Pirmasis pasaulinis karas perbraižė Europos žemėlapį ir baigėsi tokiomis sąlygomis, kad Antrasis pasaulinis karas tapo neišvengiamas. Nepaisant Pirmojo pasaulinio karo poveikio istorijos eigai, daugelis to laikotarpio faktų lieka mažai kam žinomi. „War History Online“ pateikia tokių faktų dešimtuką.
1. Antantės ir Centrinių valstybių sąjungos kariai kartu šventė Kalėdas
Šis įvykis žinomas kaip Kalėdų paliaubos. Jau 1914-ųjų rugsėjį karas Vakarų fronte tapo apkasų karu. Vokiečiai stengėsi prasiveržti į Prancūzijos teritoriją, o prancūzai ir britai mėgino juos sulaikyti.
Artėjant Kalėdoms abi konflikto pusės paskelbė paliaubas, kad būtų galima surinkti ir palaidoti žuvusiuosius. Gruodžio 25-ąją nutiko kažkas keisto. Maždaug 100 tūkst. britų ir vokiečių karių paliko ginklus apkasuose, spaudė vieni kitiems rankas ir ėmė keistis dovanomis bei maisto produktais.
Deja, 1915-aisiais karas tapo įnirtingesnis, aukų skaičius smarkiai išaugo ir visi broliavimaisi baigėsi, daugiau jokių paliaubų nebebuvo.
2. Ypatingi lakūnų santykiai
Ir po Kalėdų paliaubų abiejų kariaujančių pusių pilotai išlaikė jei ne draugiškus, tai bent labai pagarbius santykius. Galbūt dėl to, kad jie laikė save išskirtiniais, o gal dėl to, kad skraidydami jie tiesiogiai nesusidurdavo su karo siaubu ant žemės ir dėl to sugebėdavo geriau išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
1915-aisiais savo užnugaryje numušę vieną vokiečių lakūną Antantės lakūnai iš pradžių jį pavaišino pietumis bei vynu ir tik po to perdavė belaisvio atėjusiems kariškiams. Kai priešo pilotas būdavo numušamas, lakūnai skrisdavo į kitą fronto pusę, kad numestų raštelį, kuriuo būdavo informuojama, ar numuštasis žuvo, ar buvo paimtas gyvas į nelaisvę.
3. Karas privertė Didžiąją Britaniją pagerinti sveikatos apsaugos sistemą
Nors karas prasidėjo tuo metu, kai jo dalyvės šalys buvo pasiekusios savo klestėjimo ir galios viršūnę, dauguma britų galėjo naudotis tik labai maža šalies turtų dalimi. Skurdi mityba buvo toks paplitęs reiškinys, kad iš milijonų Didžiosios Britanijos vyrų, kurie buvo pašaukti į karo tarnybą, beveik 40 proc. buvo išbrokuoti kaip netinkami dėl fizinės būklės.
Šiais laikais vidutinis baltaodžio brito ūgis yra 175 cm. 1914-aisiais jis buvo tik 157 cm. Tačiau aukštuomenės atstovų ūgis tuo metu buvo 168 cm. Tokia paaiškėjusi situacija privertė britų vyriausybę imtis veiksmų, kad žemesniųjų luomų atstovams taip pat taptų pasiekiama sveikatos apsauga.
4. Kariavo milijonai nepilnamečių
Oficialiai į karo tarnybą buvo kviečiami asmenys nuo 18 ar 19 metų, tačiau į šį reikalavimą retai būdavo atsižvelgiama. Skurdas ir neviltis daugelį vertė meluoti apie savo amžių, nes jiems trūko darbo ir maisto, tad kariuomenė atrodė kaip išsigelbėjimas. Skaičiuojama, kad vien Didžiosios Britanijos gretose kariavo apie 250 tūkst. nepilnamečių, o jauniausiam iš jų tebuvo 12 metų. Kanada į Europą atsiuntė per 20 tūkst. nepilnamečių.
Kai frontuose pradėjo trūkti gyvosios jėgos, daugelis šalių ėmė žeminti amžiaus kartelę. Pavyzdžiui, Prancūzija ėmė raginti penkiolikmečius stoti į kariuomenę. Patekę į frontą paaugliai nesulaukdavo jokių lengvatų ir turėdavo ištverti visus sunkumus kaip suaugusieji. Daugelis į karo mėsmalę patekusių nepilnamečių tiesiog žuvo.
5. Vokiečiai labiausiai bijojo kanadiečių
Nors daugelio pasaulėvaizdyje Kanada yra taiki šalis, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą Kanados kariai pelnė nuožmių kovotojų reputaciją. Dėl puikių įgūdžių atakomis užgrobti priešų apkasus ir drąsos imtis sunkiausių užduočių vokiečiai juos vadindavo Sturmtruppen – šturmuotojais.
