„Staiga pasaulis aplink mane nušvito baltai. Stovėjau pusnuogis ir sprogimo banga buvo tokia galinga, kad, rodos, tūkstančiai adatų susmigo į mano kūną“, – prisiminė Y.Matsushige.
Nepaisydamas sprogimo, fotografas apsirengė, pasiėmė aparatą ir nusprendė keliauti į miestą.
„Nusprendžiau žygiuoti arba į laikraštį, arba į centrinę valdybą. Tai buvo maždaug 40 minučių po sprogimo. Prie Miyuki tilto buvo policijos būstinė. Dauguma ten stovinčių nukentėjusiųjų buvo moksleivės iš Hirošimos mergaičių verslo mokyklos ir pirmosios vidurinės mokyklos. Jos sprogimo metu buvo lauke dėl evakuacijos pratybų“, – pasakojo fotografas.
„Karščio spinduliai jas paveikė tiesiogiai. Jų kūnai buvo nusėti pūslėmis, dydžio sulyg kamuoliais. Jų nugaros, veidai, pečiai ir rankos... Pūslės trūkinėjo ir odos gabalai karojo nuo jų kūnų. Kai kurių vaikų kojų padai buvo apdegę. Jų batai išsilydė, o jie bėgo per ugnį“, – kraupius vaizdus prisiminė Y.Matsushige.
„Kai pamačiau šiuos vaizdus, norėjau skubiai nufotografuoti, bet negalėjau paspausti mygtuko. Vaizdas buvo toks kraupus. Nors ir aš pats buvau sprogimo auka, bet mano kūną sužalojo tik stiklo šukės, o šalia manęs žmonės mirė. Stovėjau gal 20 minučių kaip įbestas. Tik tada išdrįsau nufotografuoti“, – pasakojo Hirošimos sprogimą išgyvenęs vyras.
Jo teigimu, jis tegalėjo nufotografuoti keturis ar penkis vaizdus, nes akis užliejo ašaros ir kaltės jausmas, kad jis fotografuoja žmones, kuriems reikalinga skubi pagalba, kurie stovi prie mirties slenksčio.
„Jie manė: mums reikia pagalbos, o jis fotografuoja. Bet aš turėjau bent kelis kartus juos nufotografuoti. Visi tikriausiai manė, kad aš neturiu širdies“, – liūdnai pasakojo Y.Matsushige.
Fotografo teigimu, jis vaikščiojo visą dieną ir bandė suvokti įvykių mastą. Nepaisant to, kad daug kartų bandė fotografuoti kraupius vaizdus iš tos lemtingos sprogimo dienos liko tik penkios nuotraukos.
„Jei būčiau žinojęs, kad tai buvo atominės bombos sprogimas, nebūčiau net bandęs fotografuoti“, – konstatavo jis.
Net ir po kelių savaičių į Hirošimą atvykęs amerikiečių fotografas Bernardas Hoffmanas buvo sukrėstas vaizdų, kuriuos pamatė atominės bombos sprogimą išgyvenusiame mieste.
„Mes buvome tokie šokiruoti dėl to, ką išvydome, kad kai kurie tiesiog drebėjo. Ne dėl simpatijų japonų tautai, o dėl tokio masto nelaimės, kokią išvydome. Palyginus su Hirošima, Berlyno, Hamburgo ar Kelno bombardavimas buvo niekas“, – pasakojo amerikietis.
„Tik dešimt plienu sutvirtintų pastatų išliko. Net ir jie buvo sugriauti beveik neatpažįstamai. Mieste liko tvyroti mirties kvapas. Jis buvo visur“, – sakė B.Hoffmanas.
