„Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais, Šventojo apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.“ Apsvarstyta išties nuodugniai, tad pridėtas ir kreipimasis į visų miestų tarėjus – šį raštą nurašyti ir neatidėliojant persiųsti į kaimyninį miestą, o nurašytąjį prie bažnyčios durų prisegti. Kadangi tai pirmasis neabejotinas Vilniaus paminėjimas, sutarta šią datą laikyti Vilniaus įkūrimo diena.
Laiškas siųstas „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestams...“ Taigi garsas apie Vilnių tarsi Geležinio vilko kauksmas prieš 700 metų pasiekė Europą, žinoma, ir Avinjoną, kur tuo metu buvo įsikūręs popiežius Jonas XXII.
Tad 2023-iaisiais Vilniaus laukia didingas apvalus jubiliejus. Kaip jį švęsime? Antai 1973-iaisiais, nors buvo nykūs laikai, paminėjome 650-metį, Katedros aikštėje atsirado akmuo su įrašu: 1323–1973. Būta ir paskaitų, leidinių...
Vėliau vilniečiai jubiliatams tapo daug dosnesni. Pavyzdžiui, minint Mindaugo karūnavimo 750-metį pastatytas ne tik jam skirtas paminklas, bet ir Karaliaus Mindaugo tiltas, išties karališka dovana, tiesa, estetiniu atžvilgiu vertinamas kontroversiškai.
Suprantama, kokią nors dovaną ir dabar reikėtų įteikti ne tik miestui, bet ir cituoto laiško autoriui. Vien fejerverkais vargu ar atsipirksime. Kai kas teisinsis, kad visai ne šventės galvoj – nedera kelti puotą, siautėjant COVID-19 pandemijai. Vis dėlto net ir tokiomis aplinkybėmis galėtume ir Gediminui, ir Vilniui, ir sau patiems įteikti dovaną, kuri, beje, nedaug ir kainuotų, nors jos vertė neįkainojama. Bet apie tai šiek tiek vėliau.