GALERIJA: kaip dabar atrodo laivas, nuskendęs Baltijos jūroje.
Tai vieno iš nedaugelio didžiausią istorijoje laivo tragediją išgyvenusio vokiečio H.Schöno prisiminimai, kuriuos užrašė žurnalo „Istorijos“ žurnalistė Loreta Paškevičienė. Tokių kaip šie prisiminimų – nedaug. Prieš 67 metus, sausio 30-osios naktį, torpedų suniokotas vokiečių laivas „Wilhelmas Gustloffas“ pasiglemžė daugiau nei 9 tūkst. žmonių. Tačiau ši, su nė viena kita tragedija navigacijos istorijoje nepalyginama nelaimė, nuo pasaulio slėpta daugybę metų.
Pasak istorikų, tarp žuvusiųjų šiame, iš Rytų Prūsijos į Hamburgą plaukusiame laive, buvo maždaug 4 tūkst. vaikų. Taip pat – daugybė moterų ir vyresnio amžiaus žmonių. Palyginimui, per laivo „Titanikas“ tragediją žuvo apie 1 500 keleivių, išsigelbėti pavyko 700 žmonių.
Nors likimas pasigailėjo 1 200 „Wilhelm Gustloff“ keleivių, ištvėrusių ledinį jūros vandenį, daugiau nei pusę amžiaus pasaulis apie šią tragediją nieko nežinojo. Šiandien istorikai įsitikinę, kad ši tyla buvo neišvengiama.
 |
| Žilvino Pekarsko/15min.lt nuotr./Heinzas Schönas |
A.Hitlerio tarno garbei
1937 metų gegužę Hamburgo uoste iškilmingai pašventintam keleiviniam laivui „Wilhelmui Gustloffui“ vardą išrinko pats Adolfas Hitleris. Šiuo žingsniu jis įamžino metus prieš tai rabino sūnaus nužudytą ištikimą savo bendražygį Šveicarijoje Wilhelmą Gustloffą.
Dalindamasis prisiminimais H.Schönas pasakojo, kad didžiulis laivas iš visų atėmė žadą: 208 metrų ilgio, 56 metrų aukščio, dešimties denių. Laive buvo įrengta sporto, konferencijų salė, liftas, biblioteka, septyni barai, kirpykla, skalbykla, baseinas ir daugybė kitų patalpų. Taip pat – speciali, kiek prabangesnė kajutė A.Hitleriui, kuria jis taip ir nespėjo pasinaudoti.
Laivui prognozuota šviesi ateitis: laimingų vokiečių plukdymas į Norvegiją, Portugaliją, Angliją. Tačiau šią funkciją laivas atliko neilgai. Prabėgus pusantrų metų „Wilhelmas Gustloffas“ atšauktas iš turistinių išvykų ir paverstas lazaretu sužeistiems fronte. Per kiek daugiau nei vienerius metus nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios jame gydyta per 3 tūkst. sužeistųjų. 1940-ųjų rudenį „Wilhelmas Gustloffas“ paverčiamas kareivinėmis Vokietijos povandeninių laivų karininkams ir naujiems šauktiniams, o dar po penkerių metų, karo pabaigoje, paruošiamas sužeistųjų ir pabėgėlių gabenimui į Vokietiją.
 |
| Žilvino Pekarsko/15min.lt nuotr./„Wilhelmo Gustloffo“ krikštynos. |
Operacija „Hanibalas“
„Wilhelmas Gustloffas“ nuskandintas Baltijos jūroje, per vokiečių operaciją „Hanibalas“ – jos metu minėtu laivu pabėgti mėgino sovietų apsupti Vokietijos kareiviai ir civiliai. Pastarieji sudarė didžiąją dalį laivo keleivių.
1945 metų sausio 30-osios naktį nurodymą torpeduoti vokiečių laivą davė Sovietų Sąjungos povandeninio laivo „S-13“ kapitonas Aleksandras Marinesko. Į laivą iššautos trys torpedos: „Už Tėvynę“, „Už sovietų liaudį“, „Už Leningradą“. Ketvirtoji, „Už Staliną“, užsikirto ir iššauta nebuvo. Tačiau laivui paskandinti pakako ir trijų torpedų.
Paskandinęs „Wilhelmą Gustloffą“, o po kelių dienų ir kitą vokiečių laivą lazaretą „Steuben“, 30-metį perkopęs A.Marinesko tikėjosi Tarybų Sąjungos didvyrio vardo, tačiau jam teko labai nusivilti. Už daugiau nei 9 tūkst. žmonių žūtį jis apdovanotas tik visiems dalijamu Raudonosios vėliavos ordinu. Taip nutiko dėl to, kad A.Marinesko ne sykį buvo apsimelavęs apie savo žygdarbius, tada jo vadovai juo nebepasitikėjo.
1990-aisiais buvęs povandeninio laivo „S-13“ kapitonas pagaliau buvo paskelbtas Tarybų Sąjungos didvyriu, tačiau šios šlovingos akimirkos pats A.Marinesko nesulaukė – vyras mirė 1963-aisiais.
 |
| Žilvino Pekarsko/15min.lt nuotr./„Wilhelmas Gustloffas“ buvo vadinamas džiaugsmo ir linksmybių laivu (reprodukcija). |
Ilgus metus trukusi tyla
Po tragedijos gyvenimas tęsėsi, tarsi ji nė nebūtų įvykusi. Vokietijos spaudoje nepasirodė nė viena žinutė. Vienintelė „Wilhelmo Gustloffo“ katastrofai dėmesio šiek tiek skyrė Švedijos naujienų agentūra.
Vokietija apie ją ištikusią nelaimę pirmą kartą išgirdo 1949-siais, savaitraščiui „Heim und Welt“ paprašius H.Schöno parašyti straipsnį apie išgyventą tragediją. Vokietijos sprendimas nutylėti šią nelaimę aiškinamas įvairiai. Nelaimė įvyko per Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis per karą įvykstančias tragedijas suvokia kaip „mažiau baisias“, nei tos, kurios žmoniją sukrečia taikos laikotarpiu. Be to, ši tragedija sukrėtė karą „pralaiminėjusią“ šalį. Be to, Vokietija po karo jautė didžiulį spaudimą dėl padarytų nusikaltimų.
Tačiau kelis dešimtmečius tylėję vokiečiai jaučia, kad pagaliau užsitarnavo teisę aptarti kalbėti apie ir jų tautą sukrėtusią tragediją.
Šio laivo liekanos vis dar guli Lenkijos pakrantėje, apie 30 kilometrų nuo sausumos.
