Juodų, iki blizgesio nupoliruotų automobilių „Mercedes“ kolona riedėjo tuščiomis didelio miesto gatvėmis. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus juodomis uniformomis apsirengusius žmones su raudonomis kaklajuostėmis ant pečių. Tarp jų buvo ir paauglių – ir visi jie buvo ginkluoti. Jauni kariai stebėjo, kaip automobiliai veža užsienio svečius į pagrindinį miesto viešbutį, vizitą aprašo lenta.ru.
Amerikiečiai Elizabeth Becker ir Richardas Dudmanas buvo paskutiniai Vakarų žurnalistai, aplankę Demokratinę Kampučiją (valstybę, egzistavusią Kambodžos teritorijoje nuo 1975 iki 1979 metų). Vėliau jie pasakojo, kokį įspūdį jiems paliko ramus ir elegantiškų manierų vyriškis, apsirengęs sidabro spalvos kostiumu, kai pamatė jį pirmą kartą. „Kokios išpuoselėtos ir grakščios rankos“, – nusistebėjo svečiai. Sunku buvo patikėti, kad prieš juos – vienas iš negailestingiausių ir kraugeriškiausių XX amžiaus diktatorių.
Salothas Sâras savo slapyvardį Pol Potas susikūrė sutrumpinęs prancūziškus žodžius „politique potentielle“ – „galima politika“, Kampučijoje buvo vadintas tiesiog „Broliu numeris vienas“. Jis sėdėjo ant minkšto fotelio, greta stovėjo jo bendražygiai. Iš kiekvieno kišenės ant krūtinės kyšojo po kelis šratinukus – kuo jų daugiau, tuo aukštesnė padėtis Kampučijos komunistų partijoje. Khmerų vadas jų turėjo net penkis.
Becker ir Dudmano kelionė į Kampučiją 1978 metų gruodį baigėsi dramatiškai. Kartu su jais į Pnom Penį atvykęs marksistinių pažiūrų britų žurnalistas Malcolmas Caldwellas buvo nušautas jo paties viešbučio kambaryje netrukus po susitikimo su Pol Potu. Kas ir kodėl įsakė nužudyti Raudonųjų khmerų interesų lobizmu pasaulyje užsiėmusį ir jų draugu laikytą britą, lieka paslaptimi. Žurnalisto artimieji mano, kad įsakymą davė pats Pol Potas, kai per susitikimą su Caldwellu dėl kažko susiginčijo.
Tai įvyko paskutinėmis Raudonųjų khmerų valdžios valandomis. Po dviejų parų į šalį įsiveržė Vietnamo kariuomenė, kuri žaibiškais smūgiais sutriuškino Pol Poto režimo kariuomenę.
Pirmasis tarp lygių
Raudonųjų khmerų lyderis Pol Potas vykdė viską apimantį naujosios socialistinės tvarkos įvedimo Kambodžoje planą. Visiškai atsisakyta įvairiausių patogumų, pinigų sistemos, švietimo, o dėl visuotinės lygybės visuomenei mainais į tai pasiūlyta askezė, sunkus darbas ir griežta disciplina.
Iš pradžių naujasis vadas pats gyveno kukliai, tai turėjo simbolizuoti naująją tvarką šalyje. Tačiau tai truko neilgai.
Iki pašaknų sunaikinusiam šalies ekonomiką Kampučijos lyderiui net nereikėjo pinigų ypatingoms užgaidoms. Išvijęs iš sostinės į ryžių laukus praktiškai visus jos gyventojus, Pol Potas joje liko vienas su ištikimais bendražygiais ir tarnais.
Jis nestatė prašmatnių rūmų – jam priklausė visas miestas, jis galėjo apsigyventi kur panorėjęs. „Namu numeris vienas“ tapo gražus XIX amžiaus statinys pakrantėje, buvusi Prancūzijos gubernatoriaus rezidencija. Elegantiški baldai, krištoliniai sietynai – interjeras buvo turtingas, bet neiššaukiantis. Kondicionieriai čia visada palaikydavo malonią vėsą, o tuo metu šalyje elektros energija buvo visiška retenybė.
Visa tai nesutapo su tuo gyvenimo būdu, kuris buvo propaguojamas naujojoje Kampučijoje. Nepaisant garsių frazių apie socializmą ir absoliučią lygybę, Pol Potas nevengė naudotis gėrybėmis, kurios buvo nepasiekiamos likusiems šalies gyventojams. Dar daugiau, paprastiems žmonėms apskritai buvo draudžiama turėti kokių nors prabangos daiktų. Tiems, kas drįso to nepaisyti, grėsė mirtis.
