Pavertė SS mokymo centru
Kalbant apie nacių koncentracijos stovyklas, daugeliui į galvą pirmiausia turbūt ateis Aušvicas. Dažnas esame matęs jo liūdnai pagarsėjusius vartus su lozungu „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“). Jis kabėjo ne vien Aušvice. Ir šis mirties fabrikas, galbūt žinomiausias iš visų, nebuvo pirmas nacių teroro sistemoje. Pirmoji koncentracijos stovykla įkurta 1933 metų kovą Dachau mieste, maždaug 16 km į šiaurės vakarus nuo Bavarijos sostinės Miuncheno.
Ji buvo pastatyta išskirtinai Trečiojo Reicho politiniams kaliniams, kurių tik dalis buvo žydai, bet ilgainiui į ją pradėta vežti įvairių tautybių žmones, įskaitant ir lietuvius.
Per pusantrų metų, prižiūrint antram komendantui Theodorui Eickei (pirmasis jau po kelių mėnesių buvo apkaltintas kalinio nužudymu), ji išaugo į pavyzdinę koncentracijos stovyklą. Pagal jos modelį buvo statomos kitos, į ją vykdavo mokytis SS sargybiniai ir kiti pareigūnai, rašoma tinklalapyje history1900s.about.com.
Th.Eickės valia buvo įdiegta dienos rutina ir bet koks nukrypimas baigdavosi fizinėmis bausmėmis, o kartais mirtimi.
Stovykla net buvo gavusi „Smurto mokyklos“ pavadinimą.
Tai Th.Eickės valia buvo įdiegta dienos rutina ir bet koks nukrypimas baigdavosi fizinėmis bausmėmis, o kartais mirtimi.
Politinės diskusijos buvo griežtai draudžiamos. Bandantieji pabėgti sulaukdavo mirties. Už šiuos nuopelnus Th.Eickė greitai buvo pakeltas iki SS grupenfiurerio ir koncentracijos stovyklų sistemos generalinio inspektoriaus pareigų.
Dachau veikė ilgiausiai iš visų nacių koncentracijos stovyklų. Joje per 12 metų buvo įkalinti 200 tūkst. žmonių iš daugiau nei 30 Europos valstybių (du trečdaliai buvo politiniai kaliniai, trečdalis – žydai), 40-50 tūkst. – žydų, politinių oponentų, homoseksualų, čigonų, Jehovos liudytojų, kunigų – neišgyveno, daugiausia dėl ligų, prastos mitybos ir savižudybių.
Tarp įkalintųjų buvo būrys karališkųjų asmenų iš Bavarijos, Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, buvęs Prancūzijos premjeras Leonas Blumas, būsimasis Graikijos premjeras Alexanderis Papagos ir keturi šios šalies generolai, buvęs Vokietijos kariuomenės jungtinio štabo vadas Franzas Halderis, 1924 metų olimpinių žaidynių dalyvis Lenkijos boksininkas Janas Ertmanskis, 183 Krokuvos universiteto dėstytojai ir kiti darbuotojai, Nobelio fizikos premijos laureatas prancūzas Georges’as Charpakas, būsimasis Izraelio banko valdytojas Moshe Sanbaras, Vienos miesto tarybos narys Jakobas Ehrlichas, Lietuvos veterinarijos akademijos prorektorius Zalmanas Giršavičius, Klaipėdos krašto teismo teisėjas Samuelis Grinhauzas, dešimtys kitų politikų, rašytojų, intelektualų, mokslininkų, verslininkų.
Pirmuosius kalinius išleisdavo
Koncentracijos stovykla pradėda statyti ant Pirmojo pasaulinio karo laikų ginklų gamyklos likučių ir ėmė veikti 1933 metų kovo 20 dieną tuomečio Miuncheno policijos vado Heiricho Himlerio iniciatyva, kelios savaitės po Adolfo Hitlerio paskyrimo Reicho kancleriu.
