Kelis mėnesius prieš tai Vokietijos federalinio archyvo prezidentas Michaelis Hollmannas, aptardamas prof. Liudo Mažylio Berlyne surasto dokumento perdavimo Lietuvai galimybes, teigė, jog „kalbame apie laišką Vokietijos Imperijos vyriausybei, kuriuo Vokietijos vyriausybė informuojama apie nepriklausomybės aktą ir prašoma jį pripažinti“. Pats dokumento radėjas žiniasklaidoje teigė, jog surado Vasario 16-sios akto originalą.
Tokie skirtingi surasto dokumento įvardijimai daugeliui pagrįstai kelia klausimą, koks gi dokumentas buvo surastas Vokietijos diplomatijos archyve ir ar tai yra Lietuvos nepriklausomybės akto originalas? Tačiau toks klausimas, atrodo, nekilo nei profesionalais save laikantiems Lietuvos Vyriausybės nariams, nei Prezidentūrai.
Kiek yra žinoma viešojoje erdvėje, valstybės valdžia net nesvarstė, jog prieš kreipiantis į Vokietiją dėl to dokumento perdavimo Lietuvai reikėtų atlikti jo ekspertizę ir įvertinimą.
Kita vertus, nėra ko per daug stebėtis. Suradus šį dokumentą, pritariamai tylint politikams ir džiūgaujant internetinių komentatorių miniai, „nuvertinus“ Lietuvos istorikų bendruomenę lyg ir nebeliko į ką kreiptis dėl tokio tyrimo atlikimo nerizikuojant atsidurti minios nemalonėje. Tačiau surizikuokime ir pabandykime rasti atsakymą į iškeltą klausimą, nes, kaip sakė Aristotelis, „Amicus Plato, sed magis amica veritas“.
Aiškumo prielaida – terminai
Ieškoti atsakymo į iškeltą klausimą reikėtų pradėti nuo vartojamų sąvokų apibūdinimo t.y. terminų apibrėžimo. Ir visų pirma nuo termino „Nepriklausomybės aktas“, kurio vartojimo tikslingumu suabejota spaudoje paskelbus surasto Vokietijoje dokumento fotografiją.
Joje daugelis, matyt, tik dabar perskaitė dokumento pavadinimą „Nutarimas“, nors lygiai taip jis yra vadinamas ir jau beveik 90 metų publikuojamoje Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nutarimo faksimilėje, populiariai vadinamoje „A.Šapokos istorijos faksimile“.
Kadangi Lietuvos Taryba buvo kolektyvinė institucija, kuri pagal parengtą veiklos Statutą savo sprendimus įformindavo nutarimais, tai ir sprendimą skelbti Lietuvos nepriklausomybę taip pat priėmė vienbalsiu nutarimu. O šis dokumentas „Nepriklausomybės aktu“ pradėtas vadinti vėliau suprantant žodį „aktas“ (lot. actus – poelgis, veiksmas), kaip teisinę galią turinčio dokumento bendrinis pavadinimas. Beje, ir patys Lietuvos Tarybos nariai mielai vartojo šį terminą apibūdinti vasario 16 d. priimtam dokumentui, netgi kartais save vadino „Nepriklausomybės akto dalyviais“.
Kitas būtinas apibrėžti terminas yra „originalas“. „Originalu“ diplomatikoje (pagalbinėje istorijos mokslo disciplinoje) priimta vadinti autentišką, pirminį dokumentą, kuriuo remiantis yra daroma kopija, atspaudas ar nuorašas bei rengiami kiti dokumentai.
Remiantis šia aptariamo termino samprata galime teigti, jog 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė ir visi jos nariai pasirašė tik vieną Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akto egzempliorių, kurį perdavė saugoti daktarui Jonui Basanavičiui. Ir tik šis egzempliorius yra vadintinas „Nepriklausomybės akto originalu“. Visi kiti Lietuvos Tarybos vasario 16 d. posėdyje priimto nutarimo pagrindu parengti ir pasirašyti autentiški dokumentai yra laikytini originaliais, t.y. tikrais, nesuklastotais, bet ne „Nepriklausomybės akto originalais“.