Taupė kulkas, žudė kauptukais
Apie Pol Poto žvėriškumus sklandė legendos. Kalbėta, kad jis į savo būrius rinko kaimo jaunuolius. Daugeliui budelių nebuvo nė aštuoniolikos. Jų aukos neretai būdavo dar jaunesnės – už grotų patekdavo ir dešimtmečiai. Čia juos, kaip ir suaugusius kalinius, kankindavo ir galiausiai nužudydavo.
Sušaudymai šalyje nebuvo praktikuojami – kulkos Demokratinėje Kampučijoje buvo per didelė prabanga. Tad aukas žudydavo kastuvais, peiliais, plaktukais, metaliniais vamzdžiais, kirtikliais, o dažniausiai – paprastais kauptukais. Kartais budeliai visą aukų grupę apvyniodavo spygliuota viela ir per ją paleisdavo elektros srovę.
Per trejus metus ir aštuonis mėnesius Raudonieji khmerai visą šalį nuvarė atgal į Viduramžius. 1983 metais Pol Poto režimo Nusikaltimų tyrimo komisijos protokole rašoma, kad nuo 1975 iki 1978 metų šalyje žuvo per 2,7 milijono žmonių, o dar 568 tūkstančiai dingo be žinios.
Iš valstiečių šeimos kilęs Raudonųjų khmerų lyderis savo neraštingiems pasekėjams suformulavo paprastą programą: kelias į laimingą gyvenimą driekiasi per Vakarų vertybių atsisakymą, per „puvimo užkratą“ platinančių miestų sunaikinimą ir per „gyventojų perauklėjimą“.
Pol Potas sėkmingai izoliavo savo šalį. Apie tai, kas joje iš tiesų vyksta, labai miglotai nutuokė tiek Vašingtonas, tiek Maskva, tiek ir Pekinas, artimiausias Pol Poto sąjungininkas. Paprasčiausiai nebuvo norima tikėti prasisunkiančiomis informacijos nuotrupomis apie šimtus tūkstančių nužudytųjų, numirusiųjų per miestų iškraustymus ir nuo nepakeliamo priverstinio darbo.
Ypatinga dieta
Šalyje siautėjo maliarija ir žarnyno infekcijos, tačiau žmonių nebuvo kam gelbėti. Visi kvalifikuoti gydytojai buvo sušaudyti – jie savo išsilavinimu labai jau išsiskyrė iš deklasuotos visuomenės. Nuo virškinimo sutrikimų kentėjo ir khmerų vadas. Tačiau kai paprasti valstiečiai mito miniatiūrinėmis ryžių porcijomis, kurias jiems išduodavo darbo prižiūrėtojai, „Brolis numeris vienas“ mėgavosi gana įmantria dieta. Be tradicinių ryžių su žuvies padažu, jam buvo ruošiami elnienos, šernienos ir kobrienos patiekalai.
Vadas taip pat dievino užsienietiškus delikatesus ir lepinosi austrėmis, ančių kiaušiniais, japoniškais pyragėliais, šveicarišku sūriu. Kiekvieną dieną jis gėrė šviežias apelsinų sultis. Ant jo stalo visada būdavo šviežių vaisių ir vyno, kuris būdavo surinktas iš apleistų Pnom Penio namų rūsių arba atvežamas iš Kinijos. Neatsisakydavo vadas ir brangaus brendžio.
-
Baisiausia Kambodžos vieta – nuodingųjų medžių kalva – laukia lankytojų
-
Raudonasis vampyras: diktatoriaus N.Ceaușescu rūmai, povai ir auksinės vonios
-
Žmogienos mėgėjas J.-B.Bokassa šėrė krokodilus priešais ir maudėsi briliantuose
-
Albanijos stalinas: diktatorius E.Hoxha tupėjo ant raudono unitazo ir visą šalį vertė statyti bunkerius
Lyginant khmerų elito atstovų nuotraukas prieš užgrobiant valdžią Kambodžoje ir po to, nesunku pastebėti, kaip suapvalėjo jų veidai, o švarkai išplatėjo. Įmantrias puotas temdė tik viena – Pol Potas paniškai bijojo būti nunuodytas. Visi produktai vado nurodymu buvo apdorojami kalio permanganato tirpalu. Bet kuris virėjas galėjo atsisveikinti su gyvenimu jau po pirmųjų diktatoriaus negalavimo simptomų.
Beveidis kultas
Pol Potas rengėsi kukliai. Nedaugelis užsieniečių, tuo metu apsilankiusių Pnom Penyje, kalbėjo, kad vadas ypatingu stiliaus pojūčiu nepasižymėjo. Lankydamas savo įkvėpėją Mao Zedongą Pekine, Kampučijos vadas apsirengdavo elegantišką kiniško stiliaus kostiumą. Tačiau įprastomis dienomis jis apsivilkdavo baltus marškinius ir paprastutį kostiumą.
