„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Augustinas Voldemaras – Lietuvos premjeras, neordinarinis žmogus ir Lietuvoje dar neatrastas europinio lygio istorikas

Augustinas Voldemaras daugeliui žinomas kaip politikas – vieniems kaip radikalus „Geležinio vilko“ iniciatorius ir kūrėjas, antriems kaip nevykęs politikas, tretiems kaip nemokėjęs pralaimėti politikas. Kartais šmėsteli prisiminimas apie Voldemarą, kaip apie Valdo Adamkaus krikštatėvį, pagaliau išnyra prielaidžiavimai apie Voldemarą, kaip vokiečių ar bolševikų agentą, nors jokių įrodymų nepateikta.
Augustinas Voldemaras su žmona Berlyno stotyje - atvykęs vizito į Vokietiją 1928 m. sausio 1 d.
Augustinas Voldemaras su žmona Berlyno stotyje - atvykęs vizito į Vokietiją 1928 m. sausio 1 d.

Pirmiausia buvo mokslininkas

Rečiau prisimenamas argumentas, kodėl Voldemaras po to, kai jis buvo 1929 m. Antano Smetonos nušalintas nuo vykdomosios valdžios, nesutiko likti tik užsienio reikalų ministro poste, nebūdamas kartu ir ministru pirmininku. Tokioms šalims kaip Lietuva, anot Voldemaro, užsienio politika yra tokios svarbos prioritetas, kad jos tikslų siekti galima tik būnant kartu ir vyriausybės galva. Kad ir kaip ten būtų, kviečiame apsvarstyti hipotezę, kad Voldemaras pirmiausia buvo mokslininkas.

Jis taip ir liko keistuoliu, ekstravagantišku neordinaru, arogantišku oratoriumi.  

Toks buvo jo jaunystės pašaukimas, tačiau vargu, ar vėlesniais brandos dešimtmečiais jam pavyko iš to visiškai išsivaduoti. Jis taip ir liko keistuoliu, ekstravagantišku neordinaru, arogantišku oratoriumi. Kaip tik prieš šimtmetį – 1914 m. – Voldemaras, tuomet vienas pirmųjų lietuvių Peterburgo universiteto privatdocentų, skaitė savo įžengiamąją paskaitą apie Romą Peterburgo universitete.  

Prieš keletą metų Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausioji muziejininkė Aušra Jurevičiūtė yra sakiusi, kad Voldemaro asmenybė ir jo veikla iki šiol nėra išsamiai išnagrinėta, neišleista nė viena monografija, tik parašyti keli straipsniai įvairiuose leidiniuose. Ji pridūrė, kad daugelis autorių tendencingai vertina Voldemarą – naudoja Smetonos autoritarinio režimo ir sovietinės ideologijos štampus –„Mano galva, šis iškilus valstybės veikėjas nepelnytai juodinamas ir nuvertinamas”.

Šiandien nė jis pats negalėtų surasti visų savo raštų lietuvių kalba

Augustinas Voldemaras
Augustinas Voldemaras

Voldemaras gyveno tais laikais, kai lietuvių nacionalinė kultūra, mokslas, literatūra tik kūrėsi. Atlaikiusi carų spaudimą, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą konsolidavosi, formavosi ne tik lietuviškoji inteligentija, bet ir lietuviškoji visuomenė, arba tai, kaip sau būdingu stiliumi sakė Voldemaras, kas ja vadinama. Pradžia neatrodė daug žadanti.

Gimęs “Auszros”, pirmojo Didžiajai Lietuvai skirto nelegalaus lietuvių pasaulietinio žurnalo leidybos pradžios metais (1883 m.), baigęs Tverečiaus liaudies mokyklą ir Švenčionių triklasę mokyklą, septyniolikmetis jaunuolis amžių sandūroje atvyko į Peterburgą pas brolį Praną, kuris čia dirbo Putilovo gamykloje.

Užsidegęs ir pasiryžęs siekti mokslo Voldemaras Peterburge baigė ir gimnaziją, ir universitetą. Pagaliau, tapo Peterburgo universiteto privatdocentu, po to Permės universiteto profesoriumi.

