1791-aisis, pačiame Prancūzų didžiosios revoliucijos įkarštyje, gerieji Avinjono, gražaus popiežiaus miesto, žmonės sprendė dilemą. Avinjonas, šiuo metu esantis pietryčių Prancūzijoje, anuomet priklausė popiežių jurisdikcijai ir buvo jų valdomi nuo pat XIV amžiaus, kai čia buvo popiežių rezidencija.
Vis dėlto popiežiai jau seniai buvo grįžę į Romą, tačiau Avinjonas taip ir buvo likęs keista popiežiaus kolonija pačioje Prancūzijos širdyje. Daugelis jo gyventojų palaikė glaudesnius ryšius su Paryžiumi nei su Roma ir kratėsi Vatikano valdžios.
Tada prasidėjo Prancūzų revoliucija. Naujos idėjos – tokios kaip tautos suverenumas ir valdžios pareiga gauti valdomųjų sutikimą – išplito tarp žmonių, atsidūrusių nemėgstamų monarchų valdžioje. Avinjoniečiai patys nuspręsią, kas valdys Avinjoną! Tad piliečiai suorganizavo referendumą ir daugiau nei 100 tūkst. iš maždaug 153 tūkst. balsavusiųjų panoro prisijungti prie naujosios Prancūzijos Respublikos. Taip, pasak kai kurių istorikų, įvyko pirmasis atsiskyrimo referendumas. Tačiau netrukus pirmojo atsiskyrimo referendumo reikalai pasuko bjauresniu keliu.
Tada prasidėjo Prancūzų revoliucija. Naujos idėjos – tokios kaip tautos suverenumas ir valdžios pareiga gauti valdomųjų sutikimą – išplito tarp žmonių, atsidūrusių nemėgstamų monarchų valdžioje. Avinjoniečiai patys nuspręsią, kas valdys Avinjoną!
Popiežius vieno iš savo kardinolų lūpomis reiškė tik nepasitenkinimą – mintis, kad „kiekvienas gali pasirinkti naują šeimininką pagal savo užgaidas“ jam pasirodė absurdiška.
Augant įtampai, tie maždaug 50 tūkst. piliečių, kurie nenorėjo tapti prancūzais, nulinčiavo Paryžiui palankų valdytoją, o vėliau ir patys padėjo galvas buvusiuose popiežiaus rūmuose – šis įvykis įėjo į istoriją kaip kruvinosios La Glasjė žudynės. Regionas atsidūrė prie pilietinio karo slenksčio ir taika bei ramybė grįžo tik tada, kai Napoleonas Bonapartas 1799 metais tapo Prancūzijos konsulu.
Tad atsiskyrimo referendumas, kilęs iš Prancūzų revoliucijos idealų ir sustiprintas W.Wilsono tautos apsisprendimo idėjų, turi ilgą ir prieštaringą istoriją. Geriausiu atveju jis turėtų būti aukščiausia demokratinės valios išraiška – teisingiausias būdas nuspręsti regiono ir jo gyventojų likimą.
Tačiau šis idealistiškas institutas dažnai tampa įrankiu politikos manipuliatoriams, siekiantiems savo tikslų, arba, kaip Avinjone, pasibaigia kraujo praliejimu.
Referendumas dažnai yra laikomas savotišku demokratijos aukso standartu – jo pagalba galima legitimuoti sprendimus, kurie kitais atvejais niekaip nepraeitų, sako Kranfildo universiteto (Didžioji Britanija) profesorius ir knygos „Referendumai ir etninis konfliktas“ autorius Mattas Qvortrupas.
„Tai neįtikėtinai galinga politinė priemonė, – sako jis. – Užginčyti referendumu patvirtintą sprendimą tarsi tolygu bandyti užginčyti pačią demokratiją.“
Netgi A.Hitleris nedrįso eiti prieš šią idėją. Jis, kaip ir V.Putinas Krymą, Austriją aneksavo 1938 metais plebiscito būdu (biuleteniuose matyti, kad laukelis „Taip“ yra centre, o „Ne“ – daug mažesnis ir patrauktas į kraštą).
