XIII-XIV amžiais Lietuva buvo likusi vienintele nekrikščioniška Europos valstybe. Taigi, neturėtume stebėtis, kad tokia egzotiška viduramžių Lietuva domino katalikiškos Europos gyventojus, kurie noriai leisdavosi į Vokiečių Ordino organizuojamus kryžiaus žygius prieš Lietuvą. XIV amžiaus Geoffrey Chaucer kūrinyje „The Canterbury Tales“ aprašyta visa tokių žygių geografija: „At Alissandre‘ hewaswhan it waswon, / Fullofttimishadhethebourdbegon, / Abovinallènaciouns in Pruce, In Lettow hadheriddinand in Luce, / Nocristen man sooft of hisdegree / In Granada, and in the sege hadhe be / Of Algezir, andridd in Belmary, / At Leyis washe, and at Sataly…“.
Anglų riteriai buvo aktyvūs šios „karinio turizmo“ industrijos dalyviai. Žinoma net atvejų, kuomet vasarą kovęsi Šimtamečio karo mūšiuose su Prancūzija, žiemą anglai dar suspėdavę „pakeliauti“ po Lietuvą. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad žygiuose į Lietuvą dalyvavę Glosesterio kunigaikštis Tomas, jauniausias karaliaus Edvardo III sūnus, Lankasterio kunigaikštis Henris; karalius Ričardas II. Tačiau 1387 metais Lietuvos didžioji Kunigaikštystė priėmė katalikišką krikštą, tad karo žygiai į šį kraštą prarado pagrindinę savo priežastį. Žinome, kad, pavyzdžiui, 1392 metų vasarą anglų riteris Henris Percis, vadintas „Hotspur“ – Karštakošiu, trečiąkart atvykęs į kryžiaus žygį ir sužinojęs, kad teks kautis prieš Lietuvos Didįjį kunigaikštį Vytautą pareiškė grįžtąs namo, nes Vytautą žinantis kaip dorą krikščionių valdovą.
Bet juk visada yra riterių, kurie nori kautis ne vien turnyruose, o ir tikruose mūšiuose. Šiems beliko ieškoti galimybių dalyvauti Lietuvos vidaus karuose. Tokia situacija susidarė XIV amžiaus pabaigoje, kai du Lietuvos valdovai, pusbroliai Vytautas ir Jogaila pradėjo kovą dėl valdžios. 1390 metais Vytautą remianti Vokiečių Ordino kariuomenė rengėsi pulti Jogailos šalininkų užimtą Lietuvos sostinę Vilnių. Prie šio žygio prisijungė ir būsimasis Anglijos karalius Henris Bolingbrokas. Kartu su juo atvykę lankininkai padėjo užimti Vilniaus Kreivosios pilies. Kaip rašė Thomas Walsinghamas: „...Jo kariaunos nariai pirmi užlipo ant sienos ir ten pastatė grafo vėliavą, kitiems sustojus ir nežinant, ką daryti....“
Ne mažiau įdomi šio žygio gastronominė dalis. Remdamiesi grafo Henriko iždininko Richardo Kyngestono išrašytomis sąskaitomis sužinome, kad didiko stalui Vilniuje nuolat buvo perkama duonos, miltų, medaus, druskos, kiaušinių, jautukų, avių, gaidžių, vištų ir žąsų. Rečiau – riešutų, taukų. Antrą apsiausties savaitę iždininkas nupirko karvę, kad ponas galėtų šviežią pieną gerti. O vieną kartą (greičiausiai Kreivosios pilies užėmimo proga) didiko stalui buvo gauta dovanų nuo Livonijos magistro: vienas jautis, keturi avinai ir net du povai.
Povų valgymas, buvęs populiarus viduramžių Europoje, pradėjo nykti Renesanso epochoje. Apie juos žinių randame ir Lietuvoje. Naminiai povai minimi XVI amžiaus Lietuvos statutuose. Pavyzdžiui, Pirmajame Lietuvos statute (1529 metais) povo vertė prilyginta 6 karvių vertei. Iš to paties XVI amžiaus laikotarpio turime ir bene vienintelį Lietuvoje ir Lenkijoje žinotą povo paruošimo valgymui receptą.
Kaip iškepti povą, kad atrodytų kaip gyvas, kai jį į stalą pateikia
1 povas su oda ir plunksnomis, prieskoniai [pagal skonį, gvazdikėliai, kadagio uogos ir kt.], druska.
Povą užmušk ir perdūręs jo galvą išleisk kraują. Perpjauk jo odą nuo gerklės iki pat uodegos ir ją su visomis plunksnomis, galva ir kojomis nuimk. Patį povą paruošk kuo geriausiai kepimui, su brangiais prieskoniais ir kvepiančiosiomis žolelėmis. Prismaigstyk jo krūtinę gvazdikėlių, o kaklą apvyniok baltu skudurėliu ir kepdamas nuolat tą skudurėlį drėkink, neleisk jam sudžiūti. Kepk pasmeigęs ant iešmo. O kai nuo iešmo nuimsi, “apvilk” jį ta pačia oda su plunksnomis ir patupdyk lėkštėje, ir nešk jį į stalą. Taip ir kitus paukščius – gerves, žąsis, fazanus ir kaplūnus galima paruošti. O odą, iš vidaus, smulkintais prieskoniais arba kadagio milteliais dar galima įtrinti, nes oda gi nekepta ir nuo jos kepsnys gali išsipurvinti, jei to nepadarysi.
