Dirbdamas su branduoliniais ginklais viliesi, kad reikalai klostysis puikiai. Tačiau negali visą laiką viskas klostytis puikiai, sako incidento Arkanzase liudininkas režisieriui Robertui Kenneriui. 2016-aisiais R.Kenneris sukūrė dokumentinį filmą pavadinimu „Command and Control“ apie įvykį, nutikusį 1980 m. rugsėjo 18-ąją nedideliame Damasko kaimelyje. Jame amerikiečiai laikė galingiausią savo branduolinį ginklą B53, pritaisytą prie raketos „Titan 2“.
Kartą mechanikai, įprastai keisdami detales, pametė varžto galvutę ir ši atsitrenkusi į raketos sienelę pramušė skylę. Pro ją ėmė veržtis raketų kuras, galiausiai kilo sprogimas, kuris sunaikino visą raketos paleidimo aikštelę. Tačiau, laimei, ne toks stiprus, kad netyčia būtų detonavęs branduolinę galvutę. O ji buvo tris kartus galingesnė nei visos Antrajame pasauliniame kare naudotos bombos, įskaitant ir dvi atomines. Filmas pastatytas pagal keleriais metais anksčiau išleistą Erico Schlosserio knygą tuo pačiu pavadinimu.
Remdamiesi prieinamų šaltinių informacija, ekspertai suskaičiuoja per 30 netyčinių branduolinės ginkluotės incidentų, dažnas iš jų galėjo baigtis blogiausiai – sprogimu. Greta šių atvejų Londono „Chatham House“ centro analitikai prieš trejus metus detalizavo dar 13 atvejų, kai žmonės sąmoningai tik per plauką nepaleido branduolinio ginklo. Pasak „Chatham House“, kartais išgelbėdavo „tik asmeninis pareigūno apsisprendimas sulaužyti instrukciją“. Sovietų Sąjungoje du pavojingiausi atvejai nutiko 1962 ir 1983 m.
Pirmuoju atveju branduolinį ginklą nešančio povandeninio laivo kapitonas prie Kubos krantų Valentinas Savickis pamanė esąs puolamas, kai amerikiečiai vykdydami Kubos blokadą pradėjo povandeninių bombų pratybas. Apie jas sovietams buvo pranešta, bet informacija dėl komunikacijos trikdžių minėto kapitono nepasiekė. Laimei, paleisti branduolinę bombą reikėjo kelių pareigūnų sutikimo. Jie blokavo kapitono sprendimą ir laukė patikslinimo iš Maskvos.
