Šiame bunkeryje buvo pasirašyta legendinė 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos partizanų vadų deklaracija, numatanti demokratinės valstybės atkūrimo pagrindus bei atskleidžianti Lietuvos partizanų vertybines nuostatas.
LGGRT centras drauge su Vilniaus universiteto archeologais (vadovas – doc. Gintautas Vėlius) bunkeryje atrado keletą partizanų daiktų, žiūronus bei neblogai išsilaikiusias stalo, ant kurio buvo pasirašinėjama deklaracija, liekanas.
1948 m. rudenį Prisikėlimo apygardos „Atžalyno“ rinktinės vadas Leonardas Grigonis-Danys susitarė su Stanislovu Mikniumi, kad jo sodyboje po klėtimi būtų įrengtas rinktinės štabo bunkeris. Šeimininkui sutikus, L.Grigonis kartu su 5 partizanais iškasė bunkerio duobę, o iškastas žemes S.Miknius naktimis vežimu veždavo į laukus ir tamsoje užakėdavo, kad nematytų pašaliniai.
Rinktinės vadas sodybos šeimininkui buvo pažadėjęs, kad bunkeryje laikysis tik tie 6 partizanai, kurie padėjo kasti. Todėl 1949 m. vasarį šeimininkas labai nustebo pamatęs sodyboje nemažą būrį nepažįstamų partizanų. Tačiau L.Grigonis jam išaiškino, kad tai ypač svarbus visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas ir šeimininkas neprieštaravo.
Pasibaigus partizanų vadų suvažiavimui, prieš išeidami iš bunkerio partizanų vadai ir ypač Jonas Žemaitis-Vytautas primygtinai prašė sodybos šeimininko S.Mikniaus-Gailučio šį bunkerį užpilti žemėmis, kad čekistai negalėtų atsekti suvažiavimo vietos, tačiau dėl vietinių partizanų prašymų šeimininkas bunkerį išsaugojo iki 1953 m. balandžio. 1952 m. rudenį keli dar išlikę „Prisikėlimo“ apygardos partizanai padėkojo S.Mikniui už prieglobstį ir atsisveikino visiems laikams, iki Nepriklausomybės atkūrimo…
Nuo 1949 m. rugpjūčio 13 d., kai Užpelkio miško kautynėse su okupacine kariuomene žuvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signatarai, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo nariai Petras Bartkus-Žadgaila ir Bronius Liesys-Naktis, taip pat „Prisikėlimo“ apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas; pastarojo brolis Viktoras Šniuolis-Vitvytis iš kautynių lauko išnešė sunkiai sužeistą apygardos dailininką Lauryną Mingilą-Džiugą. Ir atnešė jį į Miknių sodyboje įrengtą bunkerį.
Džiugas bunkeryje buvo gydomas apie metus, todėl nenuostabu, kad kasinėjimų metu rastos ir vaistų ampulės. L.Mingilas, slaugomas sodybos šeimininkų ir partizanų ryšininkės Izabelės Vilimaitės-Stirnos, visiškai pasveiko, vėl įsitraukė į aktyviai kovojančių partizanų gretas ir kovojo iki 1953 m. pavasario, kai Kelmės rajono Aukštiškių kaime buvo apsuptas gausių priešo pajėgų ir gyvas jiems nepasidavė…
 |
| Bernardinai.lt nuotr./Bunkerio planas |
Ekspedicijos dalyviai nesitikėjo bunkeryje aptikti kokių nors radinių, mat manyta, kad partizanai visus jiems reikalingus daiktus bus išsinešę su savimi, todėl tie keli daiktai buvo netikėta staigmena. Kita staigmena – paties bunkerio matmenys. Beveik visuose prisiminimuose minima kur kas didesnė ir erdvesnė bunkerio patalpa, tačiau atlikus archeologinius tyrimus paaiškėjo, kad bunkeris tėra vos 2 m pločio, 3 m ilgio ir 1,35 m aukščio. Štai tokiomis sąlygomis 8 vyrai iš visos Lietuvos nuo 1949 m. vasario 2 dienos posėdžiavo bei priėmė istorinius ir net unikalius visame pokario Europos kontekste sprendimus.
LGGRTC ir Radviliškio savivaldybės tolesniuose planuose – visiškai atstatyti bunkerį, konservuoti išlikusias autentiškas bunkerio detales bei įrengti memorialinį kompleksą Mėnaičiuose.
 |
| Bernardinai.lt nuotr./Mėnaičiuose atkastas partizanų bunkeris |
 |
| Bernardinai.lt nuotr./Mėnaičiuose atkastas partizanų bunkeris |
 |
| Bernardinai.lt nuotr./Mėnaičiuose atkastas partizanų bunkeris |
 |
| Bernardinai.lt nuotr./Mėnaičiuose atkastas partizanų bunkeris |
