Darbą atliko kongresmeno Charleso J.Kersteno vadovaujama komisija. Komisijos darbo svarbą Lietuvos laisvės bylai aukštai įvertino JAV politologas prof. Vytautas Vardys, pažymėdamas, kad JAV Kongresas pirmą kartą istorijoje ėmėsi nagrinėti Lietuvos okupaciją, tuo suteikdamas jai oficialios svarbos ir plataus išgarsinimo.
JAV įsikūrusios tautinės grupės pirmą kartą turėjo progą dalyvauti kongresiniame pavergtų tautų klausimo svarstyme. Kongreso darbas padėjo auklėjamai veikti viešąją JAV nuomonę pavergtiems kraštams palankia prasme, buvo stiprus JAV užsienio politikos įrankis psichologiniame kare prieš komunistinę SSRS. Visa tai buvo padaryta Amerikos lietuvių tarybos (toliau – ALT), kaip autoritetingiausios organizacijos, veikėjų iniciatyva.
Kaip ir kam kilo mintis?
Artėjant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 25-osioms metinėms, dar 1952 m. ALT pasitarimuose buvo svarstoma mintis Lietuvos išlaisvinimo klausimą kokiu nors būdu pakelti į pasaulinį forumą, būtent – į Jungtinių Tautų organizaciją. ALT narys Steponas Bredes (Briedis) pasiūlė Tarybai formaliai kreiptis pirmiausia į JAV kongresą ir prašyti jį ištirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos aplinkybes bei tuose kraštuose vykdomą genocidą.
ALT buvo įsitikinusi, kad jei JAV Kongresas nustatytų komunistinės SSRS įvykdytą okupaciją ir prievartinio įjungimo į SSRS neteisėtumą, po to padedant JAV būtų galima klausimą kelti JTO, reikalaujant okupacinės kariuomenės išvedimo ir nepriklausomybės atkūrimo. Norėta paneigti sovietų argumentus, esą Baltijos valstybių okupacija buvusi reikalinga saugumo sumetimais, o Baltijos tautos pačios pareiškusios norą įsijungti į SSRS. ALT nutarė šį projektą vykdyti.
Kongresmenas Ch.J.Kerstenas, įtakingas politikas iš Viskonsino valstijos, kurį gerai pažinojo ALT pirmininkas Leonardas Šimutis ir ALT veikėjas, verslininkas Antanas Rudis, sutiko projektą remti ir tuo pačiu parengti rezoliuciją Kongreso svarstymui.
Siekiant užsitikrinti JAV politikų paramą, daug lėmė A.Rudžio, kuris turėjo plačius ryšius su JAV kongresmenais ir senatoriais, veikla. Tuo pat metu buvo tariamasi su Senato užsienio reikalų komitetu bei su JAV Valstybės departamentu, kuriam vadovavo Johnas Fosteris Dulles. Nuolat buvo ruošiami pietūs ir priėmimai įtakingiems asmenims, stiprinant paramą projektui.
Komiteto įkūrimas
1953 m. gegužės 27 d. prezidentas Dwightas Eisenhoweris kongresmenui Ch.J.Kerstenui rašytame rašte dėkojo už atsiųstą rezoliucijos tekstą ir, prisimindamas kovo 26 d. ALT delegacijos vizitą, patvirtino būsiant naudinga atskleisti amerikiečiams tiesą, kas iš tikrųjų dėjosi inkorporuojant Baltijos valstybes į SSSR ir kodėl JAV niekuomet nepripažino Lietuvos bei kitų Baltijos šalių aneksijos. Prezidentas rašė, kad kai Kongreso Atstovų rūmai įsteigs tyrimo komisiją, jis pats atidžiai seks jos darbą.
Siekiant užsitikrinti JAV politikų paramą, daug lėmė A.Rudžio, kuris turėjo plačius ryšius su JAV kongresmenais ir senatoriais, veikla.
Atstovų rūmai liepos 27 d. vienbalsiai priėmė minėtą rezoliuciją, kuriai buvo duotas numeris 346. Rezoliuciją priėmus, ALT pradėjo žaibiškai rinkti dokumentus ir ieškoti liudininkų. ALT į talką įsitraukė ir Nacionalinis laisvosios Europos komitetas, į kurį įėjo Laisvosios Lietuvos, Latvijos ir Estijos komitetai. Tiesa, ALT vadovybė, turėdama labai artimus ryšius su Ch.J.Kerstenu, glaudesnių kontaktų su latviais ir estais nesiekė, bandė viena monopolizuoti Komiteto darbą. Tokia lietuvių veikla papiktino kaimynus ir, sakoma, pakenkė tolimesniam Lietuvos okupacijos tyrimui.
Baltijos valstybių okupacijai tirti komitetas JAV Atstovų rūmuose buvo įsteigtas liepos 27 d. ir pavadintas Select Committee to investigate communist aggression and the forced incorporation of the Baltic States into the USSR. Lietuviai jį vadino tiesiog Kersteno komitetu. Į komitetą buvo paskirti 7 Kongreso atstovai, vėliau prisidėjo dar du. Kongresas komiteto veiklai skyrė 30 tūkst. dolerių.
