Mūsų miestų ir miestelių gatvės tokios jaukios ir spalvingos galbūt todėl, kad jose tiek daug maldos namų. Jos liudija čia gyvenusių žmonių tikėjimą, jos traukia ir šiandien norinčius prisiliesti prie mūsų valstybės paveldo ir jo materialiųjų bei dvasinių turtų.
Karaizmas
Lietuvos karaimų bendruomenė ypatinga tiek savo istorija, tiek iki šiol išsaugotu savo unikaliu tikėjimu – karaizmu.
„Karaimas yra tas, kuris tiki karaizmo principais“, – taip lakoniškai karaizmas apibrėžiamas mokslinėje literatūroje.
Lietuvos karaimų bendruomenės atstovas Jurijus Špakovskis, pasakodamas apie karaimų tikėjimą, trumpai primena šios tautos kilmę: „Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos – totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos kilusios iš seniausios tiurkų genties – kipčiakų.
Lietuvoje karaimų istorija prasidėjo, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas karaimus įkurdino Trakuose po antrojo 1398 m. žygio į Krymą. Tada čia buvo atkeltos 383 šeimos. Iki šiol karaimai išsaugojo savo kalbą, kuri priskiriama tiurkų kalbų kipčiakų grupei, bei tikėjimą – karaizmą.“
Kuo ypatingas karaimų tikėjimas?
J. Špakovskis aiškina, kad karaimų religija – karaizmas – iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštų komentuojančių autoritetų:
Karaizmas skelbia, kad visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente.
„Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai – nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas – nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos.
Karaizmas skelbia, kad visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti.“
Pasak V. Špakovskio karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas – karaizmas, kilęs iš veiksmažodžio kara, arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, studijuoti, rečituoti Šventą Raštą. Beje, iš tos pat šaknies yra kilęs ir Korano pavadinimas.
Kaip senovėje, taip ir dabar, karaimai meldžiasi maldos namuose, kurie turi šventovės reikšmę ir vadinami kenesomis. Kenesoje altorius yra įrengtas pietų pusėje, veidu į pietus laidojami ir mirę karaimai. Sakoma, kad tai krypties nurodymas į ten, kur susiformavo karaimų tikėjimas.
Kenesoje altorius yra įrengtas pietų pusėje, veidu į pietus laidojami ir mirę karaimai.
„Kenesos sienos ir lubos paprastai dekoruojamos geometriniais ir augaliniais ornamentais, nes religinės dogmos neleidžia vaizduoti jokių antropomorfinių vaizdų, lygiai kaip ir Dievas neturi ir negali turėti jokio žmogiško pavidalo.
Kaip ir kitose Rytų religijų šventovėse, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Pagrindinėje, didžiojoje kenesos salėje meldžiasi vyrai, o moterims yra skirta atskira patalpa balkone, į kurį užlipama per šoninius laiptus. Trakų kenesos architektūra senesnė – ten, žvelgiant iš apačios, iš vyrų pusės, matyti tik moterų „akys“, Nes pačiame balkone, kuris yra uždaras, atvira yra tik ertmė žmogaus akių aukštyje. Vilniaus kenesoje balkonas yra atviras. Kenesoje visiems privalu dengti galvas apdangalu, kurio forma nėra griežtai nustatyta“, – pasakoja J. Špakovskis.
Kenesų istorija – per gaisrus ir karus
Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi kenesos: Trakuose ir Vilniuje.
J. Špakovskis apie seniausią Lietuvos kenesą, kuri yra Trakuose, Karaimų g. 30, pasakoja: „Pirmoji kenesa čia buvo pastatyta dar Vytauto laikais XV a., kai čia ėmė kurtis karaimai. Pastatas kaip ir dabar, taip ir anuomet, buvo medinis, todėl ne kartą kenesa degė ir vėl buvo atstatoma.
Žinoma, kad XVI a. pirmoje pusėje kenesa sudegė per miesto gaisrą ir 1533 m. buvo atstatyta. Per kitą miesto gaisrą 1794 m. pastatas ir vėl sudegė. Jį atstatyti padėjo savo lėšomis Lucko ir Krymo karaimai.