Jau po dviejų dienų atgabenti pirmieji kaliniai – socialdemokratai ir Vokietijos komunistai, kaltinti vasario 27-ąją sukėlę Reichstago gaisrą.
Daugeliu atvejų šie asmenys Dachau atsidūrė remiantis A.Hitlerio pasiūlytu ir prezidento Paulo von Hindenbergo pasirašytu dekretu dėl žmonių ir valstybės apsaugos.
Dekretas gerokai apribojo Vokietijos piliečių teises, uždraudė spausdinti antivyriausybinę medžiagą. Nusižengusieji dekretui atsidurdavo koncentracijos stovykloje. Iki metų pabaigos Dachau buvo užregistruota 4,8 tūkst. asmenų – be minėtųjų, įkalinti profsąjungų atstovai ir kiti, nepritarusieji nacių iškilimui į valdžią.
Nors ilgalaikės bausmės ir mirtys nebuvo retenybė, dauguma iki 1938 metų atvežtų kalinių pasibaigus bausmės laikui buvo paleidžiami, o galiausiai reabilituojami. Pirmieji pastatai, kuriuose tilpo maždaug 5 tūkst. kalinių, buvo komplekso šerdis iki pat 1937 metų, kai kaliniai buvo priversti patys išplėsti stovyklą, o anuos statinius nugriauti.
Per metus iškilę 32 barakai talpino apie 6 tūkst. kalinių, bet žmonių į juos buvo sukišama gerokai daugiau. Koncentracijos, o ne mirties stovykloje dujų kamerų nebuvo iki 1942-ųjų. Tąmet atsirado viena, bet taip ir nenaudota. Užtat kremavimo krosnis veikė – kad būtų galima atsikratyti mirusiųjų kūnais.
Jau užpuolus SSRS, buvo surengtos masinės 4 tūkst. sovietų karo belaisvių žudynės.
1935 metų rugsėjį priėmus Niurnbergo rasės įstatymus, kuriais, pavyzdžiui, iš žydų buvo atimta Vokietijos pilietybė ir jiems neleista tuoktis bei lytiškai santykiauti su kitos tautybės asmenimis, Dachau pagausėjo žydų tautybės kalinių, taip pat – čigonų, kuriems šie įstatymai taip pat buvo taikomi.
Apie 10 tūkst. žydų vyrų į koncentracijos stovyklą buvo atsiųsta po Krištolinės nakties – 1938-ųjų lapkričio 9-10-osios nacių pogromo prieš šios tautybės žmones. Iš viso buvo sulaikyta triskart daugiau žmonių.
Kilus Antrajam pasauliniam karui, 1940-aisiais apie 13 tūkst. kalinių buvo atgabenta iš Lenkijos. Jau užpuolus SSRS, buvo surengtos masinės 4 tūkst. sovietų karo belaisvių žudynės. Priešpaskutiniais – 1944 metais – atsirado moterims skirta stovykla ir dešimtys kitų Dachau pavaldžių stovyklų.
Pastarosiose „dirbdami“ žuvo 10 tūkst. žydų. Tų metų pabaigoje čia buvo laikoma per 63 tūkst. kalinių. Katastrofiškos gyvenimo sąlygos sukėlė vidurių šiltinės epidemiją, kuri kartu su nepakankama mityba tūkstančius nuvarė į kapus.
Iš nevilties patys žengdavo į mirtį
Teritoriją supo tvora su prijungta elektros srove ir 3 metrų pločio „jokio žmogaus“ juosta, buvo įrengti septyni stebėjimo bokšteliai. Kaliniai buvo griežtai saugomi, kad niekas negalėtų pabėgti. „Jokio žmogaus“ juostoje atsidūrę kaliniai buvo iškart nušaunami. Pasakojama, kad sargybiniai specialiai mėtydavo kalinių kepures į šį plotą, o kai nelaimingieji bandydavo jas pasiimti, atidengdavo ugnį. Nevilties apimti įkalintieji kartais specialiai jon žengdavo.
