Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga 2000 m. gegužės 7 d. Romos koliziejuje popiežius Jonas Paulius II iškilmingai paskelbė XX a. Bažnyčios martirologą, kuriame tarp 30 tūkst. naujųjų tikėjimo kankinių yra įrašytos ir 114 lietuvių pavardės. Taip LRT „Klasika“ laidoje paskaitą apie arkivyskupą Teofilių Matulionį pradeda dr. Arūnas Streikus.
Naujosios kankinystės aktualumą patvirtina ir daugumoje Lietuvos vyskupijų iš karto po nepriklausomybės atkūrimo pradėtos, per pastarąjį dešimtmetį gerokai į priekį pasistūmėjusios okupacijų metais represuotų dvasininkų ir pasauliečių beatifikacijos bylos. Tai, kad šventųjų skelbimo kongregacija, siekdama išvengti kankinystės reiškinio devalvavimo, labai kruopščiai tikrina ir kritiškai vertina apie kandidatus į šventumą surinktą istorinę medžiagą, yra vienas iš faktorių, skatinančių naujosios Bažnyčios istorijos tyrimus. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje taip pat parengta nemažai istorinių šaltinių rinkinių, akademinių studijų ir populiarių publikacijų, kurios atskleidžia vis naujus tikėjimo kankinių gyvenimų ir jų tragiškų atomazgų puslapius.
Svarbus slenkstis beatifikuojant lietuvių tikėjimo kankinius, buvo peržengtas 2017 m. gruodžio 1 d., kai popiežiaus Pranciškaus įgaliota Šventųjų skelbimo kongregacija paskelbė dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Tai suteikia progą dar kartą pažvelgti į vysk. T.Matulionio gyvenimo ir kankinystės istoriją, apibendrinti sukauptus faktinius duomenis ir paryškinti mažiau žinomus šios istorijos aspektus. Istorikai sutaria, kad apie istorines asmenybes daugiausia pasako jų pačių palikti rašytiniai liudijimai, sukurti ne apmąstant įvykius iš laiko perspektyvos, o jiems tebesirutuliojant ir nežinant, kokia bus jų atomazga. Vertingiausiais tokio pobūdžio šaltiniais laikomi dienoraščiai ir privatūs laiškai.
Vysk. T.Matulionis nerašė dienoraščio, nepaliko jis ir įspūdingo publikuotų kūrinių sąrašo, t. y. tokių šaltinių, kurie padėtų detaliau rekonstruoti jo dvasinio ir intelektualinio gyvenimo biografiją. Vis dėlto ir šiuo atveju turime kelis unikalius šaltinius, leidžiančius geriau pažinti ne tik vysk. T.Matulionio ganytojišką veiklą, bet ir jo asmenybės bruožus, sužinoti, ką jis galvojo apie laikotarpio realijas. Kadangi minėti šaltiniai susiję su paskutiniu vysk. T.Matulionio žemiškojo gyvenimo etapu, t. y. laikotarpiu nuo paskutinio, jau trečiojo įkalinimo 1947 m. iki mirties 1962 m., paskaitos chronologiniai rėmai irgi sutaps su šiomis ribinėmis datomis.
Pirmieji artimuosius pasiekę vyskupo laiškai buvo parašyti dar Oršoje buvusiame kalinių perskirstymo punkte, kur vysk. Matulionis buvo išlaikytas beveik penkis mėnesius nuo 1947 m. gruodžio iki 1948 m. balandžio pabaigos.
Nemažai kituose šaltiniuose nefiksuotų, įdomių detalių būsimojo palaimintojo autoportretui suteikia jo giminaičių išsaugotas nemažas laiškų, arkivyskupo iš įkalinimo vietų 1947–1956 m. siųstų broliams, brolienėms ir jų vaikams, pluoštas (apie 150 vnt.). Daugiausia tokių laiškų išsaugojo arkivyskupo pusseserės Uršulės Matulionytės sūnus Teofilius Pilka ir jo dukterėčia, brolio Jeronimo dukra Marija Matulionytė-Bendoraitienė. Pirmojoje kolekcijoje – arkivyskupo laiškai broliui Juozui Matulioniui, brolienei Michalinai ir kunigui Jonui Pilkai, rašyti iš Vladimiro kalėjimo ir invalidų lagerio Mordovijoje, antrojoje – laiškai arkivyskupo broliui Jeronimui, brolienei Emilijai, jų dukrai Marijai ir krikštasūniui Mindaugui.