Taip pat žinoma, kad 1797 m. karaimų bendruomenė skolinosi pinigų mokyklai ir kitiems pastatams, sudegusiems per gaisrą, atstatyti.“ Akivaizdu, kad tuo metu bendruomenei buvo padaryti didžiulė materialinė žala. Tačiau maldos namai buvo labai svarbus objektas, todėl kenesa buvo atstatyta jau mūrinė.
Pašnekovas kalbėdamas apie Trakų kenesą dalijasi informacija iš istorinių šaltinių, kuriuose nurodoma, kad Trakų kenesa iki 1812 metų jau buvo mūrinė.
Deja, mūro sienos saugo nuo nelaimingo atsitikimo, bet ne nuo piktavališkos veiklos.
Tais pat 1812 metais ji buvo sudeginta Napoleono armijos. Po to ji dar kartą atstatyta, istoriniai šaltiniai ją mini vėl esant medinę. Pastatas dar kartą sudegė 1824 metais. Ir vėl toje pat vietoje buvo pastatyta medinė kenesa.
Žinoma, kad šis pastatas buvo remontuotas 1894 metais.
J.Šapovskis pasakoja, kad kaip atrodė anuomet Trakų kenesa, yra aprašęs 1855 m. joje lankęsis V. Sirokomlė. Jam atrodė, kad pastatas panašus į nedidelę katalikų bažnyčią.
Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė, muzikologė dr. Karina Firkavičiūtė sako, kad, žiūrint iš dabarties pozicijų, matyti, jog kenesų statyboje svarbūs yra tie pagrindiniai architektūriniai principai, kurie atspindi tikėjimo dogmas – vyrai ir moterys atskirai, jokių žmogaus atvaizdų, dažniausiai keturkampė šventyklos forma ir pan.
Kenesų statyboje svarbūs yra tie pagrindiniai architektūriniai principai, kurie atspindi tikėjimo dogmas.
„Kokios statybinės medžiagos naudojamos, priklauso nuo vietos ir konkretaus pastatymo laiko specifikos – net Lietuvoje, Trakų kenesa yra medinė, o Vilniaus – mūrinė. O štai Čufut Kalė kenesa yra mūrinė ir gan maža, o Eupatorijoje – jau kitokia, žymiai iškilmingesnės stilistikos“, – vardija pašnekovė.
Trakų kenesa
Trakų kenesoje altorius, kuris pagal karaimų maldyklų tradiciją turi būti atkreiptas į pietus, stovėjo ant paaukštinimo, buvo papuoštas kolonomis ir citatomis iš Biblijos.
Dar vieni šios kenesos remonto darbai buvo atlikti 1903–1904 metais ullu hazano F. Maleckio iniciatyva ir parapijiečių lėšomis: pastato stogas uždengtas skarda ir nudažytas, išdažytas vidus, suremontuotas altorėlis, įtaisyti kraneliai rankoms plauti.
„Įeiti į kenesą reikėjo švariems – jei žmonės važiuodavo iš toliau, jiems reikėjo galimybės nusiplauti rankas. Beje, ankstesniais amžiais žmonės eidavo iki kenesos basomis arba avėdami paprastą avalynę, o įeidami apsiaudavo šventinius, švarius batus (kažkada grindinys nebuvo toks lygus kaip dabartinis asfaltas...)“, – apie karaimų šventadienius pasakoja dr. K. Firkavičiūtė.
V.Špakovskis tęsia pasakojimą: „Iš anų laikų išlikusios ir šiuolaikinės nuotraukos leidžia daryti išvadą, kad per remontus pastatas išliko beveik nepakeistas. Šiuo metu medinė Trakų kenesa yra beveik kvadratinio plano pastatas su aukštu keturšlaičiu laužytu stogu. 1997 metais ji buvo restauruota pirmą kartą po karo pagal paskutinės rekonstrukcijos projektą, neseniai vėl remontuota.“
Trakų kenesa yra veikiantys Lietuvos karaimų maldos namai.