Ir paskutinis aptarimo reikalaujantis terminas yra „notifikacija“ (lot. notifico – darau žinoma) – tai vienos valstybės pranešimas kitai apie savo poziciją vienu ar kitu klausimu. Tokio notifikacinio dokumento būtinas rekvizitas, sudedamoji dalis yra notifikacinė formulė su nurodytu adresatu t.y. valstybe, kuriai šis dokumentas yra skirtas.
Remdamiesi signatarų atsiminimais ir išlikusiais dokumentais, galime teigti, jog 1918 m. vasario 16 d. be priimto ir pasirašyto Nepriklausomybės akto originalo buvo pasirašyti dar bent keturi dokumentai, parengti remiantis originalu. Jie savo turiniu nuo originalo teksto galėjo skirtis tik notifikacine formule.
Surastasis dokumentas leidžia patikslinti ir koreguoti kai kuriuos ankstesnius su Vasario 16-sios akto istorija susijusius teiginius ir išvadas.
Iškelti tokią versiją leidžia faktas, jog 1918 m. vasario 19 d. vokiečių konfiskuotame „Lietuvos aido“ numeryje atspausdinto Nepriklausomybės paskelbimo akto tekste notifikacinės formulės nėra. Tai yra vienintelis žinomas Vasario 16 d. akto priėmimui vienalaikis tekstas be minėtos formulės. Kadangi dokumentiškai yra užfiksuota, jog jau tą pačią vasario 16 d. buvo kreiptasi į vokiečių cenzūrą dėl leidimo jį viešai paskelbti, darytina prielaida, kad „Lietuvos aide“ publikuotas tekstas buvo parengtas remiantis originalu, adresuotu tautai ir istorijai. Todėl būtų visai logiška, jei jame ta formulė ir nebuvo įrašyta. Atidavus originalą saugoti J.Basanavičiui, visi kiti vėliau paskelbti akto tekstai buvo rengiami jau remiantis dublikatu, kuriame ta formulė buvo. Patvirtinti ar paneigti šią versiją bus įmanoma tik suradus dokumento originalą.
Pirmas iš minėtų keturių pasirašytų dokumentų liko Lietuvos Tarybos kanceliarijos bylose ir dabar yra žinomas kaip Vasario 16 d. akto dublikatas. Jis buvo atspausdintas rašomąją mašinėle, o jo faksimilė yra gerai pažįstama visuomenei, nes nuo 1928 m., tiesa su tam tikromis korektūromis, skelbiama spaudoje.
Kiti trys 1918 m. vasario 16 d. pasirašyti dokumentai buvo skirti vokiečiams ir įteikti Vokietijos reichstago deputatui Matthiasui Ercbergeriui, Oberosto civilinės administracijos viršininkui Kaune baronui Frydrichui von Falkenhausenui ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje Georgui von Boniniui. Apie pirmąjį ir antrąjį dokumentą sunku ką nors konkrečiau pasakyti, nes jie iki šiol nėra rasti. O trečiąjį dokumentą Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve ir surado L.Mažylis. Surastasis dokumentas leidžia patikslinti ir koreguoti kai kuriuos ankstesnius su Vasario 16-sios akto istorija susijusius teiginius ir išvadas.
Adresato vietoje – daugtaškis
Lyg ir viskas būtų aišku, jeigu ne prof. Mažylio rastame dokumente adresatui nurodyti skirtoje vietoje nebūtų matyti boluojantys taškai. Nei lietuviškame, nei vokiškame šio dokumento tekste šalis, į kurią Lietuvos Taryba kreipiasi prašydama pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, nenurodyta. Kas tai – dokumento sudarytojo neatidumas, klaida ar sąmoningas veiksmas?
Darytina prielaida, jog neįrašytas adresatas – sąmoningas veiksmas, nekėlęs jokių klausimų nei dokumento sudarytojams, nei gavėjams.
Logiškai galvojant, jei Lietuvos Taryba šiuo dokumentu oficialiai kreipėsi į Vokietijos vyriausybę dėl nepriklausomos valstybės pripažinimo, tai nenurodyti adresato būtų nedovanotina klaida, nes tokiu atveju pats dokumentas netektų prasmės.
