15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

Didžiausi Antrojo pasaulinio karo skolininkai: kas, kam ir kiek reparacijų skolingas?

Santykiai tarp Vokietijos ir Graikijos pablogėjo po to, kai Atėnų vyriausybė pareiškė sieksianti reparacijų iš Vokietijos už nacių nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metu. CNCB pasakoja, kas yra reparacijos ir kas, kam ir kiek skolingas už Antrąjį pasaulinį karą.
Žiemos karas: suomiai gina savo žemę nuo sovietų karių.
Negana to, kad SSRS užgrobė daugybę Suomijos žemių, Suomija po karo buvo priversta sumokėti milžiniškas reparacijas Maskvai. / „Scanpix“ nuotr.

Graikijos ministras pirmininkas Aleksis Cipras pareiškė, kad Vokietija niekada iki galo taip ir nesumokėjo reparacijų už karo padarytą žalą. Tik praėjusią savaitę Didžioji Britanija pranešė, kad pagaliau baigė mokėti skolas už Pirmąjį pasaulinį karą.

Kodėl valstybės vis dar moka šimto metų senumo skolas ir kas turi mokėti daugiausia? Dauguma sumų yra aktyvios spekuliacijos objektas ir jų tikslus dydis nėra aiškus. Dėl daugumos jų buvo sutartos esant visai kitokiems valiutų kursams ir daugybę kartų keitėsi dėl derybų.

Kodėl valstybės vis dar moka šimto metų senumo skolas ir kas turi mokėti daugiausia?

Kas tai yra reparacija?

Karo pabaigoje valstybės turi sumokėti už žalą, kurią padarė karo metu. Taip buvo po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. „Skola“ susidaro dėl daugybės faktorių, pavyzdžiui, sugadintos įrangos, prievartinio darbo. Pralaimėjusios valstybės turėjo susimokėti laimėtojams.

Po Antrojo pasaulinio karo buvo pasirašyta daugybė sutarčių, pagal kurias tokioms valstybėms kaip Graikija, Izraelis ar Sovietų Sąjunga turėjo būti kompensuota karo metu padaryta žala. Vienintelė valstybė, laimėjusi karą, bet mokėjusi kompensacijas, buvo JAV, kuri mokėjo Japonijai.

Vokietija

Iš Vokietijos buvo pareikalauta didžiausių reparacijų už Antrąjį pasaulinį karą, nors galutinė suma taip ir nėra aiški.

Manoma, kad sąjungininkai nusprendė Vokietiją esant skolingą 320 mlrd. dolerių. Tačiau jie taip pat suprato, kad Vokietija yra nepajėgi sumokėti tokios sumos, ypač turint galvoje dar dėl Pirmojo pasaulinio karo susikaupusias sumas.

1952 metais Vokietijos skolos buvo sumažintos iki 7 mlrd. Vokietijos markių (dabartiniu valiutos kursu – apie 3 mlrd. dolerių) nuo 16,2 mlrd. Vokietijos markių.

1952 metais Vokietijos skolos buvo sumažintos iki 7 mlrd. Vokietijos markių (dabartiniu valiutos kursu – apie 3 mlrd. dolerių) nuo 16,2 mlrd. Vokietijos markių, o jos skolos, susikaupusios iki karo, buvo sumažintos iki 7,3 mlrd. Vokietijos markių.

Be to, Vokietija buvo padalinta į keturias Sąjungininkų kontroliuojamas zonas. Potsdame, vienoje iš Sąjungininkų konferencijų, buvo pasakyta, kad „reparacijų dydis turėtų palikti Vokietijai pakankamai išteklių Vokietijos žmonėms, kad jie galėtų gyventi be išorės paramos“.

1946 metais Paryžiuje buvo nustatytos dvi reparacijų formos – akcijos ir kitas pramonės turtas ar kitoks kapitalas. Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija ir Jugoslavija buvo didžiausi reparacijų „akcininkai“.

1952 metais Vokietija pasirašė susitarimą, pagal kurį Vakarų Vokietija įsipareigojo sumokėti 3 mlrd. Vokietijos markių Izraeliui ir 450 mln. Vokietijos markių Pasaulio žydų kongresui per 12 metų.

Be to, 1952 metais Vokietija pasirašė susitarimą, pagal kurį Vakarų Vokietija įsipareigojo sumokėti 3 mlrd. Vokietijos markių Izraeliui ir 450 mln. Vokietijos markių Pasaulio žydų kongresui per 12 metų.

Panašiai kaip Graikija dabar, 2009 metais Izraelio finansų ministras Yuvalis Steinitzas pareiškė norintis, kad Vokietija sumokėtų 450–1000 mln. eurų reparacijų žydams už jų prievartinį darbą Antrojo pasaulinio karo metu, nepaisant to, kad savo reparacijų dalį Vokietija Izraeliui jau buvo sumokėjusi.

Knygos „The Handbook of Reparations“ autoriaus  Pablo De Grieffo teigimu, iki 1965 metų Vokietija buvo sumokėjusi 4,5 mlrd. dolerių reparacijų, o iki 2000 metų sumokėjo daugiau nei 38,6 mlrd. dolerių.

Japonija

Japonijai skolų už Antrąjį pasaulinį karą mokėjimas buvo kur kas sudėtingesnis procesas. Apskaičiuota, kad po karo Japonija prarado apie 45 proc. nacionalinio turto.

1951 metais Vokietija pasirašė sutartį, pagal kurią privalėjo Raudonajam kryžiui perduoti savo turtą ir turtą piliečių, kuris karo metu buvo laikomas neutraliose valstybėse, taip pat turtą, kuris buvo laikomas su Sąjungininkais kariaujančiose valstybėse.

Japonija sutiko Raudonajam kryžiui atiduoti 6,67 mln. vertės turto kaip kompensaciją buvusiems karo belaisviams.

Mokslininko Christopherio Gerteiso teigimu, Japonijos reparacijų sumos buvo nedidelės ir jos buvo išmokėtos praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje.

Pagal 1947 metų Paryžiaus taikos susitarimą reparacijas turėjo mokėti ir kitos valstybės.

Italija – 360 mln. dolerių. Ji buvo vienoje pusėje su Vokietija ir Japonija iki 1943 metų. Iš Italijos pareikalauta sumokėti 125 mln. dolerių Jugoslavijai, 105 mln. dolerių Graikijai, 100 mln. dolerių Sovietų Sąjungai ir 25 mln. dolerių Etiopijai bei 5 mln. dolerių Albanijai.

Suomija – 300 mln. dolerių. Tai vienintelė valstybė, sumokėjusi savo skolas iki galo – atidavusi Sovietų Sąjungai 300 mln. dolerių.

Suomija – 300 mln. dolerių. Tai vienintelė valstybė, sumokėjusi savo skolas iki galo – atidavusi Sovietų Sąjungai 300 mln. dolerių.

Vengrija –  300 mln. dolerių. Jai buvo nurodyta atiduoti 200 mln. dolerių Sovietų Sąjungai ir 100 mln. dolerių Čekoslovakijai ir Jugoslavijai.

Rumunija – 300 mln. dolerių. Pagal susitarimą ji šiuos pinigus turėjo sumokėti Sovietų Sąjungai už žalą, padarytą valstybės „karinėms operacijoms“.

Bulgarija – 70 mln. dolerių. Iš jos pareikalauta sumokėti 45 mln. dolerių Graikijai, 25 mln. dolerių Jugoslavijai. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais