Tai reiškia, kad Vasario 16 d. aktas veikė tik penkias dienas, nes vokiečių valdžiai jis nebuvo priimtinas... Prie Vasario 16 d. akto formuluotės ir minties Lietuvos Taryba sugrįžo tik kapituliavus Vokietijai, t.y. 1918 m. pabaigoje“.
Jeigu tai iš tiesų taip, tai ką visa Lietuva ruošiasi švęsti šių metų vasario 16 d. ir ar besiginčydami dėl paminklo J.Basanavičiui bei besipešdami dėl Vyčio ir „bunkerio“ nepražiopsojome paminėti Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmetį praėjusių metų gruodžio 11 dieną?
Kadangi viešoje erdvėje iki šiol niekas nepaprieštaravo ir nesuabejojo pacituotais teiginiais, kiekvienas žmogus turi teisę kelti šiuos klausimus. Lietuvių patarlė sako „tyla – gera byla“.
Tikriausiai remiantis šia liaudies išmintimi šiandien tylėjimas Lietuvos viešame gyvenime dažnai reiškia arba pritarimą neatkreipiant į save dėmesio, arba visišką ignoravimą ir problemos neigimą neturint argumentų paprieštarauti. Tačiau tik argumentuota ir faktais paremta diskusija gali atverti kelius tiesai, juolab mokslo pasaulyje. Todėl pabandykime paprieštarauti kun. dr. R.Makricko teiginiams ir, remdamiesi, visų pirma, Lietuvos Tarybos posėdžių protokolais ir kitais archyviniais dokumentais, pateikti faktus ir argumentus šiuo klausimu.
Atšauktas vasario 21-ąją?
Pasibaigus Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. vakariniam posėdžiui, pasibaigė ir šeštoji sesija. Iki pat tų pačių metų kovo 19 d., kai buvo sušaukta septintoji sesija, jokių posėdžių nevyko ir jau vien todėl vasario 21 d. Taryba negalėjo atšaukti savo nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, priimto vasario 16 dieną. Tai kas gi įvyko vasario 21-ąją, kad mūsų oponuojamasis nurodo būtent tą dieną?
Galime spėti, jog šiam teiginiui atsirasti pasitarnavo tai, jog vasario 21 d. Vokietijos kancleris G.Hertlingas parašė raštą vokiečių okupacinės valdžios Lietuvoje viršininkui baronui Falkenhausenui, kuriame nurodė pranešti Lietuvos Tarybos pirmininkui, kad Vokietija negali pripažinti Lietuvos nepriklausomybės Vasario 16 d. akto pagrindu ir paprašė paraginti Lietuvos Tarybą „grįžti prie pamatų, kurie garantuotų gerus būsimus kaimyninius santykius su vokiečių valstybe“, t.y. prie Gruodžio 11 d. akto. Tame rašte kancleris nieko neužsiminė apie Vasario 16 d. nutarimo atšaukimą ar panaikinimą, nors jis vokiečiams ir buvo nepriimtinas.
Lietuvos Tarybos prezidiumas, supažindintas su šio rašto turiniu, vasario 28 d. atsakė kancleriui, jog Vasario 16 d. nutarimas neprieštarauja Gruodžio 11 d. nutarimui ir jog Taryba „turi vilties, kad vokiečių valdžia padės jai, vadovaujantis jos 1918 m. vasario sulygta formule notifikuoti Lietuvos nepriklausomybę kitoms valstybėms“.
Taigi, Vokietija nereikalavo, o Tarybos prezidiumas net nesvarstė klausimo dėl Vasario 16 d. akto atšaukimo.
Notifikacinis raštas Vokietijai
Vokietijos vyriausybė, gavusi tokį Tarybos prezidiumo atsakymą, pranešė, kad leis Lietuvos Tarybos delegacijai vykti į Berlyną notifikuoti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sąlyga, jog notifikaciniame rašte bus nurodyta, kad ta valstybė prašoma pripažinti tik remiantis „dar kartą pripažintuoju ir vien galios turinčiu 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimu“. Kovo 19 d. į septintąją sesiją susirinkusios Tarybos pirmame posėdyje kilo aštri diskusija dėl šios Vokietijos iškeltos sąlygos, nes ji reiškė Vasario 16 d. akto atšaukimą.
Nesigilindami į šios diskusijos detales ir niuansus (jie išsamiai išdėstyti signataro P.Klimo dienoraštyje) reziumuosime, kad dešinieji Tarybos nariai pasisakė už šios sąlygos priėmimą, kairieji stojo griežtai prieš tokį sprendimą, centras ragino ieškoti kompromisinio varianto.