Komiteto pirmininkas su A.Rudžiu ir Lietuvių informacijos centro direktore Marijona Kižyte vyko į Europą aiškintis, kokių dokumentų ten būtų galima rasti ir kokie liudininkai turėtų būti apklausti.
Ch.J.Kersteno komiteto darbai ir tikslai
Per nepilnų dvejų metų gyvavimo laikotarpį komitetas viešai apklausė 335 liudininkus (manoma, kad apklaustųjų buvo daugiau), tarp jų – 42 lietuvius. „Baltiečiai“, tarp kurių buvo buvusių vyriausybių nariai, teisininkai, karininkai, gydytojai, žurnalistai, pasakojo apie savo tiesioginę patirtį, susijusią su neteisėtais sovietų režimo veiksmais 1940–1941 metais. Liudijimai turėjo nubrėžti tolesnę Ch.J.Kersteno komiteto posėdžių kryptį, pademonstruoti liudijimų kategorijas ir kurie dalykai svarstant bylą turėjo būti svarbiausi.
Ne į visus liudijimus Komitetas rimtai atsižvelgė, nes jo narių neįtikino kai kurios pateiktos informacijos objektyvumas (pavyzdžiui, buvusio Lietuvos liaudies vyriausybės premjero ir užsienio reikalų ministro, rašytojo, prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus liudijimas). Surinkta dokumentinė medžiaga buvo paskelbta septyniuose Komiteto darbų tomuose. Lietuvos diplomatinė tarnyba Komitetui įteikė 1941 m. į SSRS ištremtų lietuvių sąrašus. Komitetas persispausdino tris brošiūras apie Katalikų bažnyčios persekiojimą Lietuvoje ir pan. Visą medžiagą, jos kopijas įteikė Kongresui, Valstybės departamentui ir JAV delegacijai Jungtinėse Tautose.
Kaip paaiškėja iš Komiteto veiklos, jis siekė įvairių tikslų. Pirmiausia, anot prof. V.Vardžio, Komitetas norėjo informuoti visuomenę apie sovietinę tikrovę ir nuteikti jos opiniją antikomunistiškai. Antra, jis rūpinosi išgauti medžiagos, kuri pagrįstų kritiką užsienio politikai SSRS atžvilgiu. Trečia, Komitetas buvo lyg psichologinio karo instrumentas tuometinei JAV užsienio politikai paremti, užimtuose kraštuose palaikant laisvės troškimą. Ketvirta, Komitetas stengėsi suformuluoti ir pateikti Kongresui įstatyminę programą, kuri įpareigotų prezidentą ir Kongresą imtis aštresnės politikos prieš Sovietų Sąjungą.
Dabartinei ir būsimoms administracijoms buvo atimta galimybė bet kokiais sumetimais priimti kompromiso politiką su SSRS, liečiančią Baltijos valstybių okupaciją.
Komitetas taip pat siūlė, kad JAV valdžia remtų visas tautybių organizacijas, kurios dirba savo protėvių kraštams išlaisvinti. Taigi, Ch.J.Kersteno komiteto išvados, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos SSRS panaudojant jėgą, suteikė vilties, jog tiek prezidento administracija, tiek Valstybės departamentas palaikys JAV lietuvių veiklą prieš SSRS ir iškels Baltijos valstybių okupacijos klausimą Jungtinėse Tautose.
Lietuviams pavyko rezoliuciją „nutempti“ į Senato rūmus
Tačiau visos minėtos rekomendacijos rezoliucijos forma 1955 m. Kongreso Atstovų rūmuose nebuvo svarstytos, nes nenorėta jokių įstatymų pagal komiteto rekomendacijas. Bet lietuviams pavyko rezoliuciją „nutempti“ į Senato rūmus, kur ji buvo vienbalsiai priimta ir turi Senato rezoliucijos Nr. 271 vardą. Rezoliucijoje buvo smerkiama Baltijos valstybių okupacija ir pritarta prezidentų Franklino D.Roosevelto, Harry Trumano ir D.Eisenhowerio vykdomam okupacijos ir jos padarinių nepripažinimui. Senatui griežtai pasisakius tuo reikalu, dabartinei ir būsimoms administracijoms buvo atimta galimybė bet kokiais sumetimais priimti kompromiso politiką su SSRS, liečiančią Baltijos valstybių okupaciją. Tai buvo svarbu visoms okupuotų kraštų tautoms.
Dauguma Kersteno komitetą sudarančių Kongreso narių atstovavo valstijoms, kurių nemaža dalis gyventojų buvo išeiviai iš Vidurio ir Rytų Europos. Todėl neatsitiktinai 1954 m. Kongresas praplėtė Komiteto veiklos rėmus, numatydamas vykdyti ir kitų Rytų Europos komunistinių valdomų kraštų tyrimus. Tada Komitetas pakeitė pavadinimą ir tapo Komunizmo agresijos tyrimo komitetu. Taip atsirado galimybė ir kitoms okupuotoms tautoms viešai išreikšti nuogąstavimus dėl savo šalių likimo.