Pol Potas buvo paslaptingas valdovas. Jis nesakė kalbų tūkstantinėms minioms, labai retai lankėsi kitose šalyse. Net Kambodžos gyventojai nelabai įsivaizdavo, kaip atrodo „Brolis numeris vienas“. Be Mao, tik Šiaurės Korėjos lyderis Kim Il Sungas ir Rumunijos diktatorius Nicolae Ceaușescu bičiuliavosi su Pol Potu.
Tiesa, istorijos tyrinėtojai mano, kad khmerų lyderis svajojo šalyje vystyti savo asmens kultą, tačiau tiesiog nespėjo įvykdyti savo planų. Koncentracijos stovyklose vėliau buvo rasta kalinių nutapytų vado portretų. Aptiktos ir Pol Poto biustų liejimo formos.
Vienas iš vos septynių įkalinimą liūdnai pagarsėjusiame kalėjime „S-21“ išgyvenusių kalinių, Kambodžos dailininkas ir žmogaus teisių gynėjas Vannas Nathas žurnalistui ir tyrinėtojui Davidui Ashley papasakojo: „Mes turėjome sukurti revoliucinio monumento projektą. Iš pradžių piešinys buvo parodytas Nuonui Chea („Brolis numeris du“), o šis jį įvertino teigiamai. Po to eskizą ketinta parodyti pačiam Pol Potui, kad būtų gautas jo patvirtinimas.
Skulptūrinė kompozicija priminė Kinijos bei Šiaurės Korėjos paminklus ir vaizdavo Pol Potą žmonių rikiuotės priešaky. Jo dešinė ranka buvo iškelta į viršų, o kairėje jis laikė revoliucinių kūrinių tomą. Pol Poto figūra vienintelė buvo individualizuota. Už jo stovėjo keli žmonės, vaizduojantys progresyvų revoliucinės kovos vystymąsi: jie pradėjo nuo kirvių ir peilių, o baigė šiuolaikiniais ginklais ir raketų kompleksais.“
Manoma, kad khmerai monumentą ketino pastatyti nugriovę vieną iš suplanuotoje vietoje stovinčių šventyklų. Tačiau 1978-ųjų pabaigoje į šalį įsiveržus vietnamiečiams, septynių metrų aukščio Pol Potas, turėjęs šlovinti negailestingą diktatorių, taip ir liko tik eskizu ant popieriaus.
Kapas šiukšlių duobėje
Pol Poto politika paskatino maištauti ne vieną jo buvusį bendražygį, o taip pat anksčiau jam ištikimus karinius dalinius, suvokusius, kad tai, kas vyksta aplink, yra niekuo nepateisinama kruvina beprotybė. Su maištininkais būdavo negailestingai susidorojama, egzekucijos jiems būdavo vykdomos pačiais žiauriausiais būdais, bet jų skaičius nepaliovė augti.
1978 metų gruodį Vietnamo kariuomenė įsiveržė į Kampučiją, turėdama tikslą nuversti Pol Poto režimą. Jau kitų metų sausio 7-ąją Pnom Penis buvo užimtas. Valdžia buvo perduota neseniai sukurtam Vieningajam Kampučijos nacionalinio gelbėjimo frontui.
Po Pol Poto režimo žlugimo Raudonieji khmerai dar du dešimtmečius vedė partizaninį karą, įkūrę savo stovyklą Tailando džiunglėse. Daugelis jų žuvo šių kovų metu, o kai kuriuos Pol Potas, įtaręs išdavystę, nužudė pats.
Iki pat paskutinės gyvenimo dienos kruvinasis vadas neprisiėmė atsakomybės dėl trijų milijonų žmonių žūties. „Mano sąžinė švari, – pareiškė jis žurnalistui Nate'ui Thayeriui, ėmusiam iš jo paskutinį interviu 1997-aisiais, likus pusei metų iki buvusio diktatoriaus mirties. – Mano politika buvo teisinga... Viskas, ką aš dariau, buvo dėl mano šalies.“
Tuo metu jis jau buvo buvo pasmerktas pačių saviškių, Raudonųjų khmerų, kurie ieškojo kelių susitaikyti su šalies vadovybe ir baigti partizaninį karą. Parodomajame teisme džiunglių stovykloje Pol Potas buvo apkaltintas išdavyste ir nuteistas įkalinimu namų arešte iki gyvos galvos.
1998 metų balandžio 18-ąją Pol Poto kūnas buvo sudegintas ant šiukšlių ir žagarų krūvos. Kremacijos ceremonijoje nedalyvavo nei oficialūs asmenys, nei šeimos nariai. Jis mirė skurde ir purve. Taip mirė ir šimtai tūkstančių jo tironijos aukų.