Diskusija vyko dvi dienas ir baigėsi vasario 20 d. vakariniame posėdyje priimtu Lietuvos Tarybos nutarimu pavesti delegacijai, vykstančiai į Berlyną, „notifikuoti Lietuvos nepriklausomybę vasario 16 dienos nutarimu“. Buvo patvirtintas notifikacinio rašto tekstas, kurį sudarė dvi dalys. Pirmojoje pažodžiui pateiktas Vasario 16 d. akto teksto vertimas į vokiečių kalbą, tik be notifikacinės pastraipos. Antroje – įrašyta P.Klimo pasiūlyta ir Tarybos priimta formuluotė, kuri skelbė, kad drauge „delegacija pareiškia, jog Taryba stovi už Lietuvos valstybės santykius su Vokietija, kaip jie yra formuluoti Tarybos nutarime 1917 metais gruodžio 11 d.“. Rašto pabaigoje pateikta notifikacinė pastraipa, kuria buvo kreipiamasi į Vokietijos vyriausybę su prašymu pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Šis raštas buvo parašytas ranka ir patvirtintas notifikacinės delegacijos narių J.Šaulio, J.Staugaičio ir J.Vileišio parašais. Kovo 23 d. Berlyne jis buvo įteiktas Vokietijos kancleriui. Jo tekstas buvo atspausdintas ir Lietuvos Tarybos pirmininko A.Smetonos bei notifikacinės delegacijos narių 1918 m. kovo 24 d. rašte popiežiaus nuncijui Miunchene, kurį Vatikano archyve surado ir paskelbė kun. dr. R.Makrickas.
Lietuvos valstybė atkūrimas – kompromisų rezultatas
Toks notifikacinio rašto turinys, žinoma, buvo kompromisinis, nes jame liko teiginys, jog santykiai su Vokietija bus grindžiami Gruodžio 11 d. akto nuostatomis. Tačiau tai visiškai nereiškė Vasario 16 d. akto atšaukimo ir jo „formuluotės ir minties“ išsižadėjimo.
Nors Gruodžio 11 d. nutarimas ir suponavo keturias konvencijas ir „sąjunginius ryšius“ su Vokietija, bet notifikacijoje pateiktos Vasario 16 d. akto nuostatos apie tai, jog Lietuvos valstybės santvarką ir santykius su kitomis valstybėmis „privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“, aiškiai liudijo apie tai, jog Lietuvos Taryba nelaikė Gruodžio 11 d. nutarimo amžinu ir buvo pasirengusi pasitaikius pirmai progai jį anuliuoti. Juo labiau jog notifikacijoje buvo nurodyta, kad už Lietuvos valstybės santykius su Vokietija, kaip jie buvo suformuluoti 1917 m. gruodžio 11 d. akte, „stovi Taryba“, bet ne Lietuvos tauta. O Tarybos įgaliojimai turėjo pasibaigti sušaukus Steigiamąjį Seimą. Taigi, notifikacinis raštas, 1918 m. kovo 23 d. įteiktas Vokietijos imperijos vyriausybei, buvo nors ir kompromisinis, bet neanuliavo Vasario 16 d. akto.
Nėra žinoma ir nustatyta jokių faktų, leidžiančių teigti, jog 1918 m. vasario 16 d. priimtas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas kada nors buvo atšauktas ar suspenduotas.
Tas faktas, jog kaizerinė Vokietija oficialiai pripažino Lietuvos valstybę remdamasi Gruodžio 11 d. nutarimu, taip pat nereiškė, kad buvo suspenduotas Vasario 16 d. akto galiojimas. Priimdami Lietuvos Tarybos delegacijos kovo 23 d. įteiktą notifikacinį raštą vokiečiai, aišku, siekdami savo tikslų, taip pat ėjo į kompromisą. Nors tame rašte niekur neįvardijamas Vasario 16 d. aktas, Vokietijos vyriausybė neabejotinai žinojo, jog pirmoji to rašto dalis yra būtent šio akto tekstas.
Atsisakydama savo iškeltos sąlygos, jog Lietuvos valstybės pripažinimo klausimas bus svarstomas tik įteikus notifikacinį raštą, kuris remsis vien Gruodžio 11 d. akto nuostatomis, Vokietija parodė, jog yra linkusi daryti nuolaidas ir nereikalauti iš Lietuvos Tarybos panaikinti Vasario 16 d. nutarimą. Taigi, jei istorija ko nors moko, tai iš Lietuvos valstybės atkūrimo peripetijų galima pasimokyti kompromisų meno ir supratimo, jog politikoje kompromisai yra neišvengiami, išskyrus kompromisus su savo sąžine.
Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, galime konstatuoti, jog nėra žinoma ir nustatyta jokių faktų, leidžiančių teigti, jog 1918 m. vasario 16 d. priimtas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas kada nors buvo atšauktas ar suspenduotas. Jis galiojo nuo pat priėmimo momento, aktualus yra ir šiandien. Todėl teiginiai apie atšauktą šio akto galiojimą neturi pagrindo, nebent archyvuose bus atrasti dokumentai, įrodantys priešingai.
