Šitas veikėjas šiemet lankėsi ir Vilniuje – dalyvavo „Formatas A3“ diskusijoje.
Po A.Michejevo komentaro žemėlapyje buvo parodyta, kaip visos Ukrainos žemės neva priklausė tik Rusijai.
„Tokiais filmukais galima per kelias minutes rusų sąmonėje visiškai sunaikinti visą Ukrainos istoriją. Tada Rusijos gyventojams ne tik nėra skaudu, kad jų valstybė kažką griauna ir okupuoja, bet ir taurus pyktis apima: štai, matote, kokia neteisybė, tos žemės visada priklausė Rusijai, o dabar Vakarai jas nori atimti“, – propagandinių žinučių prasmę aiškino Lietuvos informacinės erdvės analitikas.
Istorija – politikos įrankis
Tokie signalai yra siunčiami ne tik Rusijos visuomenei. Taikinys yra ir ukrainiečiai, žiūrintis rusiškas televizijas, ir Vakarų valstybės, kurias reikia įtikinti, kad rusų kariai Ukrainoje kovoja dėl „savo žemių“.
Lietuvos pareigūnai mano, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Amerika ir Europa taip greitai nurimo po Krymo okupacijos: juk dauguma pusiasalio gyventojų yra rusai, istoriškai Krymas neva priklausė rusams (nors dar XVIII a. pabaigoje Krymo chanatas buvo Turkijos vasalas), tad gal šita agresija Rusija tik bando išspręsti savo vidaus problemas. Gal neverta dėl to griauti ekonominių ryšių?
„Vakarams istorija yra mokslas. O Rusijoje istorija yra tik politikos ir informacinio karo priemonė“, – kalbėjo Lietuvos saugumu besirūpinantis pareigūnas.
„Vakarams istorija yra mokslas. Jeigu nori ką nors įrodyti ar sukurti naują teoriją, tai turi pagrįsti, atlikti tyrimus, galbūt net archeologinius kasinėjimus. O Rusijoje istorija jau seniai yra išnaudojama kaip politinė ir informacinio karo priemonė“, – kalbėjo Lietuvos saugumu besirūpinantis pareigūnas.
Panašiai elgėsi ir, tarkime, Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija – istoriją naudojo kaip užsienio politikos įrankį ir taip grindė savo teritorines pretenzijas.
Teritorinis ginčas – nebent ateityje
Baltarusijos režimo elgesys su LDK istorija yra panašus į Ukrainos atvejį, tačiau lyginti su agresyvia Rusijos politika negalima.
Visų pirma, todėl, kad Minskas mūsų istoriją kol kas naudoja valstybę vienijančiai savo ideologijai nukalti, o ne įžiebti konfliktą su Lietuva.
Todėl Lietuvos informacinę erdvę stebintys pareigūnai sako, kad artimiausiu metu teritorinis konfliktas tarp Lietuvos ir Baltarusijos yra mažai tikėtinas.
Grėsmė gali iškilti nebent tada, kai užaugs pirmoji baltarusių karta, maitinama pasakojimai apie „tikrąsias Baltarusijos žemes“.
„Dabar auga jauni baltarusiai, kurie nuo mažens girdi, kad Vilnius yra jų istorinė sostinė, kad Rytų Lietuva lyg ir priklauso jiems. Jaunimas apie tai skaito vadovėliuose, rimtų istorikų knygose, mato dokumentiniuose filmuose.
Mes nežinome, kokia politinė situacija bus, kai tie jaunuoliai užaugs ir taps, pavyzdžiui, Baltarusijos generolais. Kažin ar tokie žmonės suabejotų, ar žygis į Vilnių yra neteisėtas“, – apie galimą grėsmę kalbėjo pareigūnas.
Viena iš priežasčių, kodėl teritorinis ginčas su Baltarusija yra mažai tikėtinas, – baltarusiškoji istorija neturi tarptautinės bendruomenės palaikymo ir kelia tik šypseną, ne rimtas diskusijas.
Dar viena priežastis, kodėl teritorinis ginčas su Baltarusija yra mažai tikėtinas, – baltarusiškoji istorija neturi tarptautinės bendruomenės palaikymo ir kelia tik šypseną, ne rimtas diskusijas.
„Jie tai supranta ir stengiasi pasiekti angliškai kalbančią auditoriją“, – sako pareigūnas.
LDK kreipia į RytusPareigūnai sako, kad grėsmės tikimybę sustiprina tai, kad baltarusiškas bandymas prisirišti prie LDK istorijos neveda Baltarusijos visuomenės į Vakarus, bet visas buvusios imperijos šalis bando nutempti į Rytus.
„Dabar mes esame vieni iš didžiausių Rusijos priešų. Bet pagal Baltarusijos istorijos naratyvą apie stačiatikių LDK mes turėtume būti didžiausi Maskvos draugai“, – juokavo pareigūnas.
„Baltarusių ir rusų istorikai sako, kad Lietuvos valdovai buvo stačiatikiai ir slavai. Pagal viduramžių logiką, koks yra valdovas, tokia ir šalis. Tai išeitų, kad visa LDK buvo stačiatikių ir slavų valstybė, bizantiškosios kultūros dalis“, – aiškino pareigūnas.
Kad tai yra netiesa, galima suprasti net neuosčius istorinių šaltinių dulkių. Užtenka pasivaikščioti po buvusios LDK miestus dabartinėje Baltarusijoje ir Ukrainoje, kad suprastum – jie yra Vakarų krikščionijos kūriniai. Net stačiatikių maldos namai yra pastatyti pagal Vakarų architektūros principus. Visas Baltarusijos pilių, dvarų, bažnyčių, cerkvių ir vienuolynų, miestų paveldas iki XIX amžiaus yra vakarietiškas.
„Dabar mes esame vieni iš didžiausių Rusijos priešų. Bet pagal Baltarusijos istorijos naratyvą mes turėtume būti didžiausi Maskvos draugai“, – juokavo pareigūnas, kuris atsakingas už Lietuvos informacinės erdvės saugumą.