Vienas iš 32 kaliniams skirtų barakų buvo numatytas dvasininkams, kitas – medicinos eksperimentų dalyviams.
Kompleksą sudarė 20 tūkst. kv. metrų ploto kalinių stovykla ir gerokai didesnė SS mokyklos teritorija.
Vienas iš 32 kaliniams skirtų barakų buvo numatytas dvasininkams, kitas – medicinos eksperimentų dalyviams.
Kiemas tarp kalėjimo ir centrinės virtuvės buvo naudojamas vykdyti mirties bausmėms be jokio teismo. Įkalintieji nuolat patirdavo brutalų elgesį ir, siekiant įbauginti, buvo kalinami tik stovėti skirtose kamerose, plakami, laikomi pakabinti ant medžio ar stulpo.
Pirmaisiais metais daugelis kalinių buvo priversti ne tik dalyvauti statybose plečiant stovyklą, bet ir gaminti įvairius dalykus, naudojamus aplinkiniame regione. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jie buvo įdarbinti karo reikmėms.
1942-aisiais prasidėjo medicinos eksperimentai su kaliniais. Per visą Holokaustą jie buvo atliekami keliose koncentracijos ir mirties stovyklose. Dachau nebuvo išimtis – ten buvo ieškoma būdų padidinti karių išgyvenamumą ir pagerinti medicinos technologijas civiliams.
Eksperimentai paprastai būdavo itin skausmingi, pavyzdžiui, kaliniai būdavo uždaromi į kambarius su itin dideliu slėgiu, laikomi žemoje temperatūroje arba verčiami gerti sūrų vandenį. Vienas nacių gydytojas užsimojo sukurti vakciną nuo maliarijos (jos iki šiol nėra) ir tūkstančius žmonių ja užkrėtė. Daugelis po tokių kankinimų mirdavo.
Simboliškai tapo teismo vieta
Maždaug 30 tūkst. tuomet Dachau buvusių kalinių laisvės oro įkvėpė 1945 metų balandžio 29 dieną, kai stovyklą išlaisvino JAV pėstininkai. Ankstesnę dieną stovykloje kilo ginkluotas pasipriešinimas, kuriame dalyvavo buvę ir pabėgę kaliniai su civilinės milicijos atstovais. SS per kelias valandas jį žiauriai numalšino.
JAV kariuomenė keletą metų naudojo Dachau kompleksą sulaikytiems nacių funkcionieriams ir SS nariams, ten vyko karo nusikaltėlių teismai.
JAV kariuomenė keletą metų naudojo Dachau kompleksą sulaikytiems nacių funkcionieriams ir SS nariams, ten vyko karo nusikaltėlių teismai – vieta buvo parinkta simboliškai. 1948-aisiais stovykloje Bavarijos vyriausybė įrengė būstus pabėgėliams.
Buvusių kalinių iniciatyva 1962-aisiais žemės valdžia ir Tarptautinis Dachau komitetas sutarė stovyklos vietose įrengti memorialą. Iš pradžių viename iš buvusių bunkerių buvo atidaryta nedidelė ekspozicija, prieš gerą dešimtmetį – nuolatinė, o 2009-aisiais – Lankytojų centras.
Dachau memorialo lankytojai keliauja kalinių keliu – tuo pačiu, kurį šie turėdavo nueiti atgabenti į stovyklą, nuo geležinių vartų, ant kurių buvo išraityta ta pati frazė, kaip ir Osvencime, – „Arbeit macht frei“, iki perpildytų barakų.
Galima aplankyti kalinių vonias, dujų kamerą, krematoriumą ir kitas iki šiol mirties kvapo persmelktas patalpas. Virtualus turas po buvusią koncentracijos stovyklą siūlomas ir memorialo interneto svetainėje.
