1987 m. kalboje priešais Brandenburgo vartus R.Reaganas Sovietų Sąjungos lyderiams įsakė „nugriauti sieną“, taigi, mums sakoma, kad šis nuopelnas priklauso jam. Tačiau toks požiūris ne tik neteisingas, bet gali būti ir pavojingas, nes stiprina požiūrį, kad JAV prezidentai gali žygiuoti „nuo Berlyno iki Bagdado“ ir formuoti pasaulį neatsiklausę kitų.
Iki pat paskutinių Rytų Vokietijos komunistinio režimo dienų į žmones, bandančius pabėgti į Vakarus, buvo šaudoma ir jie buvo žudomi.
Iš tiesų, Berlyno sienos atidarymas 1989 m. lapkričio 9 d. naktį buvo neplanuotas. Iki pat paskutinių Rytų Vokietijos komunistinio režimo dienų į žmones, bandančius pabėgti į Vakarus, buvo šaudoma, jie buvo žudomi.
Kas atsitiko, kad ši ginkluotų karių smarkiai saugoma siena tą naktį atsivėrė? Atsakymas slypi daugelyje Rytų Vokietijos pareigūnų padarytų nesąmonių. Šios nesąmonės sukėlė pavojingas žiežirbas ir taip įtemptoje 1989 m. rudens atmosferoje.
Didelę įtaką šiems įvykiams turėjo ir Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas, kuris buvo daugybės socialinių ir politinių reformų sovietiniame bloke autorius. Tiesa, jomis jis siekė sustiprinti, o ne baigti komunistų partijos viešpatavimą.
Dėl šių reformų kietosios linijos Rytų Vokietijos valdžia atsidūrė keblioje padėtyje. Ji jautė, kad taip pat būtina padaryti nuolaidų. Rytų Vokietijos komunistų partijos politinis biuras padarė keletą pakeitimų ypač griežtame šalies įstatyme dėl kelionių į užsienį. Vis dėlto, galimybė atmesti prašymą išvykoms į užsienį išliko.
Pranešimas apie šią pseudoreformą nuskambėjo tarptautinėje spaudos konferencijoje, kuri, nevykusiai sumontuota, lapkričio 9 d. buvo parodyta per televiziją. Pranešimą eteryje skaitė vienas iš politinio biuro narių, nerišliai kalbantis Gunteris Schabowskis. Didžioji dalis jo pranešimo buvo iškraipyta, nuskambėjo tik keletas aiškių frazių, tokių kaip „galimas kiekvienam piliečiui“ bei „dabar, nedelsiant“. Išimtos iš konteksto jos skambėjo lyg pareiškimas, kad siena atverta.
Tuo metu staiga ir kilo didžiulis žmonių pasitikėjimas savo jėgomis. 1989 m. rudenį protestuotojai įgijo pasitikėjimą savimi ir pradėjo tikėti, kad įmanoma nugalėti valdžią.Paviešinti slapti „Stasi“ dokumentai atskleidė, kad tuo pat metu režimo nariai nepasitikėjo vieni kitais ir savo pavaldiniais, o šis nepasitikėjimas pakirto sugebėjimą suvokti, kad artėja revoliucija.
Maža to, žmonės žinojo, kad gali pasitikėti vieni kitais ir pradėjo nebebijoti „Stasi“ (Rytų Vokietijos saugumo tarnyba). Bendras kentėjimas suvienijo žmones stipriau negu bendra sėkmė.
Paviešinti slapti „Stasi“ dokumentai atskleidė, kad tuo pačiu metu režimo nariai nepasitikėjo vieni kitais ir savo pavaldiniais, o šis nepasitikėjimas pakirto sugebėjimą suvokti, kad artėja revoliucija.
Tuomet, kai tūkstančiai berlyniečių patraukė sienos link, sprogo visa sistema.
Kuomet „Stasi“ pareigūnas Haraldas Jageris, lapkričio 9 d. saugojęs sieną, pamatė artėjančią minią ir pradėjo skambinti savo viršininkams, tikėdamasis gauti konkrečių įsakymų, pastarieji netikėjo jo žodžiais.
Viena iš Rytų Vokietijos disidenčių Marianne Birthler kartą pasakė, kad vakariečiai tiki, kad „sienos griuvimas atnešė mums laisvę“, tačiau iš tiesų „viskas buvo atvirkščiai. Pirmiausiai mes kovėmės už savo laisvę ir dėl to siena griuvo.
H.Jageris buvo išvadintas iliuzijose skendinčiu bailiu. Įžeistas, įtūžęs ir įbaugintas jis nusprendė leisti miniai žengti pro sieną. Taip prasidėjo grandininė reakcija, o H.Jagerio pavyzdžiu pasekė ir kitų patikros punktų sargybiniai.
Trumpai kalbant, siena griuvo dėl sovietinių reformų, Rytų Vokietijos valdžios nekompetentingumo ir, svarbiausia, kilusio vokiečių pasipriešinimo.
Viena iš Rytų Vokietijos disidenčių Marianne Birthler kartą pasakė, kad vakariečiai tiki, jog „sienos griuvimas atnešė mums laisvę“, tačiau iš tiesų „viskas buvo atvirkščiai. Pirmiausia mes kovėmės už savo laisvę ir dėl to siena griuvo“.
Tai nereiškia, kad Vakarų įtaka buvo nereikšminga. Vakarų laisvių, politinių ir ekonominių, patrauklumas buvo didžiulė motyvacija daugumai rytų vokiečių. Be to, JAV parama savo sąjungininkams Vakarų Europoje ir disidentams Rytų Europos šalyse per ilgą Šaltąjį karą padėjo suformuoti aplinką, kurioje siena galėjo griūti.
Ta proga Vašingtonas turėtų iš viso to pasimokyti – kaip žaidžiant ilgą žaidimą galima sukurti situaciją, kuomet žmonės yra įkvepiami įveikti diktatūras. Tai didelė sėkmė, kurią būtina atšvęsti.
