Daugiau istorijų galite rasti parsisiuntę programėlę „Discover Jewish Lithuania“
1907 m. rašytojas Izraelis Zangvilis publikavo apsakymą „Savigyna“ (rus. самооборона, samo oborona). Pagrindinis istorijos veikėjas, Dovydas ben Amramas, atvyko į vieną išgalvotą Lenkijos štetlą ir ten mėgino organizuoti žydų savigynos būrį, kuris pasipriešintų kylančiam antižydiškam smurtui. Deja, jis greitai puolė į neviltį, nes vietiniai žydai buvo taip susiskaldę dėl politinių įsitikinimų, kad jų nebuvo įmanoma organizuoti bendram tikslui. Mažame štetle jis randa kelių pakraipų integracijos ir/ar asimiliacijos šalininkų, ortodoksų (chasidų ir ne), socialistinių sionistų, sionistinių sionistų, kultūrinių sionistų, sionistų ortodoksų, seimistų, teritorialistų, socialistinių teritorialistų ir Bundistų.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje toks platus politinių pažiūrų spektras Rytų Europos žydų gatvėje buvo dažnas. Jis formavosi todėl, kad šalia įprastų politinės kairės ir dešinės orientyrų, žydai atsakinėjo ir į „žydiškus klausimus“: mėginti kurti žydų valstybę ar likti pasklidusiems po pasaulį ir mėginti siekti kokios nors autonomijos; jei kurti valstybę, tai kokia ji turėtų būti ir kur; kalbėti hebrajiškai, jidiš ar perimti vietines, daugumos kalbas; nešioti tradicinius rūbus ar išoriškai tapti panašiais į aplinkinius; išlaikyti tikėjimą, religines apeigas ar (bent dalies) jų atsisakyti ar jas keisti? Tokių klausimų buvo daug, o atsakymų dar daugiau, todėl ir susiformavo toks platus politinių srovių laukas.
Viename Vilniaus name, kurio nuotrauką pridėta prie straipsnio, 1897-ųjų spalį buvo įkurtas Bundas – Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga (jid. Der Algemeiner Jidišer Arbeter Bund in Lite, Poiln, un Rusland; דער אַלגעמיינער ייִדישער אַרבעטערסבונד אין ליטע, פּוילן און רוסלאַנד). Tai buvo kairių pažiūrų žydų politinė partija, kuri opiausia problema laikė sunkią darbininkų padėtį. Iki 18-os valandų trukusi darbo diena, darbas kenksmingomis sąlygomis, sunkiai prieinamos medicinos paslaugos ir dažnas alkis buvo devynioliktojo amžiaus pabaigoje gyvenusių darbininkų kasdienybė, įskaitant ir darbininkus žydus. Apie 40 procentų visų suaugusių žydų Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte dirbo amatų bei pramonės sektoriuose, daugiausiai darbininkais mažose ar vidutinio dydžio dirbtuvėse, dalis – dideliuose fabrikuose. Neapsikentę darbininkai rengdavo streikus ir protestus, o amžiaus pabaigoje pradėjo kurtis ir įvairios politinės organizacijos, siekusios pagerinti darbininkų gyvenimo sąlygas ar net surengti socialistinę revoliuciją. Bundas buvo viena tokių organizacijų, tačiau pirmiausia ji buvo žydų organizacija, tad jos propagandos ir agitacijos auditorija buvo būtent žydai. Partija siekė išugdyti žydų klasinę savimonę, o tuomet žydai turėjo įsijungti į bendrus socialistinius revoliucinius judėjimus Rusijos imperijoje. Taigi Bundas problemas siūlė spręsti „čia“, nekuriant žydų valstybės, o savo agitacijose ir propagandoje naudojo masių kalbą – jidiš.
Vilniaus krašte pramonė nebuvo išvystyta ir čia negyveno marksistinės teorijos įsivaizduotas proletariatas. Tačiau iš čia buvo kilę judėjimo lyderiai – daugiausiai viduriniosios klasės, modernų išsilavinimą gavę žydai, stipriai palinkę į Lenkišką ar Rusišką kultūrą ir susipažinę su revoliucinėmis idėjomis. Įkuriant Bundą dalyvavo trylika delegatų, iš kurių septyni gyveno Vilniuje.
Ilgą laiką Bundo, kaip ir bet kurių kitų revoliucinių politinių partijų, veikla buvo nelegali, todėl organizacija veikė slapta. Išaiškinti veikėjai dažnai atsidurdavo visai šalia tos vietos, kuriame ir buvo įkurta organizacija – Lukiškių kalėjime.