Be to, beveik neįtikėtina, kad bent vienas iš dvidešimties asmenų, pasirašiusiu po šiais tekstais nebūtų pastebėjęs daugtaškio vietoj adresato. Kita vertus, G. von Boninas, gavęs neatidžiai parengtą notifikacijos aktą, jį būtų gražinęs atgal rengėjams ir apie tokį ne visai parengtą dokumentą nebūtų telegrama informavęs Vokietijos URM ir kanclerio. Darytina prielaida, jog neįrašytas adresatas – sąmoningas veiksmas, nekėlęs jokių klausimų nei dokumento sudarytojams, nei gavėjams. Bet tada lieka neaišku, kokia tokio veiksmo prasmė ir ar tą dokumentą galime laikyti oficialiu notifikaciniu aktu? Viskas stojasi į savo vietas detaliau susipažinus su Vasario 16 d. akto atsiradimo kontekstu.
Nepriklausomybės deklaracijos
Viena iš Pirmojo pasaulinio karo išdavų buvo imperijų Europoje suirimas ir naujų valstybių susikūrimas ar jau egzistavusių atsikūrimas. 1917–1918 metais savo valstybingumą be Lietuvos dar deklaravo Suomija, Čekoslovakija, Estija, Latvija, Lenkija, Ukraina, Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste (Jugoslavija), Užkaukazės respublikos (Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija).
Daugelis jų tai įteisino paskelbdamos vienokio ar kitokio turinio ir apimties nepriklausomybės deklaracijas. Beveik visos jos buvo adresuotos pirmiausia savo tautoms. Pavyzdžiui, Suomijos Senatas apie šalies nepriklausomybę paskelbė 1917 m. gruodžio 6 d. priimtame kreipimesi „Į suomių tautą“, Ukrainos Centrinė Rada – 1918 m. sausio 22 d. IV universale „Į Ukrainos tautą“, Estijos Gelbėjimo komitetas – 1918 m. vasario 24 d. „Manifeste Estijos žmonėms“, Lenkijos Regentų taryba – 1918 m. spalio 7 d. kreipimesi „Lenkijos tautai“, Čekoslovakijos Laikinoji vyriausybė – 1918 m. spalio 18 d. „Čekoslovakų nacijos nepriklausomybės deklaracijoje“. Visose šiose deklaracijose nebuvo notifikacinės formulės. Kodėl ji atsirado Lietuvos nepriklausomybės akte?
Tai galima paaiškinti to laikotarpio politine situacija. Lietuva buvo vienintelė šalis, kuri paskelbė savo nepriklausomybę būdama realiai okupuota. Kitos tuo laikotarpiu savo valstybingumą deklaravusios šalys tai padarė arba karo ir revoliucijų išdavoje susidarius tarpuvaldžiui (Suomija, Ukraina, Estija), arba, nors ir būdamos Vokietijos okupuotos, bet jau esant aiškiai karo baigčiai (Lenkija, Latvija), arba subyrėjus Austrijos-Vengrijos imperijai (Čekoslovakija).
Legaliai veikdama Vokietijos, tada dar griežtai kontroliavusios visas Lietuvos gyvenimo sritis, okupacijos sąlygomis Lietuvos Taryba buvo priversta derinti savo veiksmus su kaizerine vyriausybe, nes tik tokiu keliu einant Tarybos priimti nutarimai galėjo įgyti realią galią. Be to, tik Vokietijai paremiant buvo įmanoma nutraukti priklausomybės ryšius su daugiau nei šimtą dvidešimt metų Lietuvą valdžiusia Rusijos imperija.
Laviruojant tarp Lietuvos valstybingumo siekių įgyvendinimo ir Vokietijos interesų ir atsirado pirmasis Lietuvos nepriklausomybę deklaruojantis dokumentas – Gruodžio 11 d. aktas, kurio tekstas iš esmės buvo padiktuotas vokiečių.
„Du viename“
Apie Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. vienbalsiai priimtą nepriklausomybės skelbimo aktą, susiejantį Lietuvą amžinais ryšiais su Vokietija, žinojo tik nedidelis žmonių ratas. Viešai tas dokumentas nebuvo paskelbtas, nors vokiečiai ir ragino Tarybą publikuoti jo I dalį „Lietuvos aide“.
1918 m. pradžioje Lietuvos Brastoje prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos deryboms, vokiečių valdžia nusprendė viešai skelbti Lietuvos nepriklausomybę. Tai turėjo būti padaryta 1918 m. sausio 8 d. numatytame surengti pirmame oficialiame Lietuvos Tarybos posėdyje dalyvaujant aukštiems okupacinės valdžios atstovams. Jam besiruošiant Tarybos kairysis sparnas pasiūlė parengti naują nepriklausomybės paskelbimo akto redakciją, kurioje nebūtų užsimenama apie jokius ryšius su Vokietija ir ją paskelbti tame posėdyje.
