Tai pirmadienį agentūrai „Interfax“ pranešė Fondo Baikalo ežero išsaugojimui remti atstovas.
„Giliavandenis aparatas „Mir-2“, pilotuojamas Rusijos didvyrio Jevgenijaus Černiajevo, dirba rajone, kur, kaip mes manome, gali būgti legendinis „Kolčiako auksas“ – Baikalo aplinkinio geležinkelio 81-ajame kilometre. Pernai mes čia suradome Pilietinio karo laikų vagono liekanų. Užbaigti tyrimus tada sutrukdė orai – Baikale sustiprėjo vėjas. Tikimės, kad šįkart mums pavyko“, – sakė Fondo atstovas.
Jo žiniomis, dabar bus mėginama iškelti numanomus luitus į paviršių.
Čekai atidavė ir dalį aukso ešelono mainais į saugią evakuaciją per visą Rusiją į savo tėvynę. Kita dalis aukso – apie 180 tonų – kažkur dingo.Admirolas Aleksandras Kolčiakas Rusijos pilietinio karo metais buvo vienas iš baltųjų judėjimo vadovų. „Kolčiako auksas“ – tai dalis Rusijos imperijos aukso atsargų, kuri, pasak vienos legendos, paskendo Baikale per traukinio avariją.
„Intriga išlieka, kadangi negalima tiksliai pasakyti, buvo čia Kolčiako auksas ar jo niekada nebuvo“, – sakė Fondo Baikalo ežero išsaugojimui remti direktorius Bairas Cyrenovas.
Tarptautinė ekspedicija „Miry“ na Baikale“ darbą pradėjo 2008-aisiais. Nuo pat pradžių tyrinėtojai legendinio traukinio paieškas įvardijo kaip šalutinį savo darbo tikslą. Traukinio ieškota lygiagrečiai su moksliniais darbais, tačiau iki 2009 metų rugpjūčio mokslininkams nepavyko aptikti jokių jo pėdsakų.
Kaip imperijos aukso atsargos pateko į baltagvardiečių rankas
 |
| wikimedia.org nuotr./Admirolas Aleksandras Kolčiakas |
Pusė Rusijos Imperijos aukso atsargų – apie 500 tonų – į baltųjų rankas pateko dėl bolševikų aplaidumo, rašo newsru.com. Pirmojo pasaulinio karo metais vyriausybė, pabūgusi vokiečių puolimo, nusprendė dalį vertybių paslėpti Kazanės banko rūsiuose. Auksas ten liko ir prasidėjus Pilietiniam karui.
Kazanę kontroliavo bolševikai, tačiau 1918 metais auksą užgrobė baltagvardiečiai, o lapkritį jis perėjo admirolo A.Kolčiako žinion. Baltieji traukėsi į rytus ir auksą vežėsi su savimi. Netoli Irkutsko A.Kolčiaką užgrobė Čekoslovakijos korpuso kariai. Jie 1920 metų sausį admirolą atidavė eserams, o pastarieji – bolševikams. Kartu su A.Kolčiaku čekai atidavė ir dalį aukso ešelono mainais į saugią evakuaciją per visą Rusiją į savo tėvynę. Kita dalis aukso – apie 180 tonų – kažkur dingo, o A.Kolčiaką bolševikai po kelių dienų sušaudė be teismo.
Kai kas mano, kad šis dingęs auksas iki šiol saugiai guli Didžiosios Britanijos ir Japonijos bankuose. Kiti tyrinėtojai mano, kad būtent dėl pagrobto aukso Čekoslovakija 1920–1930 metais išgyveno nepaprastą ekonominį pakilimą. Tačiau jau daugiau nei aštuonis dešimtmečius gyva ir legenda, kad dalis iš Kazanės išgabento aukso pasimetė Sibiro platybėse. Entuziastai aukso luitų ieškojo ir prie Krasnojarsko, ir Baikale, ir net Primorės krašte, tačiau nieko nerado.
