Šimtmečius trukusi šio mokslo raida paliko reikšmingų pėdsakų ir Lietuvoje, tačiau tik nedaugelis lietuvių ką nors apie tai žino.
Nuo senovinių kalbų iki mokslinių darbų
Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, jau nuo seno tyrinėjo dangų. Mūsų protėvių ryšys su kosmosu buvo grindžiamas visų pirma emociniu bei dvasiniu pagrindu, taip pat praktiniais sumetimais. Atsižvelgiant į Mėnulio fazes buvo derinama sėja, daržų sodinimas bei kiti ūkio darbai, o pagal Saulės tekėjimo bei leidimosi vietas skaičiuojamas laikas, metai skirstomi į ketvirčius.
Įrodymų, kad senovės lietuviai domėjosi astronomija, galima atrasti tautosakoje bei kalboje. Nemažai dangaus šviesulių ankščiau turėjo unikalius pavadinimus, o kai kurie išliko iki šių dienų. Štai, pavyzdžiui, mūsų gimtoji galaktika dar ir dabar yra vadinama Paukščių Taku, nors visose kitose Europos šalyse jai įvardyti naudojamas skolinys iš graikų mitologijos – Pieno Takas (angl. Milky Way). O šiandien Didžiaisiais Grįžulo Ratais vadinamas žvaigždynas ankščiau buvo žinomas Samčio ar Kaušo vardu.
Nemažai personifikuotų dangaus kūnų galima rasti liaudies dainose ir pasakose, o į UNESCO nematerialaus kultūros paveldą įtrauktoje kryždirbystėje itin reikšminga Saulės kulto simbolika.
Žinios apie dangaus kūnus ilgą laiką buvo perduodamos iš lūpų į lūpas ir ilgainiui įsiamžino įvairiose kultūros formose. Tačiau visa tai neturėjo nieko bendro su astronomijos mokslo samprata. Šios disciplinos plėtrą Europoje žymi XVI a. vidurys, kuomet įvyko esminis lūžis – dar Aristotelio suformuotą ir Ptolemėjo išplėtotą geocentrinę pasaulio sampratą pakeitė Mikolajaus Koperniko heliocentinė sistema.
Į dangų buvo pažvelgta naujomis akimis. Iki tol moksliniams dangaus stebėjimams nebuvo skiriama daug dėmesio – netgi pagrindinės astronominės konstantos nebuvo skaičiuojamos, o tiesiog perrašomos iš senovės graikų raštų. Įdomu tai, kad 1543 m. pasirodęs M.Koperniko sistemą aprašęs bei pagrindęs veikalas „Apie dangaus sferų sukimąsi“ jau tais pačiais metais buvo įtrauktas į Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto asmeninę biblioteką.
 |
| Vilniaus universiteto bibliotekos nuotr. /Pirmasis mokslo istorikams žinomas astronomijos vadovėlis Lietuvoje buvo išleistas 1639 m. Tai - „Centuria astronmica“, arba „Astronomijos šimtinë“. |
Tačiau karaliaus bibliotekoje gulinčios retos ir sunkiai net turtingiausiems didikams įperkamos knygos negalėjo turėti žymesnės intelektualinės įtakos kultūrai. Naujausios astronomijos žinios pasiekti Lietuvą galėjo tik atsiradus aukštojo mokslo institucijai, kuria kaip tik pasirūpino Jėzuitų ordinas 1547 m. įkurdamas Vilniaus universitetą.
Manoma, kad jame nuo pat pradžių astronomija buvo dėstoma neignoruojant heliocentrinės sistemos, nors ją vėliau ir pasmerkė Romos kurija, įtraukdama M.Koperniko ir jo sekėjų raštus į draudžiamųjų knygų sąrašą. Štai 1633 m. Jonas Rudamina Dusetiškis savo veikale apie matematikos, fizikos ir astronomijos problemas be jokios savicenzūros M.Koperniką laiko didžiuoju ir genialiausiu astronomu.
Mokslo istorikams žinomas seniausias astronominio turinio darbas Lietuvoje yra 1603 m. nežinomo autoriaus užrašų rankraštis, kurio pagrindu, manoma, Vilniaus universitete buvo skaitomos astronomijos paskaitos. Vėliau buvo rašoma ir daugiau su šiuo mokslu susijusių veikalų, leidžiamios mokomosios knygos, o nuo 1736 m. – ir kalendoriai, kuriuose buvo nemažai paprasta kalba pateikiamų astronominių faktų.