Tačiau pabandžius naują formuluotę suderinti su okupacine valdžia, buvo gautas atsakymas, jog jokie Gruodžio 11 d. akto teksto pakeitimai nebus toleruojami. Maža to, buvo pareikalauta, kad Lietuvos Taryba prasidėjusiose Lietuvos Brastoje taikos derybose Rusijai notifikuotų tik pirmąją Gruodžio 11 d. akto dalį, o apie antrąją, kalbančią apie amžinus ryšius su Vokietija, nebūtų užsiminta. Gi Vokietija Lietuvos nepriklausomybę pripažintų remdamasi abejomis to akto dalimis. Kadangi gruodžio 11 d. nutarime visų Lietuvos Tarybos narių parašai buvo padėti po abejomis dalimis kartu, tai vokiečiai siekė, kad Taryba parengtų naują nutarimą Gruodžio 11 d. akto pirmos dalies pagrindu, visi nariai jį pasirašytų ir notifikuotų Rusijai.
Lietuvos Tarybos atstovai į derybas Lietuvos Brastoje patekti ir ten pareikšti savo poziciją dėl Lietuvos ateities galėjo tik su Vokietijos sutikimu. Todėl reikėjo paisyti šio okupacinės valdžios reikalavimo. Nuo tada iki pat 1918 m. sausio 26 d., kai įvyko skilimas, Lietuvos Taryboje virė aštrios diskusijos ne tik dėl nepriklausomybės paskelbimo, bet ir dėl jos notifikavimo formuluočių. Iš esmės vokiečių reikalavimas priimti skirtingus Rusijai ir Vokietijai Lietuvos nepriklausomos valstybės notifikavimo dokumentus diskusijų svorio centrą perkėlė iš nepriklausomybės deklaravimo į jos notifikavimo plotmę. Susiklosčius išdėstytoms aplinkybėms, nepriklausomybės skelbimo teksto projekte ir atsirado notifikacinė pastraipa. Iki 1918 m. sausio 26 d. rengtose nepriklausomybės paskelbimo formuluotėse tokios pastraipos nebuvo. Jos nebuvo ir Gruodžio 11 d. akte.
1918 m. sausio 26 d. posėdyje dvylikai Tarybos narių nubalsavus už skirtingus nepriklausomybės notifikacijos aktus Vokietijai ir Rusijai, trims susilaikius ir penkiems pasisakius prieš, įvyko skilimas: keturi kairieji pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Kadangi vokiečių netenkino tai, kad notifikacijos aktus pasirašys tik dvylika „už“ balsavusių Tarybos narių, situacija dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vėl tapo neaiški.
Pagaliau po sunkių derybų tarp Tarybos daugumos ir keturių „maištininkų“ pavyko susitarti, jog bus priimta viena ir ta pati nepriklausomybės skelbimo formuluotė tiek Vokietijai, tiek ir Rusijai. Jos tekstas, kuriame atsirado pastraipa su daugtaškiu pažymėta vieta adresatui nurodyti, buvo patvirtintas vasario 15 d. posėdyje, o 1918 m. vasario 16 d. ši formuluotė tapo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktu, visų Tarybos narių vienbalsiai priimtu ir pasirašytu.
Minėtoje vasario 15 d. patvirtintoje formuluotėje taip pat buvo įrašyta ir pirmoji Nepriklausomybėse Akto pastraipa, diplomatikoje vadinama promulgacija, kurioje nurodomas dokumentą priėmęs asmuo ar institucija bei kam tas dokumentas yra skiriamas.
Joje rašoma, jog „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu...“. Tačiau svarbiausias adresatas, nurodytas kitų valstybių nepriklausomybės deklaracijose – tauta – liko nepaminėtas. Kodėl taip atsitiko – tai jau kito tyrimo objektas. O dabar tik konstatuosime, jog ir promulgacija, ir notifikacinė formulė dokumento tekste atsirado todėl, jog reikėjo pačiame nepriklausomybės paskelbimo akte užfiksuoti, kad tiek Rusijai, tiek Vokietijai, tiek ir kitoms valstybėms bus teikiamas tas pats Lietuvos nepriklausomybės notifikacijos tekstas ir taip apsidrausti nuo galimų manipuliacijų priimtu nutarimu.