1902 m., jau beveik dvidešimtmetis, Voldemaras išlaikė stojamuosius egzaminus į penktąją 5-tosios gimnazijos klasę. Literatūroje aptiksime tokią tų laikų Voldemaro charakteristika: be galo gyvas, judrus, ambicingas, valingas, mėgstantis būti dėmesio centre, viskuo besidomintis ir apie viską galintis ilgiausiai kalbėti.

Po dviejų dešimtmečių, pristatydamas savo svarbiausius nuveiktus darbus 1922 m. įkurtam Lietuvos universitetui Kaune, jis jau nurodė parengtus platesnius darbus ir atskirus straipsnius, parašytus lotynų, rusų, vokiečių, prancūzų ir švedų kalbomis. Čia pat neužmiršdamas apie save pridurti, jog „čia nenurodyta nė vieno rašto lietuvių kalba.

Voldemaras pradėjo lietuvių raštuose dalyvauti nuo 1901 m. Šiandien nė jis pats negalėtų surasti visų savo raštų lietuvių kalba. 

Voldemaras pradėjo lietuvių raštuose dalyvauti nuo 1901 m. Šiandien nė jis pats negalėtų surasti visų savo raštų lietuvių kalba. 

Voldemaras puikiai išmanė retoriką ir jos teikiamas minties efekto galimybes. Tačiau jis buvo kartu ir poliglotas, o tai jau ne tokia dažna prieškario Kauno akademinės aplinkos charakteristika. Kita vertus, nepavyko visų Voldemaro raštų bei rašinių surasti ir jau išeivijoje dviem tomais išleistų Voldemaro „Raštų” leidėjams.

1976 m. ir 1983 m. Čikagoje pasirodžiusiuose tomuose nebuvo nemažos dalies Voldemaro kūrybos. Medžiaga, likusi sovietinėje Lietuvoje, leidėjams buvo neprieinama. Iki šiol neturime Voldemaro  „Raštų” kritinio leidimo.

Visuomenės ir kultūros kritikas

Nuo XX a. pradžios, dar būdamas Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakulteto studentu, Voldemaras veikliai įsijungė į atgimstančios Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Bene ryškiausias jo ankstyvųjų publikacijų bruožas buvo neslepiamos abejonės ir kritinė laikysena, kartais net perauganti į smagų vienos ar kitos kultūrinės tendencijos, visuomeninio gyvenimo aktualijos ar net savotišką priešininko triuškinimą.

Jo recenzijos, atsiliepimai, kultūros ir visuomenės gyvenimo komentarai alsuoja polemika, prieštaravimu, aiškiai užkeltais reikalavimais, kad ir koks kultūros ar visuomenės reiškinys būtų svarstomas.

Iš tų publikacijų aiškiai galime fiksuoti jei ne Voldemaro pašaukimą mokslui, tai bent kritiniam apmąstymui, polemikai ir originaliems apibendrinimams. Jis drąsiai demaskuodavo įvairius lietuvių kultūros ir visuomenės gyvenimo trūkumus, neretai nevengdamas visa griaunančio, išjuokiančio ir net pašaipaus tono.

Jis drąsiai demaskuodavo įvairius lietuvių kultūros ir visuomenės gyvenimo trūkumus, neretai nevengdamas visa griaunančio, išjuokiančio ir net pašaipaus tono.

Jau vėliau, netgi įsibėgėjus ir itin suaštrėjus konfliktui su Lenkija, jam buvo priimtina tvirtinti, kad lietuviai gyvena tarp tautų, kurių kiekviena atskirai turi sukūrusi pasaulinio lygio literatūras (vokiečių, lenkų, rusų).

Nors tai ir buvo savęs drąsinimas ir neakivaizdus, o kartais ir tiesmukas, sakymas, kad daugelyje sričių Lietuvai dar reikia stipriai pasitempti, arogantiškas Voldemaro tonas, žiūrėjimas iš aukšto į lietuvių kultūros negalias (kaip ir į pirmuosius nedrąsius žingsnius tam tikrose srityse) daugeliui akivaizdžiai nebuvo priimtinas.