Kunigaikštienės indėlis
XVIII a. antrojoje pusėje itin suklestėjo mokslas bei technologijos. Švietimo epocha, aukštinusi racionalumą, ilgainiui ne tik pakeitė savivokos bei pasaulėžiūros pamatus, bet ir supratimą apie tiksliuosius mokslus bei jų svarbą.
Įsigalėjo Isaaco Newtono gravitacijos teorija, Jamesas Cookas nubrėžė Ramiojo vandenyno ribas, išrasta garo mašina, parašiutas, termometras, karšto oro balionas. Visuomenėje susiformavę nauji poreikiai skatino navigacijos ir kartografijos prietaisų tobulinimą, kuriems buvo būtini astronominiai stebėjimai.
Todėl pradėta steigti daugiau observatorijų. Vakarų Europoje jų steigimas prasidėjo žymiai ankščiau – pirmoji iškilo dar 1632 metais, Nyderlanduose. Vėliau buvo atidarytos Paryžiaus, Grinvičo, Maskvos, Peterburgo observatorijos. Šiose dangaus stebyklose žvalgymasis po dangų visų pirma buvo praktinio pobūdžio, o jo rezultatai pasitelkti jūreivystės reikmėms – kilnūs mokslinio pažinimo tikslai buvo antraeilis dalykas.
Lietuvos astronomijos istorijoje naujas puslapis atverčiamas taip pat šiame amžiuje, o jį žymi Vilniaus universiteto observatorijos įkūrimas. 1753 m. ją suprojektavo bei statyti pradėjo profesorius Martynas Žebrauskas, kuris prieš tai dvejus metus patirties sėmėsi Prahoje. Apie jo vykdytus dangaus stebėjimus žinoma nedaug, tačiau mokslininko nuopelnas didžiulis – astronomams observatorijos turi tokią pat reikšmę, kaip istorikams archyvai ar chemikams laboratorijos.
Dar ir šiandien ant senosios Vilniaus universiteto observatorijos sienos puikuojasi lotyniškas užrašas „Hinc itur ad astra“ (liet. iš čia kylama iš žvaigždes). Tačiau vien akademinės iniciatyvos iš pradžių neužteko. Observatorijos statyboms buvo būtinas ir finansavimas.
Juo pasirūpino kunigaikštienė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Ji ne tik rėmė statybos darbus, tačiau padėjo įsigyti ir reikiamų prietaisų, taip pat skyrė lėšų Tomo Žebrausko stažuotei į Londoną. Nors tuo metu dėl vyravusių kultūrinių aplinkybių moterims universiteto durys buvo užtrenkiamos, didikei Elžbietai Oginskaitei jos tikriausiai visuomet buvo plačiai atvertos.
Pakilimas ir nuosmukis
Pasaulinį lygį Vilniaus universitete plėtojamas astronomijos mokslas pasiekė, kuomet observatorijai vadovavo astronomas ir matematikas Martynas Počobutas-Odlianickis. Per 43 metus mokslininkas ją kaip reikiant ištobulino bei atnaujino. Kitas svarbus nuopelnas – Merkurijaus stebėjimai, kuriais remdamasis prancūzų astronomas Jerome‘as Lalande‘as apskaičiavo šios planetos orbitą. Buvo stebimi Mėnulio bei Saulės užtemimai, tiriama naujai atrasta Urano planeta, tikslinamos žvaigždžių koordinatės, atliekami ir kruopščiai dokumentuojami kiti tyrimai.
Lietuva yra maža šalis, tad norint pasiekti rimtų rezultatų būtinas tarptautinis bendradarbiavimas, – sakė G.Tautvaišienė.
M.Pačobuto-Odlianickio indėlis į astronomiją įvertintas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu mastu – jis buvo Londono karališkosios draugijos narys bei Paryžiaus Mokslų akademijos narys-korespondentas, sulaukė apdovanojimų iš Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, vėliau – ir caro Aleksandro I.
Astronomijos mokslo sąstingis Lietuvoje prasidėjo, kuomet po 1832 metų sukilimo prieš carinę Rusiją buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Nors observatorija ir toliau veikė, o joje reikšmingi tyrimai buvo atliekami iki pat XIX a. antrosios pusės, produktyvi astronomijos mokslo plėtra buvo negalima be visavertės akademinės aplinkos.
Vėlesni įvykiai taip pat buvo lemtingi – 1876 m. observatoriją nuniokojo kilęs gaisras, o po penkerių metų caras Aleksandras III įsakė ją uždaryti. Astronomija merdėjo tiesiogine to žodžio prasme, o visuomenėje šio mokslo žinios buvo skleidžiamos tik pavienių entuziastų – mokytojų, kunigų, inžinierių, spaudos darbuotojų.