Pirmieji artimuosius pasiekę vyskupo laiškai buvo parašyti dar Oršoje buvusiame kalinių perskirstymo punkte, kur vysk. Matulionis buvo išlaikytas beveik penkis mėnesius nuo 1947 m. gruodžio iki 1948 m. balandžio pabaigos. Jau laiškuose iš Oršos vyskupas reiškia savo gilią padėką už brolių jam teikiamą gyvybiškai svarbią materialinę paramą, tačiau kartu išsako ir kylantį nepatogumo jausmą, kad sunkiomis sąlygomis remdami jį broliai skriaudžia savo šeimas: „Aš esu Jums visokeriopai dėkingas už pagalbą siuntiniais, tačiau mane labai slegia ta mintis, kad aš esu Jums našta, kad aš nuskriaudžiu Jus, ypač šeimą, vaikus. Ar negalima būtų sutvarkyti taip, kad siųstų tik iš Kaišiadorių“ (1948 02 01 laiškas broliui Jeronimui).
Visi vyskupo laiškai iš Vladimiro kalėjimo jau rašyti rusų kalba. Tokia tvarka buvo nustatyta tam, kad laiškų turinį galėtų patikrinti įkalinimo įstaigų cenzoriai. Ne viename vyskupo laiške irgi galima rasti tikrintojo užtušuotų eilučių, kuriose vyskupas, spėtina, detaliau rašė apie kalinimo sąlygas. Ypatingojo kalėjimo kalinių komunikacija su išorės pasauliu buvo ypač sugriežtinta nuo 1949 m. kovo 1 d. Nuo šiol per metus kaliniai galėjo gauti ir siųsti tik po du laiškus per metus (iki tol buvo leidžiama gauti ir siųsti po du laiškus per mėnesį). Be to, buvo uždrausta kaliniams siųsti siuntinius su maisto produktais. Buvo leista siųsti tik pinigines perlaidas, iš kurių kaliniai galėjo apsipirkti kalėjimo parduotuvėje.
Nors dėl griežtos laiškų kontrolės vyskupas juose negalėjo laisvai reikšti savo minčių, atvirai rašyti apie savo dvasinę ir emocinę būklę, o juo labiau apie kalėjimo gyvenimą, iš juose esančių informacijos nuotrupų galima susidėlioti bent apytikrį vaizdą apie kalinio kasdienybę, jo dvasinę būseną. Visų pirma krinta į akis tai, kad nė viename laiške nesiskundžiama, nesielvartaujama dėl savo situacijos, patiriamų sunkumų. Apie save vyskupas dažniausiai parašo vienu ar puse sakinio („Gyvenu po senovei ir mano sveikata po senovei“), o visą kitą laiško turinį skiria padėkoms už gautus siuntinius, klausimams apie brolių ir jų šeimos narių sveikatą ir gyvenimo posūkius, taip pat perduoda linkėjimus jam svarbiems asmenims. Pavyzdžiui, viename pirmųjų jau iš Vladimiro rašytų laiškų jis džiaugiasi tuo, kad sūnėnas Jonas įstojo mokytis į geležinkelininkų mokyklą, teiraujasi apie Kauno kunigų seminarijoje studijavusį pusseserės sūnų Joną Pilką, siunčia linkėjimus seserims benediktinėms, o apie save rašo lakoniškai, tačiau su stebėtino optimizmo gaidele: „Laikausi po truputį. Nebe tokie jau mano metai, kad girtis sveikata, tačiau bet kokiu atveju, jeigu ji tokia bus ir ateityje, tai turbūt dar pasimatysime“ (laiškas broliui Jeronimui 1948 07 13).
Nors dėl griežtos laiškų kontrolės vyskupas juose negalėjo laisvai reikšti savo minčių, atvirai rašyti apie savo dvasinę ir emocinę būklę, o juo labiau apie kalėjimo gyvenimą, iš juose esančių informacijos nuotrupų galima susidėlioti bent apytikrį vaizdą apie kalinio kasdienybę, jo dvasinę būseną.
