Aukojimas ir labdara buvo kertinė žydų bendruomenės socialinės rūpybos dalis

15min ir Všį „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“ tęsia straipsnių apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą ciklą. Ši istorija apie vaistinių Lietuvoje plėtrą bei tai, kaip į ją XIX a. pr. įsijungė žydai.
Vienuolyno ir-Vasario 16 sankryža. Kairėje kino teatras „Lyra“. Dešinėje – sinagoga. Tarpukaris.
Vienuolyno ir Vasario 16 sankryža. Kairėje kino teatras „Lyra“. Dešinėje – sinagoga. Tarpukaris. / Privati kolekcija.

Daugiau istorijų galite rasti parsisiuntę programėlę „Discover Jewish Lithuania“

Nors dažnai stereotipiškai įsivaizduojama, kad žydai buvo pasiturintys ir geriau gyvenantys nei vietiniai lietuviai, tikrovėje taip nebuvo. Dauguma Lietuvos žydų skurdo, paramą jų minimalių kasdienių poreikių tenkinimui skyrė užsienyje įsikūrusios tarptautinės žydų labdaros ir paramos organizacijos. Sunkiai besiverčiančios žydų bendruomenės Rytų Europoje kūrė įvairius socialinės rūpybos ir paramos tinklus. Gabūs ir nepasiturintys mokiniai bei studentai buvo remiami iš bendruomenės lėšų, kad galėtų mokytis, buvo rūpinamasi be šeimos paramos likusiais senoliais, ligoniais, bedalių merginų ištekinimu. Beje, sunkiai besiverčiantys, tačiau stiprių sionistinių nuostatų Lietuvos žydai buvo skatinami aukoti dar labiau skurstantiems ir vargstantiems Izraelio žemės (hebr. EretzIsrael, ישראלארץ) – Palestinos – žydams naujakuriams.

Nuotrauka iš Ukmergės krašto muziejaus. Dokumentas R-7309/Raštas, M.Rozenbliumo našlaičių namų atsakingo asmens dėl vekselių apmokėjimo C.Schülȝe, gyvenančiam Kaune. Ukmergė, 1929 m. sausio mėn. 13 d. Raštaslietuvių, anglų ir hebrajų kalbomis. Parašas neįskaitomas.
Nuotrauka iš Ukmergės krašto muziejaus. Dokumentas R-7309/Raštas, M.Rozenbliumo našlaičių namų atsakingo asmens dėl vekselių apmokėjimo C.Schülȝe, gyvenančiam Kaune. Ukmergė, 1929 m. sausio mėn. 13 d. Raštaslietuvių, anglų ir hebrajų kalbomis. Parašas neįskaitomas.

XIX a. antrojoje pusėje tokie labdaros ir paramos tinklai po truputį buvo institucionalizuoti už bendruomenės ribų – kuriamos įvairios šalpos ir paramos draugijos, steigiamos prieglaudos, imamasi mecenatystės. Įvairios žydų globos institucijos buvo kuriamos visoje Lietuvoje. Iš viso tarpukariu veikė daugiau nei 100 skirtingų žydų draugijų, kurių dauguma rūpinosi socialine rūpyba ir šalpa. Pavyzdžiui, Ukmergėje jau tarpukario pradžioje veikė tarptautinės organizacijos „OZE“ draugijos skyrius, kuris rūpinosi žydų bendruomenės sveikatos, higienos ir edukacijos reikalais, įsteigė ligoninę su dantų priežiūros kabinetu, organizavo vaikų stovyklas; religinė šalpos draugija „Ezra“ buvo įsteigusi senelių globos namus, ambulatoriją ir 20-ies vietų ligoninę; žydų bendruomenė turėjo savo vaistinę, kuri dažnai nemokamai dalindavo vaistus savo nariams.

Ukmergėje apie 1922 m. buvo įkurti ir vaikų namai. Jų įkūrimą ir veiklą finansavo Ukmergėje gimęs ir į JAV išvykęs žydas SolasRozenblumas. Vaikų namai buvo puikiai įkurti naujame, gerai įrengtame, patogiame pastate. Vienoje iš nuotraukoje matomas kino teatras taip pat priklausė vaikų namams ir jo pelnas buvo skiriamas įstaigos išlaikymui. Vaikų namuose glaudėsi iki šimto 7-14 m. amžiaus vaikų. Sulaukę 14-os metų vaikai paprastai palikdavo šiuos namus, tačiau būdavo remiami dar iki 17-os metų.

Sulaukę 14-os metų vaikai paprastai palikdavo šiuos namus, tačiau būdavo remiami dar iki 17-os metų.

Labdara yra paprastai siejama su gera valia ir kilniaširdiškumu. Judaizmo tradicijoje labdara yra privaloma ir turi kiek kitą prasmę. Hebrajiškas žodis tzedaka (hebr. צדקה) reiškia „labdarą“, tačiau šio žodžio šaknis – tzedek (hebr. צדק) – reiškia teisingumą. Taigi labdara yra pirmiausiai teisingumo, lygybės principų įgyvendinimo siekimas, o ne pagalba vargingesniam. Vienas įtakingiausių viduramžių filosofų Mozė Maimonidas (1135-1204), remdamasis Mišna, išskyrė aštuonis labdaros davimo principus. Mažiausiai gerbtinas buvo labdaros davimas nenorom, iš gailesčio. Labiausiai vertinama tokia labdara, kuri sukuria sąlygas jos gavėjui tapti nepriklausomu ir savarankišku. Geresnė labdara yra ta, kuri duodama prieš kažkam paprašant. Labdaros davėjų anonimiškumas taip pat labai gerbtinas, todėl iki šiol kai kurie žydų labdaros ir paramos fondai prašo paremtųjų neatskleisti, kas teikia paramą. Geriausia labdara yra tuomet, kai ir davėjas ir gavėjas lieka anonimais – taip išvengiama tiek galimo labdarių garbės troškimo, tiek paramos gavėjų nusižeminimo.

©Všį „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų