70 puslapių ataskaita paremta buvusio A.Hitlerio draugo Ernsto Franzo Sedgwicko Hanfstaenglio tyrinėjimais. Šis asmuo 1922–1937 metais dirbo artimoje fiurerio aplinkoje, o patekęs į jo nemalonę emigravo į JAV. Ataskaitoje jis įvardijamas kaip Dr. Sedgwickas.
Seksualiniams polinkiams – per dešimt puslapių
Ataskaitoje pateikiama informacija apie A.Hitlerio vaikystę, išsilavinimą, mėgiamą maistą, muziką, kitus įpročius ir pomėgius. Nepalikti be dėmesio ir seksualiniai fiurerio polinkiai – jiems skiriama daugiau nei dešimt ataskaitos puslapių, rašo newsru.com.
Ataskaitos autoriai tvirtina, kad A.Hitleris turėjo „sadomazochistinių polinkių“, kurie jaunystėje buvo derinami su homoseksualiais pomėgiais. Be to, jo gestikuliavimo maniera vertė įtarti impotenciją, o pats A.Hitleris ėmė jausti homoseksualų potraukį savo sekretoriui Rudolfui Hessui po to, kai jie 1924-aisiais, po nepavykusio vadinamojo Alaus pučo, buvo uždaryti į kalėjimą. Ataskaitoje tvirtinama, kad fiurerio sekretorius, o vėliau pavaduotojas R.Hessas buvo homoseksualas ir turėjo pravardę „froilein Anna“ dėl savo pomėgio persirengti moteriškais rūbais.
Taip pat ataskaitoje kalbama, kad A.Hitleris mėgdavo stebėti seksu beužsiimančius vaikinus ir merginas, o tuo metu jausdavo „estetinį pasigėrėjimą“. Ataskaitos autoriai pažymi, kad nuo 1910 iki 1913 metų būsimasis Vokietijos diktatorius gyveno Vienos vyrų pensionate, kuris turėjo reputaciją tokios vietos, kurioje „pagyvenę vyriškiai ieškodavo jaunuolių“. Ataskaitoje daroma prielaida, kad tuo metu A.Hitleris nuo žydaitės prostitutės galėjo užsikrėsti venerine liga: tokią išvadą neva galima padaryti analizuojant Landsbergo kalėjime parašytą A.Hitlerio knygą „Mein Kampf“ (vok. – Mano kova).
Taip pat pabrėžiama, kad A.Hitlerį domino ir moterys, o toks dvigubas jo seksualumas reiškėsi visą jo gyvenimą. „Jo seksualinis gyvenimas – dvigubas, lygiai kaip ir jo politinės nuostatos. Jis vienu metu ir homoseksualas, ir heteroseksualas, socialistas ir aršus nacistas, vyras ir moteris“, – rašoma ataskaitoje.
A.Hitleris taip pat kentėjo nuo daugelio kompleksų, įskaitant Narcizo kompleksą. Nesugebėdamas susirasti poros, jis ilgą laiką gyveno vienišas: kaip teigia vienas iš jo charakterio tyrinėtojų, jam buvo reikalinga „pusiau motina, pusiau mylimoji“.
„Nusiskuskite savo bjaurastį“
Ataskaitoje taip pat kalbama, kad A.Hitleris skrupulingai rūpinosi savo išvaizda, buvo gana tvarkingas, tačiau niekam neleido pamatyti savęs apsinuoginusio, pavyzdžiui, vonioje. Jis dažniausiai dėvėdavo kasdieniškai atrodančius rūbus, bet įsiklausydavo į siuvėjo patarimus, niekada nenusivilkdavo viešumoje palto, kad ir kaip būtų karšta, ir iš principo nenaudojo parfumerijos.
A.Hitleris kruopščiai prižiūrėjo savo garsiuosius ūselius ir atmesdavo E.F.Sedgwicko patarimus atsikratyti tos „bjaurasties“. Fiurerio draugas įtikinėdavo jį, kad ūsai turi augti per visą lūpų ilgį, ir apeliuodavo į garsiuosius portreto meistrus Hansą Holbeiną ir Antooną van Dycką, kuriems „negalėjo ir prisisapnuoti toks išsigimėliškas snukis“. A.Hitleris jam atkirsdavo: „Palik mano ūsus ramybėje. Tegul jie dabar ir nėra madingi, bet vėliau taps tokie – nes juos nešioju aš“.
A.Hitleris turėjo ir neįprastų reikalavimų apšvietimui: rytais būsimasis diktatorius reikalaudavo maksimaliai ryškių šviesų. Kaip pažymi, E.F.Sedgwickas, tai galėjo būti regos anomalijos, kurią sukėlė apsinuodijimas dujomis fronte 1918-ųjų rudenį, pasekmė. Tai paveikė ir jo meninį skonį bei tai, kaip jis vertino dailės kūrinius. A.Hitleris mėgdavo labai ryškias spalvas ir iki 1937 metų nenešiojo akinių net tam, kad apsisaugotų nuo akinančios šviesos. Vėliau jam tekdavo dėvėti akinius skaitymui dėl reguliarių galvos skausmų.