Pirmosiomis 1949 m. dienomis rašytas vyskupo laiškas ne tik patvirtina gerą jo fizinę sveikatą, bet ir liudija puikią psichologinę būseną. Šiuo laišku vysk. T.Matulionis prašo brolio Jeronimo reguliariai siuntinėti laikraščius, taip pat atsiųsti jo turėtus vokiečių–rusų, prancūzų–rusų ir anglų–rusų kalbų žodynus bei tų kalbų savarankiško mokymosi vadovus. Matyt, daugybę laisvo laiko – Vladimiro kalėjimo kaliniai nebuvo varomi į darbus – vyskupas galvojo išnaudoti kalbų mokymuisi. Iš kelių užuominų vyskupo laiškuose galima pajusti, kad jam labai rūpėjo ir tai, kaip toliau klostosi vyskupijos likimas. Pavyzdžiui, 1949 m. pabaigoje rašytame laiške, išmaniai maskuodamas savo intenciją, klausia brolio Jeronimo patikslinimo: „Rašei apie vyskupijos mirtį, tačiau neparašei, kur palaidojo: Kaune ar kitoje vietoje?“ Šiuo atveju vyskupas akivaizdžiai norėjo išsiaiškinti, kuo pasibaigė režimo planai Kaišiadorių vyskupijos administravimą po prel. Bernardo Sužiedėlio suėmimo perduoti kurios nors kitos diecezijos valdytojui.
Laiškuose iš Vladimiro kalėjimo niekuomet nesiskundęs prasta savijauta, 1953 m. lapkričio pabaigoje, likus vos mėnesiui iki bausmės termino pabaigos, vysk. T.Matulionis sunkios būklės buvo paguldytas į kalėjimo ligoninę, kur apie pusmetį, iki 1954 m. gegužės pabaigos išgulėjo patale. Kadangi staigus vyskupo sveikatos būklės pablogėjimas buvo susijęs ne tik su bausmės pabaigos artėjimu, bet ir su perkėlimu į kamerą kitame kalėjimo aukšte, neatmestina prielaida, jog vyskupo sveikata buvo sutrikdyta dirbtinai. Mat, kaip liudija išlikę archyviniai dokumentai, sovietų Lietuvos valdžios institucijos anaiptol nebuvo suinteresuotos jo grįžimu. Iš 1955 m. gruodžio 10 d. LSSR KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio rašto Antanui Sniečkui sužinome, kad jų pastangomis 1954 m. vyskupas iš Vladimiro kalėjimo ligoninės buvo perkeltas į Potmos invalidų namus Mordovijoje. Tame pat rašte K.Liaudis vėl prašė A.Sniečkų tarpininkauti, kad vysk. T.Matulioniui ir toliau nebūtų leidžiama grįžti į tėvynę, nes jo grįžimas „gali suaktyvinti priešišką reakcingai nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadorių vyskupijos valdyme“.
Daugumą vysk. T.Matulionio laiškų, rašytų nuo 1954 m. pavasario iki 1956 m. vidurio, buvo išsaugoti Teofiliaus Pilkos, kuris 1956 m. jį ir parlydėjo į tėvynę. Šie laiškai jau rašyti lietuvių kalba ir yra gerokai informatyvesni nei rašyti kalėjime. Broliui Juozui ir jo žmonai Michalinai, taip pat kun. Jonui Pilkai rašytuose laiškuose, žinoma, dominuoja vyskupo išlaisvinimo ir jo grįžimo į Lietuvą tema. Iš laiškų sužinome, kad jų adresatai dėjo atkaklias, tačiau bergždžias pastangas gauti leidimą ganytojui grįžti į tėvynę. Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų šiuo klausimu į įvairias sovietų valdžios įstaigas kreipėsi pats vysk. T.Matulionis, kun. Jonas Pilka ir brolienė Michalina, tai darydami tiek raštu, tiek bandydami asmeniškai pasikalbėti su sprendimus priimančiais pareigūnais (apeliuota į didelį politinį autoritetą turėjusius veikėjus Vorošilovą, Bulganiną, Žukovą).