Lietuvos kultūros veikėjai nuolat kėlė idėją atkurti aukštąją mokyklą su visais jos padaliniais, tačiau to padaryti taip ir nepavyko – nors po Pirmojo pasaulinio karo buvo priimti reikiami dokumentai, dvejus metus nepriklausomybės kovų kamuotas Vilnius galiausiai įėjo į Lenkijos valstybės sudėtį. Vilniaus universitetas tapo lenkiškos dvasios Stepono Batoro universitetu.
Iš tarpukario metų paminėti verta nebent 1922-uosius, kuomet Kaune buvo įsteigtas Lietuvos universitetas, kuriam vėliau suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Nors turėjo menkas technines galimybes, jo mokslininkai vykdė dangaus kūno stebėjimus, o reikšmingesnius rezultatus viešino mokslo leidiniuose. Astronomija tuo metu gyvavo vien dėl didelio entuziazmo ir kruopštaus darbo.
Globali šiuolaikinė astronomija
Didelį postūmį astronomijos mokslui Lietuvoje suteikė 1969 metais pradėta statyti Molėtų observatorija, kuri šiuo metu atitinka pasaulinius standartus, o joje stebėjimus atlieka ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių mokslininkai. Dar daugiau galimybių astronomijos mokslui atsirado atgavus nepriklausomybę 1990 metais, kuomet buvo įkurtas valstybinis Teorinės fizikos ir astronomijos institutas, šiuo metu veikiantis kaip Vilniaus universiteto padalinys.
Šią instituciją drąsiai galima vadinti Lietuvos astronomijos mokslo šerdimi. Instituto darbuotojai daugelį metų dirba Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN), taip pat yra prisidėję prie Tarptautinio termobranduolinio eksperimentinio reaktoriaus projekto, atlieka tyrimus naudodami optinį teleskopą Kanarų salose.
 |
| Europos kosmoso agentūros (ESA) nuotr./Trimatis orbitinio teleskopo „Gaia“ modelis. 600 milijonų eurų kainuosianti misija truks penkerius metus, o teleskopo paleidimas naudojant rusišką „Soyuz“ raketą numatomas jau kitais metais. |
Nors Lietuvos Vyriausybė su Europos kosmoso agentūra bendradarbiavimo sutartį pasirašė tik užpernai, mūsų astronomai įvairiose šios organizacijos darbo grupėse veiklą vykdo jau dešimt metų. Šiuo metu aktyviai dirbama su „Gaia“ projektu, kurio tikslas yra į kosminę erdvę iškelti teleskopą, atliksiantį fotometrinius žvaigždžių tyrimus. Šiais tyrimais būtų siekiama sukurti itin tikslų bei detalų trimatį mūsų galaktikos žemėlapį.
Dar vieną reikšmingą projektą, į kurį Lietuvos mokslininkai įsitraukė nuo šių metų pradžios, organizuoja Europos Pietų observatorija (angl. ESO). Jo siekis taip pat yra beprecedentis – per ketverius metus 300 naktų stebėti dangų 8,2 m skersmens teleskopu, esančiu Čilėje, bei ištirti mūsų galaktikos cheminę evoliuciją. Savo užmojais šis mokslinis projektas prilygsta CERN vykdomiems subatominių dalelių tyrimams, kuriais siekiama paaiškinti visatos prigimtį. Įdomu tai, kad iš visų Centrinės ir Rytų Europos valstybių projektui buvo atrinkti tik mūsų šalies mokslininkai.
„Lietuva yra maža šalis, tad norint pasiekti rimtų rezultatų yra būtinas tarptautinis bendradarbiavimas“, – paklausta, ar Lietuvos astronomai yra pasižymėję pasauliniu mastu dirbdami vien mūsų šalies ribose, atsakė Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorė Gražina Tautvaišienė. Pasirodo, globalizacijos procesai neaplenkė ir akademinių sluoksnių – šiais laikais mokslas yra tapęs tarptautiniu reikalu, kadangi tik suvienijus žmogiškuosius, technologinius bei techninius išteklius įmanoma iš tiesų produktyvi veikla.
Parengta pagal knygas „Astronomija Lietuvoje ir jos pasiekimai“, „Bernardas Kuodaitis ir Lietuvos Astronomija“, „Senoji Vilniaus universiteto astronomijos observatorija ir jos biblioteka“ ir kitus šaltinius.