Mėsos atsisakęs vilkas
Ilgą laiką stebėjęs A.Hitlerio elgesį E.F.Sedgwickas apibūdino jį kaip „kažką tarpinio tarp lapės ir vilko: kai kada jis net gali apsimesti nekaltu ėriuku, bet vilkiška prigimtis vienaip ar kitaip išlenda į paviršių“.
Pasak E.F.Sedgwicko, nuo 1920-ųjų iki 1933-iųjų draugų rate ir telefoniniuose pokalbiuose A.Hitleris buvo įvardijamas „Vilko“ pravarde. Be to, jis tvirtino pastebėjęs tokias nacistų lyderio charakterio savybes kaip drąsa ir skvarbus protas.
A.Hitleris beveik nevalgė mėsos ir tik retkarčiais padarydavo išimtį vištienai su ryžiais arba lašišos užkandžiams. Jis vartojo virškinimą gerinančius vaistus, kuriuos gėrė rytais ir po kiekvieno valgio, o taip pat migdomuosius naktį.
Rytinis A.Hitlerio meniu buvo sudarytas iš obuolio, bandelės, sviesto ir virinto pieno stiklinės arba silpnos kavos puodelio. Pietums jis mėgo žirnių arba pomidorų sriubą su parmezano sūriu, kiaušinienę su šparagais arba grybais, špinatus arba kalafiorus ir žaliąsias salotas. Fiureris taip pat vertino bavariškus patiekalus, tokius kaip grybai su virtiniais, ir austriškus saldumynus.
Pasisveikinimui „Sieg – Heil“ įkvėpė amerikiečiai
Visiems žinoma, kad diktatorius dievino Richardo Wagnerio muziką, tačiau į jo mėgiamų kompozitorių sąrašą taip pat įėjo Ferencas Lisztas, Edvardas Griegas, Fryderykas Chopinas, Giuseppe Verdi ir Richardas Straussas.
Jis taip mėgo klausytis čigoniškos muzikos, rapsodijų ir čardašų bei amerikietiškų futbolo maršų. Tvirtinama, kad liūdnai pagarsėjusį nacistinį pasisveikinimo šūkį „Sieg – Heil“ įkvėpė amerikiečių sporto sirgalių naudojama savo komandų palaikymo technika.
A.Hitleris ne tik mėgo čigonišką muziką, bet ir su malonumu stebėjo ataskaitoje neįvardijamo žydo komiko bei žydės dainininkės pasirodymus ir apgailestavo, kad jie abu nėra arijai.
„Froilein Hess“
Fiurerio pavaduotojas nacių partijoje ir reicho ministras be portfelio R.Hessas buvo keistokas ir mistiškai nusiteikęs žmogus. Jis ne mylėjo A.Hitlerį, jis jį dievino.
R.Hesso gyvenimą tyrinėjęs britų istorikas Peteris Padfieldas, kalbėdamas apie šią viską apimančią aistrą, taip rašė: „Nepaisant to, kokius jo trūkumus jis matė, ir kaip jo sveiko proto, jausmingumo ir jautrumo pusė kentėjo nuo bjaurasčių, priskiriamų jo stabui, jis, kaip ir moteris, žinanti, kad jos vyras yra kaltas, vis tiek, nepaisant visko, tebemyli jį, taip ir Hessas mylėjo Hitlerį“.
Dirbdamas fiurerio sekretoriumi R.Hessas saugojo jį nuo traumuojančių ir nebūtinų kontaktų, rūpinosi juo švelniai ir ištikimai. Visus tuos metus, kuriais buvo greta A.Hitlerio, R.Hessas buvo ištikimiausias iš ištikimiausių. Jo atsidavimas buvo beribis. Jis budriai stebėjo, kad niekas neužimtų vietos per arti fiurerio. Už akių R.Hessas dažnai buvo vadinamas „froilein Hess“.
Jis visiškai nuoširdžiai tikėjo, jog dieviškoji Apvaizda atsiuntė fiurerį, kad šis grąžintų Vokietijai dvasinę ir materialinę didybę. Būtent R.Hessas 1934-aisiais per nacistų partijos suvažiavimą ištarė garsiąją frazę: „Partija – tai Hitleris, o Hitleris – tai Vokietija, kaip kad Vokietija yra Hitleris“.
1941-ųjų gegužę R.Hessas vienviečiu lėktuvu išskrido į Didžiąją Britaniją, kaip manoma, tikėdamasis susitikti su karališkąja šeima ir susitarti dėl separatinės taikos, tačiau buvo numuštas virš Škotijos ir internuotas iki karo pabaigos. Iki šiol ginčijamasi, ar jis tam ryžosi savo iniciatyva, tačiau žinoma, kad apie R.Hesso išvykimą išgirdęs A.Hitleris neteko savitvardos ir pašalino savo padėjėją iš visų partinių ir valstybės pareigybių, o taip pat įsiutęs įsakė nušauti vietoje, jeigu tik jis vėl pasirodytų Vokietijoje.
1946-aisiais Niurnbergo proceso metu R.Hessui buvo skirtas įkalinimas iki gyvos galvos. Nebeišvydęs laisvės jis 1987-aisiais mirė Berlyno Špandau kalėjime.