Praradęs viltį sulaukti palankaus atsakymo, vysk. T.Matulionis nepuolė į rezignaciją ir nepradėjo dėl to kaltinti valdžios atstovų, tiesiog, kaip jam buvo būdinga iki tol, nuolankiai priėmė tai kaip dar vieną Dievo valios ženklą. Pasinaudodamas tuo, kad po Stalino mirties tokio tipo laisvės atėmimo vietose režimas buvo sąlygiškai švelnus, vyskupas gana aktyviai ėmėsi pastoracinio darbo tarp čia esančių įvairių tautybių katalikų: prieš šventes klausydavo jų išpažinčių ir teikdavo Atgailos sakramentą, dalydavosi su jais iš Lietuvos gautais „Dievo pyragais“ (taip jis laiškuose vadino Mišių komunikantus). Mišias aukojo ne tik pagal Jono Pilkos siunčiamas intencijas už mirusius, bet ir už savo dieceziją.
Net ir būdamas invalidų namuose-lageryje vysk. T.Matulionis praktiškai buvo izoliuotas nuo religinio gyvenimo Lietuvoje, nes ir toliau galėjo susirašinėti tik su giminėmis. Vienintelis jo informatorius buvo kun. J.Pilka, todėl vyskupas godžiai gaudė kiekvieną jo žinutę apie religinio gyvenimo būklę tėvynėje. Džiaugdamasis nemažėjančiu provincijos tikinčiųjų religiniu entuziazmu, vysk. T.Matulionis ypač domėjosi jaunimu („Įdomu kaip brangus mūsų jaunimas tuo atžvilgiu laikosi. Juk tai mūsų tautos ateitis“ – 1956 m. balandį teiravosi jis kun. J.Pilkos). Artimas jo santykis su jaunais žmonėmis aiškiai justi ir iš laiško krikštasūniui Mindaugui Teofiliui eilučių, kur jis ne tik reiškia pagarbą jauno žmogaus sprendimams, bet ir negaili praktiškų patarimų: „Labai džiugu, kad išsirinkai specialybę sulyg noro, tinkamą ir studijuoji su įdomumu ir malonumu. Ir aš kadaise mėgau ir sekėsi braižyti geometrijos braižinius. Vietoje treniruotis imtynėse patarčiau gimnastiką. Treniruotė neigiamai veikia ant širdies, o gimnastika, ypač sėdintį gyvenimą vedantiems, ne tik naudinga, bet būtina“ (1956 01 12).
Būdamas invalidų namuose, vysk. Matulionis nenustojo rūpintis ir giminaičių fizine bei dvasine sveikata. Tuometinė, kaip ir šiuolaikinė medicina toli gražu ne visuomet sugebėdavo rasti tinkamus gydymo metodus kai kurioms sunkioms ligoms, todėl vysk. T.Matulionis, kuris labai išgyveno dėl jam artimų žmonių ligų, stengėsi jiems padėti ne vien maldomis, bet ir siūlydamas netradicinius gydymo metodus. Antai viename laiške brolienei Emilijai jis rašo apie invalidų lageryje sutikto vaistininko iš Vilniaus jam pasiūlytą gervuogių antpilo receptą, kuris neva veiksmingai tirpdo inkstų ir tulžies akmenis. O štai 1954 m. pabaigoje rašytame laiške kun. J.Pilkai neslėpė savo įsitikinimo homeopatijos veiksmingumu, kurį grindė ne tik konkrečiais pavyzdžiais iš asmeninės patirties, bet ir bendresnio pobūdžio argumentais. Vis dėlto per laiškus artimiausiems jam žmonėms reiškiamą meilę artimui bendrai geriausiai atspindi įprasti vyskupo laiškų pabaigos žodžiai: „Su visa meile Kristuje“, „Visus jus mylintis“, o dažniausiai tiesiog trumpai tarmiškai „Milęs +Teofilius“.
Vykdydamas Šv. Sosto valią, kuri neatitiko sovietų valdžios planų, vysk. T.Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. slapta pašventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių.