Kanadiečiai pasiekė pergales Vimi ir Pašendeilo mūšiuose, kuriuose anksčiau britai ir prancūzai vieni nesugebėjo nieko padaryti. Kai vokiečiai sužinodavo, kad prieš juos mesti kanadiečiai, jie rengdavosi blogiausiam. Gal neatsitiktinai kanadiečiai gaudavo didžiausius atlyginimus iš visų Antantės karių.
6. Kanadiečiai taip pat dažniausiai sirgdavo venerinėmis ligomis
Vienas iš devynių kanadiečių per karą susigriebė vienokią ar kitokią venerinę ligą. Šis skaičius šešis kartus viršijo britų karių vidurkį. Už tai Kanados kariai būdavo baudžiami – gydymo metu jiems būdavo nutraukiamas atlyginimo mokėjimas ir jie dar turėdavo mokėti baudą už kiekvieną praleistą tarnybos dieną. Dar daugiau – užsikrėtusiems kariams 12 mėnesių nebūdavo skiriama atostogų.
Kadangi kanadiečiams būdavo mokamos didžiausios algos, jie galėdavo sau leisti apsistoti viešbučiuose, numeriuose su asmeninėmis voniomis, kas sukeldavo šoką daugeliui viešbučių valdytojų. Tokia prabanga traukdavo įvairias laisvo elgesio moteris, taip galima būtų paaiškinti venerinių ligų plitimo tarp kanadiečių mastą.
7. Daugelis britų slaugių buvo savanorės iš aukštuomenės
Norėdamos paremti savo kariuomenę kelios britės iš aukštuomenės luomo įkūrė pirmosios pagalbos slaugių organizaciją. Kiekviena, norėdama prisijungti prie šios organizacijos, turėdavo sumokėti mokestį ir vėliau kas mėnesį skirti tam tikrą pinigų sumą organizacijos išlaikymui ir veiklai. Kadangi daugelis savanorių moterų buvo iš turtingų šeimų, jos į Prancūziją pasiėmė savo mašinas ir perdarė jas į greitosios pagalbos automobilius.
Nors jų veikla buvo reikšminga ir dažnai pavojinga, jos neretai rizikuodavo savo gyvybėmis, požiūris į šias moteris ne visada būdavo palankus. Tais laikais visuomenėje dar vyravo supratimas, kad moterys privalo paklusti vyrams, tačiau šios turtingos aristokratės dažnai laužė nusistovėjusias tradicijas.
8. Vokiečiai pasitikėdavo aukšto rango belaisviais, kad šie nepabėgs
Nors eiliniai karo belaisviai turėdavo ištverti labai sunkias įkalinimo sąlygas, karininkais paprastai būdavo pasitikima, kad jie niekur nebėgs. Vokiečiai tiesiog duodavo jiems pasirašyti pasižadėjimą niekur neišvykti. Pasirašę tokį dokumentą aukšto rango belaisviai galėdavo išeiti iš stovyklos ir vykti apsipirkti į artimiausius kaimus ar miestus, jeigu tik turėdavo pinigų.
Sistema buvo tokia efektyvi, kad niekas iš pasirašiusių tokį dokumentą net nemėgino bėgti. Vienas britų karininkas vėliau pasakojo ketinęs įsigyti maisto atsargų Vokietijos kaimelyje ir pasipustyti padus, tačiau, vos tik pasirašė pasižadėjimą, garbė jam nebeleido taip pasielgti.
9. Kai kuriems belaisviams būdavo leidžiama įsikurti viešbučiuose
Karui tęsiantis vokiečiai nebepajėgė susidoroti su vis augančia belaisvių armija. Tad sunkiai sužeisti ar emociškai palaužti belaisviai pradėti siųsti į Šveicariją ar Olandiją, kur jiems galėjo būti suteikta geresnė medicininė priežiūra.
Kitiems leista įsikurti viešbučiuose, jeigu jie turėjo pakankamai pinigų susimokėti už gyvenimą juose. Viešbučiuose juos galėdavo lankyti atvykę šeimos nariai. Olandijos Scheveningeno uostamiestyje susikaupė tiek kanadiečių karo belaisvių, kad jie subūrė beisbolo komandą ir rungtyniavo su amerikiečių karo belaisvių klubu. Kadangi jie nebedalyvavo karo veiksmuose, vokiečiams buvo tas pats, kuo jie užsiėmė.
10. Daugiau nei pusė Prancūzijos kariuomenės 1917-aisiais maištavo
Sunku atsekti, kada šis procesas prasidėjo, bet po to, kai 1917 metų balandį prancūzai vien per Antrąjį Enos mūšį neteko 187 tūkst. karių, likę gyvieji prarado bet kokį norą toliau kautis.
Generolai pažadėjo užbaigti karą iki gegužės, bet, jų pažadams neišsipildžius, per 20 tūkst. karių paliko savo pozicijas. Maištai apėmė dešimtis divizijų.
Tvarka kariuomenėje buvo atstatyta tik po to, kai per pusė tūkstančio dezertyrų ir disciplinos laužytojų karo lauko teismų nuosprendžiais buvo sušaudyti.