Vienas charakteringas pavyzdys. 1906 m. Maironis išleido trečią savo “Lietuvos istorijos” leidimą, šį kartą jau su kunigaikščių paveikslais ir žemėlapiu, o tai buvo palyginti nauja tuometėje lietuviškoje istorinėje kultūroje. Atrodytų, ko begalėtų norėti net reikliausi kritikai.

Spaudoje netrukus pasigirdo ovacijos naujajam Maironio darbui, tačiau Voldemaras savo recenzijoje minimą darbą daugeliu požiūriu išdrįso įvertinti visiškai neigiamai. Autorius, pasak Voldemaro, nesirūpina moksline faktų analize, neskiria faktų nuo legendų ir visiškai netinkamai argumentuoja.

Dar daugiau, poetas į istoriją žvelgiąs vien savo moralinių ir politinių idealų šviesoje: ją perpildo patriotiniais jausmais, kuria savotišką gerų ir blogų veikėjų epopėją, kurioje jausmai užspaudžia mąstymą.

Voldemaras buvo įsitikinęs, kad ir Lietuvoje jau randasi tokia visuomenė, kuriai reikalinga kritiškesnė, į vienokį ar kitokį moksliškumą pretenduojanti istorija, o ne vien politinių-moralinių pamokymų rinkinys.

Privačiame laiške vienam iš savo bičiulių Maironis neslėpė nuoskaudos dėl šios recenzijos. Jis sakė, kad „nenorėjo su piemeniu ginčytis”, tačiau šį kartą neiškentė neparašęs replikos į Voldemaro recenziją.

Įsigilinus į repliką, kurioje įvairiai bandoma atsiriboti nuo kritikos (perdėtas patriotinis jausmas, kurį, anot Maironio, Voldemaras dažnai prikiša, tai jau subjektyvus pasirinkimo dalykas: „vienam patinka vargonai, kitam svagonai!”), atsiveria labai aiški skirtis – tautos pranašas ir tautos didaktas iš esmės nesusikalba su mokslininku ar bent su į mokslą linkusiu jaunuoliu.

Įdėmus žvilgsnis į šią polemiką aiškiai rodo, kad Voldemarui rūpi vakarietiškai orientuotas istorijos mokslas, jo kriterijai ir standartai, jam aktualus noras išsivaduoti iš tam tikro mokslinio provincializmo, tautinio atgimimo metais susiformavusios įvairių ir dažnai perdėtų tautiškumo apraiškų adoracijos.

Įdėmus žvilgsnis į šią polemiką aiškiai rodo, kad Voldemarui rūpi vakarietiškai orientuotas istorijos mokslas, jo kriterijai ir standartai, jam aktualus noras išsivaduoti iš tam tikro mokslinio provincializmo, tautinio atgimimo metais susiformavusios įvairių ir dažnai perdėtų tautiškumo apraiškų adoracijos.

Kitaip sakant, Voldemaro netenkino perdėm „savajam kiemui” skirtas Lietuvos istorijos naratyvas. Anktyvoji Voldemaro visuomenės ir kultūros kritika rėmėsi vienalaikiais Vakarų autoritetais, buvo imli teorinei minčiai ir naujiems požiūriams. Kita vertus, visiškai tikėtina, kad savo laiku Voldemaras, netgi kaip pradedantis akademikas, nebuvo tipiškas.

Akademinis startas

Negausioje Voldemaro biografiją liečiančioje literatūroje ne kartą akcentuota plati jo erudicija. Tačiau pats Voldemaras savo tekstuose nemato erudicijos kaip itin svarbios (svarbiausios) mokslininko vertybės.

Ne be reikalo jis cituoja Herakleitą iš Efeso: „Daugybė žinių proto neduoda”, tad jis akcentuoja ne žinių daugybę, bet jų vienybę, žinių integralumą, integruotą žinojimą, tarpdalykinius ryšius moksluose.

Savo akademinės ruošos metais (1905–1911 m.) Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultete Voldemaras paraleliai lankė klasikinės filologijos ir istorijos skyrius, o 1911 m. baigęs Filologijos skyrių buvo paliktas prie klasikinės filologijos katedros, kaip tuomet buvo sakoma, ruoštis į profesorius.