Įdomu, kad net prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, kai Vokietija reiškė pretenzijas į pusę Europos, tie regionai, kurie po 1918-ųjų savo likimą sprendė referendumais – kaip vokiečių dominuojamas Šiaurės Šlezvigas, nusprendęs likti Danijoje – buvo palikti ramybėje. „Net toks žmogus kaip Hitleris negalėjo lengvai tam paprieštarauti“, – sako M.Qvortrupas.
Nuo pat pradžių liaudies referendumai buvo naudojami kaip patogūs manipuliacijos įrankiai galios politikos meistrų rankose.
Pavyzdžiui, Rumuniją įkūręs 1857-ųjų referendumas, kuris prieš pat Krymo karą suvienijo Modaviją su Valakija. Jis buvo surengtas reikalaujant britams, kurie, teigia M.Qvortrupas, šiaip jau „nebuvo dideli referendumų gerbėjai“.
Tačiau Rumunijos suvienijimo plebiscitas pasirodė puikiu įrankiu apkarpyti Britanijos konkurentės Rusijos įtaką ir tuo pačiu išlaikyti moralinę viršenybę.
Napoleonas III (pats toli gražu ne demokratijos entuziastas) 1848-aisiais noriai parėmė net kelis referendumus, kurie suvienijo Italiją. Jis taip padarė nė todėl, kad norėjo florentiečiams ar toskaniečiams suteikti balsą tarptautinėje politikoje, bet tam, kad suvienyta Italija būtų stipresnė atsvara austrams.
Napoleonas III (pats toli gražu ne demokratijos entuziastas) 1848-aisiais noriai parėmė net kelis referendumus, kurie suvienijo Italiją. Jis taip padarė nė todėl, kad norėjo florentiečiams ar toskaniečiams suteikti balsą tarptautinėje politikoje, bet tam, kad suvienyta Italija būtų stipresnė atsvara austrams.
„Dažnai matome moralizavimo pustonius, kai išties vykdoma realpolitik“, – sako M.Qvortrupas.
Per savo istoriją prancūzai paprastai remdavo tautų apsisprendimo teisę, kai ši reikšdavo Prancūzijai palankius teritorinius pokyčius, tačiau „atsisakydavo pripažinti bet kokį balsą ar nuomonę tiems, kuriuos norėjo pajungti savo valiai, arba bet kuriai Karalystės daliai, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių norėtų nutraukti savo buvusius ar prievartinius ryšius su Prancūzija“, 1921-aisiais rašė istorikas Johannesas Matternas.
Tai, žinoma, buvo prieš tai, kai Charles'is de Gaulle'is panoro atsikratyti Alžyro prieš maždaug milijono ten įsikūrusių prancūzų valią.
Kitoje Atlanto pusėje JAV noriai priėmė Teksasą, kai jis nubalsavo prisijungti prie JAV. Bet kai Tekaso valstija po 16 metų sugalvojo vėl balsuoti, tik jau dėl išstojimo – kartu su Tenesiu ir Virdžinija – JAV vyriausybė nebuvo tokia geranoriška.
Prastai organizuotas referendumas – toks, prieš kurį nesusitariama dėl sąlygų ir mažumų teisių – gali būti blogiau nei jokio referendumo. Pavyzdžiui, verta prisiminti 1973-ųjų Šiaurės Airijos referendumą, kurį boikotavo katalikų mažuma, žinojusi, kad pralaimės. Regionas didele persvara balsavo už pasilikimą Jungtinėje Karalystėje – nors aktyvumas siekė tik 58 procentus – ir prasidėjo daugybė problemų.
Absurdo teatras Kryme, iš kurio Rusija pasiuntė karius į Ukrainos žemyninę dalį, vos prieš kelias valandas JT tvirtinusi, kad ji tik užtikrina Krymo žmonių „apsisprendimo teisę“, rodo, kad šiandienos referendumai dažnai neatitinka demokratinių idealų, į kuriuos paprastai apeliuojama.