Dėl to Vasario 16-sios aktas įgavo notifikacinio dokumento formą, kuri, kaip pažymėjome ankščiau, buvo nebūdinga kitų šalių nepriklausomybės deklaracijoms. Vaizdžiai sakant, priimdama Vasario 16 d. nutarimą Lietuvos Taryba priėmė du dokumentus – nepriklausomybės deklaraciją ir jos notifikavimo aktą – viename.
M.Ercbergerio egzempliorius
Kaip jau nurodėme, net trys 1918 m vasario 16 d. Lietuvos Tarybos priimto nutarimo egzemplioriai, pasirašyti visų jos narių buvo skirti Vokietijos valdžios atstovams. Jeigu jie buvo įteikti kaip notifikacijos aktai, tai tada lieka neaišku, kodėl vienai valstybei reikėjo teikti net tris tokius pat dokumentus, prašančius pripažinto Lietuvos valstybę? Remdamiesi šiandien žinomais archyviniais dokumentais ir signatarų atsiminimais pabandykime paieškoti atsakymo ir į šį klausimą.
Pradėkime nuo egzemplioriaus, įteikto Reichstago deputatui nuo Katalikų centro partijos, Vokiečių-lietuvių draugijos nariui M. Ercbergeriui. Jam minėtą dokumentą perdavė rašytojas Oskaras Wöhrle, tada dirbęs vokiečių 10-sios armijos laikraštyje Vilniuje. Kaip jau minėta, ką nors konkrečiau pasakyti apie tai, kaip įteiktasis dokumentas atrodė, yra sunku, nes iki šiol jis nesurastas.
Greičiausiai, savo forma M.Ercbergerio gautas egzempliorius nieko nesiskyrė nuo to, kurį Vokietijos diplomatijos archyve surado L.Mažylis. Tačiau tikėtina, jog vietoje daugtaškio notifikacinėje formulėje jame buvo įrašytas adresatas. Taip teigti leidžia Vasario 16-sios akto tekstas, 1918 m. vasario 18 ir 19 dieną paskelbtas Vokietijos laikraščiuose „Vossische Zeitung“ ir „Tägliche Rundschau“. Ten vietoje daugtaškio notifikacinėje formulėje įrašyta „Kaiserlich deutschen“ (Vokietijos imperijos). Lygiai toks pats kreipinys vėliau buvo įrašytas ir įgaliojime, Lietuvos Tarybos 1918 m. kovo 20 d. išduotame trims savo nariams notifikuoti Vokietijai Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.
Nekyla jokių abejonių, jog minėtiems vokiečių laikraščiams Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nutarimo tekstą perdavė M.Ercbergeris. Vienas jų aiškiai nurodė šią informaciją gavęs iš „Das Neue Litauen“ laikraščio redakcijos. O šį laikraštį Berlyne leido Vokiečių-lietuvių draugija, kurios valdybos sekretoriumi buvo M.Ercbergeris.
Jokio kito šaltinio, galėjusio tuo metu Berlyne disponuoti Vasario 16 d. akto tekstu, nebuvo. Jeigu viskas taip, tai perduotą M.Ercbergeriui Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nutarimo egzempliorių galėtume laikyti notifikaciniu aktu informuojančiu Vokietijos valdžią apie naujos valstybės susikūrimą ir prašančiu ją pripažinti.
Tačiau galimas ir kitoks adresato atsiradimo notifikacinėje formulėje paaiškinimas. Gavęs Lietuvos Tarybos nutarimą su daugtaškiu M.Ercbergeris, prieš pateikdamas jo tekstą spaudai, taškų vietoje pats įrašė „Kaiserlich deutschen“. Kaip ten bebūtų, teisingai atsakyti į šį klausimą yra įmanoma tik suradus tą dokumentą. Jeigu jis išliko, dabar galėtų būti M.Ercbergerio dokumentų fonde arba kur nors tarp Vokietijos reichstago Katalikų centro partijos frakcijos ar vokiečių-lietuvių draugijos archyvinių dokumentų.
Oberosto civilinės administracijos egzempliorius
Antrasis vokiečių valdžios atstovams skirtas 1918 m. vasario 16 d. visų Lietuvos Tarybos narių pasirašytas Nutarimo egzempliorius buvo įteiktas Kaune rezidavusiam Oberosto civilinės administracijos viršininkui Frydrichui von Falkenhausenui.