Voldemaras nepaprastai didžiavosi ir mėgo priminti savo akademinius mokytojus. Jais buvo žymūs Peterburgo universiteto antikos tyrinėtojai Michailas Rostovcevas ir Tadeushas Zielinskis. Pirmasis po bolševizmo tvano persikėlė ir dirbo Viskonsino ir Jeilio universitetuose JAV, o antrasis – Varšuvos universitete.

Voldemaras nepaprastai didžiavosi ir mėgo priminti savo akademinius mokytojus. Jais buvo žymūs Peterburgo universiteto antikos tyrinėtojai Michailas Rostovcevas ir Tadeushas Zielinskis.

Su jais abiem Voldemaras susirašinėjo jau gyvendamas ir dirbdamas Lietuvoje, abu profesoriai pripažino Voldemarą savo mokiniu, kas rodo, kad mokytojų tema nebuvo eilinė Voldemaro arogancija ar savireklama.

Dar daugiau, jau po daugelio metų didžiausiu rusų ir amerikiečių XX a. antikos tyrinėtoju pavadintas prof. Rostovcevas, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo rašęs recenziją Voldemaro aukso medaliu Peterburgo universitete įvertintam darbui apie Adriano agrarinę reformą.

Pagaliau prof. Rostovcevo iki 1917 m. Vakaruose išspausdintas stambiausias darbas buvo skirtas Romos kolonatui ir pasirodė 1910 m. vokiečių kalba. Šio darbo pradžioje A Rostovcevas dėkoja, be kitų, ir „savo mokiniui, filologijos studentui Augustinui Voldemarui“ (A. Woldemar), sudariusiam studijos terminų ir vardų rodykles.

Turėtina galvoje, kad dalykinės rodyklės graikų, lotynų ir vokiečių kalbomis, autorių ir papirusų rodyklės, neabejotinai reikalavo ypatingos studento kompetencijos ir pasiruošimo. 

Tarpinė stotelė Permėje 1916–1917 m.

Voldemaras sėkmingai darė akademinę karjerą Peterburgo universitete, tačiau  jam tapus privatdocentu, netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tai sutrukdė ir nuoseklų, pagal to meto tradicijas, žinių gilinimą užsienyje – tam tikslui jis buvo pasirinkęs Romą, kiek vėliau – Švediją.

Karo metu Voldemaras kartu su savo bičiuliu Kazimieru Būga persikėlė į Permėje įkurtą, dabar jau Petrogrado universiteto skyrių, netrukus tapusi Permės universitetu. Pasiryžusiems tokiam žingsniui jauniems privatdocentams buvo pažadėta profesūra lengvatinėmis sąlygomis, t.y. neapgynus disertacijų.

Iš pradžių Voldemaras buvo itin nepatenkintas mokslinio darbo ir buitinėmis sąlygomis, kurios teko naujojo universiteto personalui. Laiškuose jis rašė: „Velniai rautų tą Permę. Niekad gyvenime nebuvau toks beglobis, kaip dabar. Kol kas gyvenu su Grekovu ir Smirnovu, neįsikūriau ir tikriausiai nepavyks įsikurti. Baldų negalima nusipirkti, nes jų nėra. Bandau rasti nors vieną kambarį šeimoje su maitinimu, tačiau vis nesiseka. Esu pasirengęs bėgti iš čia nors šiandien.“

Vis dėlto ilgainiui sąlygos, nors ir karo metu, pasikeitė – išsinuomojo erdvų butą, kuriame rengė klasikinės muzikos vakarus, išsinuomojo pianiną, nusisamdė mokytoją ir mokėsi skambinti.

Nors Permės universitete tuomet dar dėstė Romos istoriją, graikų, lotynų bei anglų kalbas, tačiau jau brandino ketinimą, kai rasis galimybė, važiuoti į Lietuvą.

