G.Ginzburgas – kalinys nr. 64 147 – iki šiol prisimena metodiškus nacių karius, kurie preciziškai vykdė masines egzekucijas. „Iš kaminų kildavo juodi dūmai – buvo deginami žmonės. Pirmiausia kariai nuimdavo auksinius žiedus, sukraudavo juos į krūvą, vėliau išlydydavo ir išsiųsdavo į Vokietijos banką. Nukirpdavo plaukus, išsiųsdavo į Vokietiją, kur juos panaudodavo lėlių plaukams“, – pasakojo G.Ginzburgas.
Vyras į nelaisvę pateko 1942-ųjų balandį. Berlyne jis dalyvavo pasipriešinimo judėjime. Kelis mėnesius jis praleido kalėjime, o tuomet buvo išsiųstas į Aušvicą.
„Man pasisekė, kad buvau mechanikas, todėl buvau nusiųstas dirbti į fabriką. Ten geriau, nes dirbai patalpoje – lauke paprastai neišgyvenama nė savaitės“, – pasakojo G.Ginzburgas.
Maždaug dvi savaitės prieš tai, kai sovietai išlaisvino stovyklą 1945-ųjų sausį, Naconialsocialistų partija įsakė 58 tūkst. kalinių dvi dienas per sniegą eiti iki traukinių, kuriais jie bus išvežti į kitas stovyklas.
Suvokęs, kad naciams tikriausiai sunkiai sekasi fronte, jeigu mėgina kalinius išsiuntinėti po visą Lenkiją, G.Ginzburgas sugalvojo, kaip dar nepasiekus traukinių apgauti sargybinius ir pabėgti.
Pirmiausia jis pradėjo rinkti cigarečių nuorūkas – tam, kad galėtų jomis išsitrinti kūną ir užmaskuoti savo kvapą. Taip jo neužuostų šunys.
Jis taip pat susirado lazdą, ant jos užmetė antklodę – kai lazdą laikė iškėlęs, atrodė, kad jo rankose – užmaskuotas šautuvas.
Bėgau per sniegą. Manęs sučiupti buvo pasiųsti šunys, tačiau jie manęs negalėjo rasti – dėl cigarečių nuorūkų. Galiausiai buvau paliktas vienas miške, – pasakojo vyras.
„Žengiau kelis žingsnius ir atsidūriau vienoje eilėje su sargybiniai“, – prisiminė G.Ginzburgas. Tuomet jis prisiartino prie nuošaly stovėjusio sargybinio, apsimetė ginkluotu Vokietijos karininku, ir paprašė jo cigaretės. Kai sargybinis nusisuko ją surasti, G.Ginzburgas pasinaudojo galimybe ir nusirito nuokalne.
„Bėgau per sniegą. Manęs sučiupti buvo pasiųsti šunys, tačiau jie manęs negalėjo rasti – dėl cigarečių nuorūkų. Galiausiai buvau paliktas vienas miške“, – pasakojo vyras.
Jis rado mirusį Rusijos kareivį. Apsivilkęs jo uniformą ir paėmęs peilį leidosi ieškoti maisto. Iš Lenkijos ūkininko jis pavogė kiaušinių – vien jais ir mito kelias dienas. Galiausiai G.Ginzburgas išgirdo sovietų tankus.
„Netikėtai pamačiau virstančius medžius ir pamačiau tankus. Didelius, tiesiog milžiniškus tankus. Su žvaigžde, todėl supratau, kad jie – rusai“, – prisiminė G.Ginzburgas. Sovietų armija G.Ginzburgą nuprausė, pavalgydino ir apklausė. Tik tuomet jis suprato, kad tikrai atgavo laisvę.
Grįžęs į Berlyną jis ten rado savo motiną, kuri ilgus metus slėpėsi nuo nacių pas draugus.
G.Ginzburgas kalbėjo keturiomis kalbomis, tad prisijungė prie amerikiečių pajėgų Berlyne ir kelerius metus dirbo vertėju. Po to jis nusprendė išvykti į Izraelį ir ten stoti į policijos pajėgas.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis emigravo į Australiją. Kodėl? G.Ginzburgas šypsosi: pamačiau Australiją žemėlapyje – atrodė, kad tai didelis žemės plotas, kuriame niekas negyvena.
Dabar, praėjus septyniems dešimtmečiams, G.Ginzburgas sako vis dar sunkiai suvokiantis, kaip tai galėjo įvykti Vokietijoje. „Tai neįtikėtina istorija. Kaip Vokietijoje, apdovanotoje kultūra – Beethoveno muzika, gali būti sukurti tokie dalykai?, – retoriškai klausė jis. – Jeigu Vokietijos visuomenė galėjo tai sukurti, tuomet tai gali padaryti bet kas. Ne tik prieš žydus – prieš bet ką.“
„Kaip žmonės gali pasikeisti... Niekada nepagalvotum, kad tokioje civilizuotoje valstybėje, kaip Vokietija, galėtų įvykti tokie žiaurumai“, – sakė G.Ginzburgas.