Nepaisant daromų kliūčių, 1956 m. gegužės mėnesį vysk. T.Matulionis sugebėjo grįžti į Lietuvą. Čia jo santykiai su sovietų valdžia ir toliau buvo įtempti. Tai lėmė tiek jo siekis atgauti galimybę valdyti Kaišiadorių vyskupiją, tiek raginimai kunigams aktyviau kovoti už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises suliberalėjusiomis režimo sąlygomis. Be to, vysk. T.Matulionis sugebėjo nelegaliai susisiekti su Šv. Sostu ir gauti jo pritarimą vyskupo, kuris turėjo tapti jo įpėdiniu Kaišiadorių vyskupijoje, pašventinimui. Vykdydamas Šv. Sosto valią, kuri neatitiko sovietų valdžios planų, vysk. T.Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. slapta pašventino į vyskupus Vincentą Sladkevičių.
Tokie veiksmai vertė sovietų valdžią vėl apsvarstyti jo ištrėmimo už LSSR ribų klausimą, tačiau tokios minties buvo atsisakyta, nes Lietuvos tikintieji vysk. T.Matulionį jau tuomet laikė tikėjimo kankiniu ir ketvirtas jo įkalinimas galėjo smarkiai kompromituoti sovietų valdžią. Šis klausimas buvo apsvarstytas LKP CK biuro posėdyje, kur nutarta, kad dėl garbaus amžiaus ir blogos sveikatos būklės T.Matulionį ištremti už Lietuvos SSR ribų yra neįmanoma. Vietoj to buvo pasirinktas mažiau skausmingas variantas: 1958 m. spalio mėnesį vyskupas buvo prievarta iškeldintas į mažą Šiaurės Lietuvos miestelį Šeduvą, kur budriai KGB prižiūrimas praleido savo paskutiniuosius gyvenimo metus. Paradoksalu, bet būtent šios priežiūros dėka mes šiandien turime dar vieną vertingą šaltinį, praveriantį langą į vysk. T.Matulionio asmenybės pasaulį. Turiu galvoje KGB vykdyto vyskupo buto pasiklausymo suvestines, kuriose fiksuojami visi įdomesni vyskupo pokalbiai su jį lankiusiais asmenimis.
Keturis kartus tremtas, bet nepalaužtas: vysk. T.Matulionis Šeduvoje. Paskutinė Kaišiadorių vyskupo tremtis sutapo su trumpo „atšilimo“ sovietų režimo ir Bažnyčios santykiuose pabaiga. Reaguojant į religinio gyvenimo atgijimą nuo 1958 m. rudens visoje Sovietų Sąjungoje vėl atnaujintas grubus Bažnyčios veiklos varžymas, vėliau pavadintas „buldozerinio ateizmo“ vardu. Vienas aktualiausių naujos antireliginės kampanijos uždavinių buvo atkurti ankstesniais metais pakrikusią Bažnyčios administravimo kontrolę ir likviduoti kontrolės stokos padarinius. Pirmiausia siekta sutramdyti drąsiau pasijutusius Bažnyčios hierarchus ir siaurus valdžios toleruojamo sielovadinio darbo rėmus peržengusius kunigus. Aktyviausi kunigai vėl buvo teisiami ir išsiunčiami į lagerius, o vyskupai nušalinami nuo savo pareigų.
Kita vertus, 1958 m. buvo svarbus slenkstis ir visuotinės Bažnyčios gyvenime. Tuo metu, kai vysk. T.Matulionis buvo vežamas į Šeduvą, Šventosios Romos katalikų Bažnyčios kardinolai jau rinkosi į konklavą, kurioje spalio 28 d. į Šv. Petro sostą išrinko būsimą šventąjį, popiežių Joną XXIII, greit smarkiai pakeisiantį Bažnyčios veidą. Žinią apie nuosekliai griežtą antikomunistinę poziciją reprezentavusio popiežiaus Pijaus XII ligą ir mirtį Maskva taip pat sutiko su viltimi, kad jo įpėdinis Šaltojo karo akivaizdoje užims neutralesnę poziciją. Visų pirma tikėtasi, kad naujasis popiežius susitaikys su komunistų valdomose šalyse Bažnyčiai primestomis veikimo sąlygomis ir aprobuos ten ne be režimo kišimosi suformuotą naują bažnytinę hierarchiją.
Sovietų režimas, nujausdamas galimas permainas Šv. Sosto Rytų politikoje, jau šeštojo dešimtmečio viduryje lojaliems Lietuvos dvasininkams leido atnaujinti kontroliuojamus ryšius su išeivijos kunigais ir Vatikano įstaigomis. Manipuliuojant jais tikėtasi lengviau pasiekti režimui naudingų Šv. Sosto sprendimų tvarkant Bažnyčios reikalus Lietuvoje. Didžiausias tokių žaidimų trikdis buvo įtakingų Lietuvos dvasininkų turėti alternatyvūs komunikacijos kanalai, todėl juos stengtasi kuo greičiau užgniaužti. Iš lagerio grįžęs ir slaptus ryšius su Šv. Kazimiero kolegija užmegzti sugebėjęs vysk. T.Matulionis dėl savo neginčijamo autoriteto išeivijos dvasininkams neabejotinai buvo svarbiausias alternatyvios informacijos šaltinis, o sovietų saugumui didžiausias galvos skausmas. Todėl iš anksto pasirūpinta sudaryti geresnes operatyvinio stebėjimo galimybes – vyskupo bute įdiegta slapto pasiklausymo įranga, tikrinama visa jo pašto korespondencija ir sutelkta informatorių grupė, – Šeduvoje vysk. T.Matulionį tikėtasi izoliuoti ne tik nuo tolesnio Kaišiadorių vyskupijos valdymo, bet ir nuo platesnio pasaulio.
Vis dėlto net ir praėjus daugiau nei trims mėnesiams po to, kai vysk. T.Matulionis buvo atvežtas į Šeduvą, KGB nesugebėjo perimti jo ryšių kontrolės. Antrosios valdybos viršininkas Juozas Obukauskas, susipažinęs su vyskupo buto pasiklausymo suvestinėmis, su aiškiu nepasitenkinimu pastebėjo: „Kaip matyti iš šitų suvestinių, Matulionis vykdo platų susirašinėjimą respublikoje ir su užsieniu, gauna siuntinius ir visa tai daroma be mūsų kontrolės. Prašau užsiimti šiuo reikalu ir man pranešti.“
Galima tvirtinti, kad paskutiniais savo žemiškojo gyvenimo metais Šeduvos tremtinys neoficialiai buvo pripažintas Bažnyčios Lietuvoje primu. Jo autoritetą smarkiai sustiprino ir nedviprasmiški Šv. Sosto gestai.
Sunkiai sekėsi jį nušalinti ir nuo Kaišiadorių vyskupijos reikalų. Iš pradžių vysk. T.Matulionis tikėjosi galėsiąs ir iš Šeduvos administruoti dieceziją. Jį aplankiusiam Birštono parapijos komiteto pirmininkui jis pareiškė: „prieš valdžios politiką aš neinu, o Kaišiadoris kaip valdžiau taip ir valdysiu, kol būsiu gyvas, o dėl to, kad mane vežioja, jau penktą kartą veža, aš prie to jau pripratau ir man nebaisu“. Vykdydamas ganytojo pareigas vysk. T.Matulionis 1958 m. lapkričio 26 d. netgi išsiuntinėjo laišką dekanams su nurodymais dėl Mišių aukojimo tvarkos ir reikalavimu gruodžio 8 d. bažnyčiose paskelbti blaivybės metus, taip pažymint šimto metų sukaktį nuo vysk. Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio pradžios. Vis dėlto įsitikinęs, kad valdžia nesitaikstys su tokia padėtimi, vyskupas sutiko perduoti įgaliojimus kapitulai.