Tuo pat metu dar pradėjo intensyviai mokytis prancūzų kalbos, nes, pasak iškiliausio Voldemaro biografo Gedimino Rudžio, buvo įsitikinęs, kad Lietuvos ateitis netrukus taps tarptautine problema ir jau regėjo save sėdintį prie derybų stalo Taikos konferencijoje. Netrukus, 1919 m. Voldemaras išties tapo į Taikos konferenciją Paryžiuje pasiųstos Lietuvos delegacijos vadovu. 

Sąlyčio taškai su Europos akademija

Voldemaro akademinis išsilavinimas buvo klasikinis senąja tradicine prasme – graikų ir lotynų kalbų studijos ir Antikos istorija. Nepaisant to, pažymėtina, kad savo ankstyvuosiuose darbuose jis vienas pirmųjų, bet jau kalbant apie Lietuvos istoriografiją, bandė konstruoti ir suteikti turinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos politinės tautos kategorijai, kurios vartojimas istoriografijoje ilgainiui pasidarė norma.

Vienas pirmųjų, bet jau kalbant apie Lietuvos istoriografiją, bandė konstruoti ir suteikti turinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos politinės tautos kategorijai, kurios vartojimas istoriografijoje ilgainiui pasidarė norma.

Grįžus į Lietuvą Voldemaras tapo pirmosios vyriausybės vadovu, taip pat užsienio reikalų ministru pirmuose penkiuose Ministrų kabinetuose.

Vėliau vėl atsigręžė į akademinį darbą, 1922–1926 m. profesoriavo Lietuvos universitete Kaune. Nors ir parašė per trumpą laikotarpį reikšmingų ir originalių darbų (pvz., studijas – „Dantė“, „Universitetas ir mokslas“ ir kt.), buvo aktyvus recenzentas istorijos, literatūros, klasikos vertimų, teisės ir didaktinės-mokomosios literatūros srityse, dėl vienų ar kitų priežasčių Voldemaras prie lietuviškosios akademijos nepritapo. Visi bandymai sugrįžti profesoriauti į universitetą ketvirtajame dešimtmetyje, po buvimo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru (1926–1929 m.), po „diktarūriavimo“, nebuvo sėkmingi.

Kai kuri rankraštinė medžiaga iš Voldemaro akademinio darbo metų Kaune tik visai neseniai buvo surasta. Pavyzdžiui, intelektualus ir ambicingas filosofiškai orientuotos istorikos, istorijos teorijos ir metodologijos, istorijos kaip mokslo pagrindimo kursas „Istoriškojo žinojimo teorija ir metodologija“, kurį sudaro 12 paskaitų ciklas, ir kuris buvo skaitytas studentams Lietuvos universitete 1925–1926 m. Kaip paaiškėjo, šio kurso rankraščių reikėjo ieškoti, akademinio gyvenimo požiūriu, beveik neįtikėtinoje vietoje – Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamento fonde.

Vis dėlto ir per trumpą laikotarpį buvo užmegzti tam tikri sąlyčio taškai su Europos mokslo priešakinėmis srovėmis.

1923 m. Voldemaras Lietuvos universiteto buvo rekomenduotas dalyvauti Briuselyje vykusio V Tarptautinio istorijos mokslų kongreso darbe. Istorijos metodų ir pagalbinių istorijos mokslų sekcijos darbe dalyvavęs Voldemaras pasisakė diskusijose, o šioje sekcijoje pranešimą tuomet skaitė vienos ryškiausių XX a. istoriografinės mokyklos, prancūziškosios Analų mokyklos priešistorėje gerai žinomas prancūzų filosofas ir istorijos teoretikas Henri Berras, sintetinio požiūrio į istoriją šalininkas ir istorijos sumokslinimo propaguotojas.

Savo atsiliepime apie 1923 m. kongresą Briuselyje Berras neslėpė pasitenkinimo tuo, kad tarp kongreso dalyvių istorikų jis rado bendraminčių, kurie buvo puikiai susipažinę su „istorijos kaip mokslo“ koncepcija, kurią propagavo jo paties nuo 1900 m. leidžiamas žurnalas „Revue de synthèse historique“, pasisakė už metodo, teorijos ir istorinės sintezės klausimų aktualizuotiną vietą istorijos moksle.