Iki šiol Trakų kenesa yra veikiantys Lietuvos karaimų maldos namai. Pamaldos vyksta pavasarį ir rudenį.
Vilniaus kenesa
„Pati naujausia Lietuvoje yra Vilniaus kenesa. Jos statyba pagal architekto M.Prozorovo projektą maurų stiliumi buvo pradėta 1911 metais spalio 30 d. Tada buvo pašventintas ir kertinis jos akmuo. Statyba užbaigta 1923 m. ir rugsėjo 9 d. kenesa buvo pašventinta. Brolių Lopatto labdaringos veiklos dėka šalia kenesos tais pačiais metais išaugo bendruomenės namai“, – pasakoja J. Špakovskis.
Sovietmetis buvo negailestingas beveik visoms Lietuvos religinėms bendruomenėms. Ne išimtis ir karaimai. 1949 m. Vilniaus kenesa buvo uždaryta (Trakų kenesa formaliai veikė visą laiką) ir tik 1989 m. vėl sugrąžinta karaimų religinės bendruomenės nuosavybėn, o 1993 m., po penkerius metus trukusio remonto, buvo vėl pašventinta.
Pamaldos Vilniaus kenesoje vyksta žiemos metu ir ypač svarbiais, iškilmingais atvejais, tam tikrų konferencijų metu, per tuoktuves.
Ko neįveikė laikas – sunaikino sovietai
Nors kalbėdami apie karaimų istoriją pirmiausia minime Trakus ir Vilnių, tačiau ši bendruomenė gyveno ir kituose Lietuvos miestuose: Panevėžyje, Biržuose, Naujamiestyje.
Kaip karaimų gyvenimo ženklai yra išlikusios kapinės Naujamiestyje, gatvių pavadinimai.
J. Špakovskis apgailestauja, kad itin liūdnas likimas ištiko Panevėžio kenesą: „Sodų gatvėje buvę karaimų maldos namai 1970-aisiais buvo tiesiog nugriauti. Dabar kenesą teprimena paminklinis akmuo, kurį savo lėšomis 1995 metais pastatė Panevėžio miesto savivaldybė.“
Kenesų būta ir Biržuose bei Naujamiestyje. Šalia jų įprastai būdavo ir bendruomenės namai, kuriuose veikdavo religinės ir kalbos mokyklos, vykdavo susirinkimai, vakarai, paskaitos, šventės, rinkdavosi saviveiklos klubai, gyveno dvasininkai.
Kaip atrodo sustabdytas laikas pastato sienose, galima pamatyti Moluvėnuose. Čia esančios kenesos istorija susijusi su asmenine vieno iš karaimų religinių vadovų istorija.
Žinoma, kad 1863 m. Rusijos caro Aleksandro II įsakymu Trakų karaimų dvasinei valdybai Moluvėnuose buvo paskirta 160 ha žemės, o 1867 m. pradėta formuoti dvaro sodyba su gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais. Moluvėnuose apsigyvenęs karaimų religinis vadovas Isaakas Boguslavas Kaplanovskis dėl senyvo amžiaus nepajėgė važinėti į pamaldas Trakuose, todėl prie namų sumūrijo kenesą. Po jo mirties 1898 m. kenesa buvo perdaryta į gyvenamąjį namą. Šiuo metu šis pastatas užkonservuotas.
Visos kenesos Lietuvoje naudojamos tik pagal paskirtį, jose nevyksta jokie kitokio tipo veiksmai – tik pamaldos ir religiniai ritualai (pavyzdžiui, tuoktuvės).
Lietuvos karaimų šventovės – kenesos. Virtualus turas
Detaliau tiek su kenesų istorija, tiek su jų architektūrinėmis ypatybėmis galima susipažinti aplankius jas virtualiai Lietuvos karaimų bendruomenės svetainėje – http://www.karaim.eu/karaimu-sventoves-kenesos-virtualus-turas/
„Karaimai. Kas jie?" – Lietuvos karaimų metų minėjimui 2022 metais skirta turinio skiltis portale 15min apie Lietuvos karaimų paveldą Lietuvoje. Projektą inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.