Medžiai, krūmai ir žolė iki pažastų – taip atrodo Mikytų ir Šėtijų piliakalniai Šakių rajone, Lekėčių seniūnijos teritorijoje. Vietos gyventojai dar pamena, kai kalnai buvo pliki, o ant jų buvo deginami Joninių laužai, žiemą ridenamasi šlaitais. Tačiau dabar tokius vaizdus galima išvysti tik senosiose fotografijoje. Realybėje – piliakalniai niekuo nebeišsiskiria iš miškingo stačiais šlaitais pasižyminčios Nemuno slėnio kraštovaizdžio.
Sodyboje šalia Mikytų piliakalnio vasarojanti Igna Jančiuvienė tikina, kad atvykstantys turistai nuolat užsuka į jos kiemą pasiteirauti, kaip rasti kelio ženkle nurodomą piliakalnį. Deja, moteriai tenka tik atsidusti.
„Net gėda parodyti. Nei šis nei tas, nes to piliakalnio nė nematyti, o užlipti ant jo išvis neįmanoma“, – apgailestauja moteris.
Net gėda parodyti. Nei šis nei tas, nes to piliakalnio nė nematyti, o užlipti ant jo išvis neįmanoma
Ji atsimena, kaip vaikystėje ant piliakalnio dažnai žaisdavo, kaip ant jo būdavo rengiamos Joninių šventės.
„Tada nereikėjo nė rodyklių nuo kelio, ir taip buvo aiškiai matyti, kad čia piliakalnis, o dabar rodyklės yra, bet paties piliakalnio niekas rasti negali. Neįmanoma prieiti, ten džiunglės“, – kalbėjo I.Jančiuvienė.
Patiems tvarkytis neleido
Žolė ant piliakalnio paskutinį sykį, aplinkinių gyventojų skaičiavimu, pjauta prieš dvejus metus. Tuomet seniūnija čia darbuotis buvo atsiuntusi viešuosius darbus dirbantį socialiai remtiną pilietį. Tačiau nieko doro iš to neišėjo – veltėdis trimeriu nupjovė kelis kvardatinius metrus žolės ir prigulė pailsėti.
„Taip ir pragulėjo visą dieną, o jo darbo niekas nė nepatikrino. Daugiau mes jo nematėme“, – atsimena I.Jančiuvienė.
Dar anksčiau piliakalnio tvarkymu bandė užsisiimti dabar emigracijoje gyvenantis Pavilkijo kaimo gyventojas. Jis išpjovė aikštelę, įrengė tinklinio aikštelę ant piliakalnio. Už tokią saviveiklą žmogus sulaukė ne „ačiū“, o baudos.
Nuo to laiko, pasak I.Jančiuvienės, niekas nedrįsta savo jėgomis nė žolės patrumpinti. Moteris supranta, kad iškirsti medžius, pagaminti laiptelius – gal ir brangu, tačiau norėtų, kad socialines pašalpas noriai imančius vietinius seniūnija atsiųstų bent takelį per žoles ir krūmus išpjauti ir nedidelę aikštelę įrengti.
„Galėtų čia seniūnas atsiųsti keletą tokių pašalpinių. Ir jie duonai užsidirbtų, ir nauda būtų“, – siūlo moteris.
Prisirinktų girtuoklių?
Tačiau Lekėčių seniūnas Ričardas Krikštolaitis rėžia tiesiai: arba daryti rimtai, arba nieko – kitaip esą neverta.
„Reikia daryti arba kapitaliai, arba nieko nedaryti. Jei ten įmesi pinigus ir žmogus nė nepajus, kad ten kažkas padaryta, tai bus pinigų išmetimas. Ten reikia iš esmės tvarkyti. Jei išpjautume kokią aikštelę, nušienautume viršūnę, ką tai padėtų? Kam ji reikalinga? Susirinks girtuokliai dar ten ir švęs. Bus dar blogiau nei yra. Dabar jie natūraliai apaugę ir tiek“, – 15min.lt sakė R.Krištolaitis.
Seniūnas tvirtina, kad už savavališką aplinkos tvarkymą gyventojams baudos skiriamos ne be reikalo. Be to, esą žmonės tik kalba apie norą patys tvarkyti piliakalnius – kelios pensininkės esą nieko nesugebėtų padaryti.
O rimtai užsiimti piliakalnių tvarkymu seniūnija dabar nemato jokio reikalo. Seniūnija tam, suprantama, neturi pinigų, o ir Šakių savivaldybės pagalbos neprašo.
„Yra kitų darbų. Kažkada šnekėsiuosi, prašysiu, nes yra pavyzdys, kaip Kriūkai savo piliakalnį pasidarė. Tačiau tai tikrai jiems brangiai išėjo. Dvejus metus dirbo brigada ir kainavo labai daug – jei dar litais, tai šimtus tūkstančių“, – dėstė Lekėčių seniūnas.