Kapitula 1959 m. vasario 18 d. Jiezne surengtame posėdyje valdytoju išrinko kan. Juozapą Meidų. Dėl to vysk. T.Matulionis kiek nutolo nuo diecezijos, tačiau anaiptol ne nuo Bažnyčios reikalų: jį gana dažnai lankė kunigai ir vienuolės iš Lietuvos ir Latvijos, iš Nemunėlio Radviliškio reguliariai atvažiuodavo vysk. V.Sladkevičius. Galima tvirtinti, kad paskutiniais savo žemiškojo gyvenimo metais Šeduvos tremtinys neoficialiai buvo pripažintas Bažnyčios Lietuvoje primu. Jo autoritetą smarkiai sustiprino ir nedviprasmiški Šv. Sosto gestai. Austrijoje mirus Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui, 1959 m. gruodžio 9 d. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tardini telegramą, kuria reiškiama popiežiaus užuojauta ir perduodamas apaštališkas palaiminimas Lietuvos vyskupams, vyskupijų valdytojams ir kapitulų nariams pasiuntė ne kam kitam, o vysk. T.Matulioniui. Kitų metų gegužės pabaigoje jam buvo suteiktas specialus Apaštalų Sosto vyskupo titulas, o 1962 m. vasario 9 d., t. y. suėjus lygiai 33 metams nuo vyskupo šventimų, pranešta apie asmeninio arkivyskupo titulo suteikimą.
Vysk. T.Matulionis nujautė, kad jo pokalbių yra klausomasi, todėl vengė viduje aptarinėti delikatesnius su Bažnyčios padėtimi Lietuvoje susijusius reikalus, tačiau gana atvirai dėstė savo nuomonę bendresniais klausimais. Pavyzdžiui, jis labai palankiai atsiliepia apie pirmuosius popiežiaus Jono XXIII žingsnius: „Sako, [kad tai] pirmasis šventas tėvas, kuris moka rusiškai, mat jis buvęs Rytuose. Ir pirmasis šventas tėvas, kuris aplankė ligoninę, vaikų prieglaudą, kalėjimą. Tai žmonės dėl to buvo sujaudinti ir patenkinti.“
Nuo „nematomų ausų“ vyskupas neslėpė ir savo tvirtos pozicijos tikėjimo laisvės klausimu. Pavyzdžiui, 1959 m. rugsėjį jis su kun. Vincentu Dvaranausku MIC kalbėjosi apie atsinaujinusį spaudimą Bažnyčiai ir būtinybę tam pasipriešinti. Pritardamas pašnekovo nuomonei, kad reikia organizuoti kokią nors vyskupijų valdytojų akciją, vysk. T.Matulionis pasigenda aktyvesnio pasauliečių veikimo, kuris, jo manymu, būtų efektyvesnis: „Kad visi tikintieji pradėtų prieštarauti, tai gerai būtų, galima būtų priversti. Lenkai katalikai kitokie, jie nepasiduoda, malačiai jie. O pas mus tragedija.“
Iš pasiklausymo suvestinėse ne visada tiksliai fiksuotų užuominų galima spręsti, kad vyskupui nebuvo svetima ekumeninė dvasia, ypač suartėjimas su ortodoksais. Palankiai vertindamas kvietimą kitų krikščionių Bažnyčių atstovams dalyvauti kaip stebėtojams Vatikano II Susirinkime, jis pareiškia: „Mano vienas troškimas, kad ką Fotijus I sugadino, kad pataisyti.“ Tai irgi netiesiogiai patvirtina, kad vysk. T.Matulioniui iki pat gyvenimo pabaigos ypač rūpėjo apašatalavimas Rusijoje, kur jis ištvermingai liudijo tikėjimą daugiau nei du dešimtmečius.
Taigi, trumpa skirtingos kilmės šaltinių analizė patvirtina, kad nuėjęs ilgą tikėjimo liudijimo itin nepalankiomis sąlygomis kelią, pertrauktą ne vienerių nelaisvės metų, vysk. Teofilius buvo visiškai atsparus bet kokiems naujiems išbandymams. Patirti persekiojimai užgrūdino jo valią nuosekliai ginti tikėjimo laisvę, tačiau neišdildė jo prigimtinio atvirumo paprastiems žmogiškiems klausimams ir gebėjimo liudyti Kristų kasdienybėje. Nors ir pasiramsčiuodamas lazdute, be kurios dėl kalėjimuose patirtų sužalojimų jis negalėjo žengti nei žingsnio, gyvenimo pilnatvėje jis liko tvirtas kaip uola, bet kartu švelnus ir prieinamas kiekvienam ganytojas.