Tarp tų bendraminčių Berras nurodė ir konkrečiai profesorių Voldemarą. Neatsitiktinai po poros metų Voldemaras pateko į vienu iš „naujosios istorijos“ (nouvelle histoire) tėvų vadinamo Berro nuo 1925 m. organizuotą „Tarptautinį sintezės centrą“.

Tarp tų bendraminčių Berras nurodė ir konkrečiai profesorių Voldemarą. Neatsitiktinai po poros metų Voldemaras pateko į vienu iš „naujosios istorijos“ (nouvelle histoire) tėvų vadinamo Berro nuo 1925 m. organizuotą „Tarptautinį sintezės centrą“ (Centre International de Synthèse), kuris tuometėje Europoje tapo vienu ryškiausių tarpdisciplininių studijų centrų.

Į tai, kad Voldemaras priklausė „Tarptautinio sintezės centro“ Istorinės sintezės sekcijos narių grupei, taip įsiterpdamas tarp tokių ryškių prieškario istorikų, sociologų ir filosofų, kaip Berras, Marcas Blochas, Lucienas Febvre’as, Marcelis Mauss’as, François Simiand’as, Ernstas Cassireris, Johanas Huizinga ir kt., dėmesys ilgai buvo visai neatkreiptas.

Kiek vėliau Lucienas Febvre’as, vienas iš ryškiausių Analų mokyklos kūrėjų, žvelgdamas į pirmąją „Tarptautinio sintezės centro“ organizuotą istorinės sintezės savaitę, džiugiai ir kiek patetiškai  galėjo konstatuoti, kad  „Tarptautinio sintezės centro“ Istorinės sintezės sekcijoje yra 23 užsienio mokslininkai, tikrieji sekcijos nariai, ir 29 Prancūzijos mokslininkai. Tarp jo nurodytų 23 užsienio mokslininkų buvo ir profesorius Voldemaras iš Kauno. Vienaip ar kitaip, jau ši nuoroda suteikia dar vieną europinį matmenį ir prieškariniam Lietuvos mokslui. 

1924 m. Voldemaras dalyvavo Tarptautiniame sociologijos kongrese Italijoje, kur jo pasisakymus iš arti stebėjęs ir kartu dalyvavęs Mykolas Römeris įvertino tokiais žodžiais: „Kongrese jis [Voldemaras] tapo žymiausia centrine asmenybe <…>. Voldemaras iškilo kaip šviesiausia žvaigždė, o savo iškalba pralenkė tokius, kaip senas profesorius Tönniesas, kuris rimtai pirmavo moksle. <…> ... puiki Voldemaro prancūzų kalba yra koncentruota ir pilna jėgos, nepaprastai turininga ir veikianti klausytojus argumentų iškalbingumu“.

Mykolas Römeris įvertino tokiais žodžiais: „Kongrese jis tapo žymiausia centrine asmenybe. Voldemaras iškilo kaip šviesiausia žvaigždė, o puiki Voldemaro prancūzų kalba yra koncentruota ir pilna jėgos, nepaprastai turininga ir veikianti klausytojus argumentų iškalbingumu“.

Čia reikia pažymėti, kad vokiečių sociologas ir filosofas Ferdinandas Tönniesas Vakarų tradicijoje dažnai matomas kaip vienas keleto pačių svarbiausių sociologijos mokslo kūrėjų. Kad ir kaip ten būtų buvę pačiame minėtame kongrese, pats faktas yra irgi intriguojantis sąlyčio tašku su Europos akademija.

Integruoto žinojimo ir teorijos reabilitacijos siekiai, dėmesys socialinei ir sociologinei problematikai Voldemaro intelektualinę biografiją padaro patrauklią, atliepiančią savo meto europinius procesus socialiniuose ir humanitariniuose moksluose.

Galbūt Voldemarui kaip reta, kalbant apie prieškario Lietuvos intelektualus, tinka pasakymas „savam krašte pranašu nebūsi“? Vienaip ar kitaip: „Jį suvelti į bendrą paprastų žmonių makalynę būtų sunku“.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“