Iš tikrųjų šis egzempliorius buvo skirtas Vokietijos vyriausybei. Kadangi su ja Taryba galėjo susisiekti tik per Oberosto civilinę administraciją, tai buvo vienintelis oficialus kelias jį įteikti minėtam adresatui. Šį teiginį savo atsiminimuose patvirtina signataras kun. Kazimieras Šaulys Tarybos pavedimu perdavęs minėtą dokumentą F. von Falkenhausenui. Ar jo notifikacinėje formulėje buvo įrašytas adresatas – nežinome, nes pats dokumentas iki šiol nerastas. Jeigu jis buvo įrašytas, tai Falkenhauseno egzempliorių reikėtų laikyti oficialiu Lietuvos nepriklausomybės notifikavimo aktu įteiktu Vokietijai.
Tačiau yra viena svarbi detalė, verčianti abejoti tokio įrašo buvimu aptariamame dokumente. Kaip žinoma, vasario 16 d. rytiniame posėdyje, iš karto po priimto Nutarimo pasirašymo, Lietuvos Taryba svarstė klausimą „siuntimo delegacijos į Berlyną ir neitralines šalis dėl notifikacijos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo“ ir išrinko penkių asmenų delegaciją tai padaryti.
Vadinasi, dar neįteikus vokiečių valdžios atstovams dokumento su nepriklausomybės paskelbimo Nutarimo tekstu buvo nuspręsta pavesti atlikti notifikaciją specialiai delegacijai, kuri ir turėjo Vokietijos vyriausybei įteikti atitinkamą dokumentą. Taigi, nebuvo jokios prasmės bandyti perduoti Berlynui oficialų Lietuvos nepriklausomybės notifikavimo aktą per Oberosto civilinės administracijos viršininką. Tai tada kyla klausimas, koks dokumentas buvo įteiktas F. von Falkenhausenui?
Atsakymo raktas – „priimti žinion“
Rasti atsakymą į šį klausimą padeda kun. K.Šaulio atsiminimai. Juose signataras nurodė, kad kartu su visų Tarybos narių pasirašytu dokumentu civilinės administracijos viršininkui jis įteikė ir lydraštį.
Lydraštyje buvo nurodyta, kad jo įteikėjas turi garbės „įteikti Lietuvos civilinės valdžios administracijos šefui Tarybos priimtąjį vasario 16 d. nutarimo tekstą“ ir prašo „tą nutarimą priimti žinion, nusiųsti į Berlyną ir pateikti jį Vokietijos vyriausybei“. O vėliau įvykusio pokalbio su Falkenhausenu metu kun. K.Šaulys dar kartą paprašė „Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo faktą priimti žinion ir nutarimo akto tekstą nusiųsti Reicho vyriausybei“. Atsakymas į klausimą „koks dokumentas buvo įteiktas Falkenhausenui“, o ir į pagrindinį šio straipsnio klausimą „koks dokumentas buvo surastas Vokietijos diplomatijos archyve“ slypi pateiktose atsiminimų citatose pavartotame kanceliariniame pasakyme „priimti žinion“. Kalbininkai šiandien jį keistų pasakymu „susipažinti“.
Šis kanceliarinis pasakymas paaiškina tiek Falkenhausenui, tiek ir Vokietijos URM atstovui G. von Boniniui įteiktų dokumentų su Vasario 16 d. akto tekstu paskirtį: pranešti Vokietijos vyriausybei ir Užsienio reikalų ministerijai, jog Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę („Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo faktą priimti žinion“) ir supažindinti tas institucijas su dokumento, kuriuo nepriklausomybė buvo paskelbta, turiniu („nutarimo akto tekstą nusiųsti Reicho vyriausybei“). Taigi, Falkenhausenui ir Boninui įteikti dokumentai atliko informacinę, o ne notifikacinę funkciją. Todėl Vokietijos URM Politiniame archyve L.Mažylio surasto Vasario 16 d. akto teksto notifikacinėje formulėje vietoje daugtaškio nėra įrašytas adresatas.
Kadangi vasario 16 d. priimtas Nutarimas iš esmės skyrėsi nuo Gruodžio 11 d. akto, buvo labai svarbu su jo turiniu supažindinti Vokietijos valdžią. Juk nuo jos reakcijos priklausė, ar deklaruota nepriklausomybė neliks tik popieriuje.
Tam reikėjo parengti tinkamai įformintą dokumentą: išversti Nutarimo tekstą į vokiečių kalbą ir jį atspausdinti rašomąja mašinėle arba perrašyti ranka. Jau ir anksčiau, demonstruodama lietuvių kalbos svarbą valstybingumo atkūrimui, Taryba oficialius dokumentus vokiečių valdžiai įteikdavo surašytus lietuvių ir vokiečių kalbomis. Taip buvo padaryta ir šįkart.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta galime be abejonių konstatuoti, jog prof. L.Mažylio Vokietijoje surastas dokumentas tikrai nėra 1918 m vasario 16 d. Lietuvos Tarybos priimto nutarimo originalas.
Kairėje pusiau perlenkto lapo pusėje lietuvių kalba buvo tiksliai perrašytas Vasario 16 d. akto tekstas, dešinėje – jo vertimas į vokiečių kalbą. Greičiausiai, dėl žmonių, galinčių greitai ir kokybiškai spausdinti rašomąja mašinėle, trūkumo tai buvo padaryta ranka.
Parengtą Nepriklausomybės paskelbimo akto vertimą dar reikėjo patvirtinti. Tam teisiškai būtų užtekę Tarybos pirmininko ir sekretoriaus parašų. Kadangi iki šio Nutarimo priėmimo Taryba buvo suskilusi, siekiant, kad vokiečių valdžios atstovams nekiltų jokių abejonių, jog Nutarimas priimtas vienbalsiai, parengtame dokumente surašytus tekstus pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai. Taip parengtas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akto vertimas buvo perduoti Oberosto civilinės administracijos viršininkui F. von Falkenhausenui ir Vokietijos URM atstovui G. von Boniniui. Pastarajam įteiktasis ir buvo surastas Vokietijos URM Politiniame archyve.
Vertimas rastas, kas toliau?
Apibendrinant tai, kas išdėstyta galime be abejonių konstatuoti, jog prof. L.Mažylio Vokietijoje surastas dokumentas tikrai nėra 1918 m vasario 16 d. Lietuvos Tarybos priimto nutarimo originalas.
Kadangi to dokumento notifikacinėje formulėje dėl aukščiau išdėstytų priežasčių neįrašytas adresatas, jis negali būti vadinamas ir Lietuvos nepriklausomybės notifikaciniu aktu Vokietijai. O dokumentas tokiu pavadinimu, koks jis nurodytas Lietuvos URM spaudos pranešime apie susitarimą su Vokietija dėl jo eksponavimo iš viso neegzistavo ir negalėjo egzistuoti, nes būtų nonsensas Lietuvos Tarybai priimti nutarimą pripažinti savo pačios deklaruotą nepriklausomą valstybę.
Išanalizavus ir apibendrinus visus mums žinomus faktus ir istorines aplinkybes, susijusias su Vasario 16 d. akto geneze ir jo istorija, manytume, jog dokumentą, kurį Vokietijos URM Politiniame archyve surado L.Mažylis, teisinga būtų vadinti Lietuvos Tarybos 1918 m vasario 16 d. nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės paskelbimo aprobuotu vertimu į vokiečių kalbą. Sutrumpintai jis galėtų būti vadinamas 1918 m vasario 16 d. nutarimo arba tiesiog Vasario 16 d. akto aprobuotu vertimu į vokiečių kalbą.
Tikėtina, jog dar du tokie aprobuoti vertimai gali būti surasti Vokietijos archyvuose. Jie (kaip ir L.Mažylio surastasis) suteiktų daug naujos informacijos Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo tyrinėtojams. Tačiau su apgailestavimu tenka konstatuoti, jog svarbiausio XX a. Lietuvos istorijos dokumento originalas ir toliau yra nerastas. O ar jis bus surastas – labai daug priklausys nuo to, ar tos paieškos taps valstybės prioritetu ir vyks nuoseklus, koordinuotas darbas, ar ir toliau bus kliaunamasi Indianos Džounso metodais.
Raimundas Klimavičius yra istorikas, knygos „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais“ autorius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vokietijos URM atskleidžia naujų detalių apie Vasario 16-osios nutarimo kelią
