Į Vingio parką žmonės atsinešė trispalves, perrištas juodais kaspinais. Lietuvos vėliavą, kartu su „Tautiška giesme“, valdžia buvo pripažinusi vos prieš savaitę.
Sąjūdžio žmonės, istorikai, rašytojai ir poetai visiškai atvirai kalbėjo apie Lietuvos okupaciją ir apie tai, kokias pasekmes mūsų šaliai turėjo Ribbentropo-Molotovo paktas.
Tuo metu žmonės jautė mažiau baimės – į Vingio parką tą dieną atėjo apie 150 tūkstančių žmonių.
Kaip rašė istorikė Vanda Kašauskienė, šis mitingas tapo istorinės tiesos sakymo ir tikru visuotinio susikaupimo momentu.
Kai prisimeni tą Lietuvą, kokia ji buvo, negali atsistebėti. Tą dieną į Vingio parką atėjo žmonės, kurie buvo labiau linkę duoti, negu imti, - prisiminė K.Saja.
„Žmonės, dalyvavę šiame mitinge, buvo priblokšti minčių drąsos ir naujumo. Atvirai ir argumentuotai buvo išdėstytos nuostatos, kad Lietuva prarado nepriklausomybę dėl SSRS ir Vokietijos įvykdyto nepriklausomų Baltijos valstybių teritorijos pasidalijimo įtakos sferomis. Tada ypač buvo akcentuojamos Ribbentropo-Molotovo 1939 metų sutarčių slaptųjų protokolų tolesnės pasekmės Lietuvai“, – teigė ji.
Pasak istorikės, tuo metu tautos sąmonė budo, žmonės laisvėjo ir vis daugiau jų pritarė Sąjūdžio siekiams, rėmė demokratizavimo ir savarankiškumo politiką, vedančią į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Mitingui pirmininkavo Vytautas Landsbergis, jame kalbėjo Arvydas Juozaitis, poetas Justinas Marcinkevičius, rašytojas Sigitas Geda, istorikai Gediminas Rudis ir Liudas Truska, akademikas Antanas Buračas, Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto (CK) sekretorius Lionginas Šepetys, dabar jau buvęs kunigas Edmundas Atkočiūnas, tuometis užsienio reikalų ministras Vladislovas Mikučiauskas, kompozitorius Julius Juzeliūnas, režisierius Arūnas Žebriūnas, rašytojai Virgilijus Čepaitis ir Kazys Saja eiles skaitė poetas Jonas Kalinauskas, aktorius Ramūnas Abukevičius.
Nedrįso kalbėti po J.Marcinkevičiaus
Tuometis Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto (CK) sekretorius L.Šepetys 15min.lt prisipažino į Vingio parką kartu su žmona ėjęs drebančia širdimi.
„Ten buvo šimtatūkstantinė minia, o aš ėjau kalbėti kaip CK sekretorius, ne tokia tuo metu populiari asmenybė, – pasakojo jis. – Bet sutiko mane gerai. Pamenu, kad plojo ir vakare jaučiausi dėl to labai patenkintas. Ir kaip paprastai, persukau filmą atgal ir galvojau, ech, reikėjo dar tą pasakyti, ar dar ką kita pasakyti. Mitingas mano atmintyje išliko kaip reikšmingas ir geras.“
L.Šepetys teigė, kad CK antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas dėjo pastangas, kad į mitingą ateitų kuo mažiau žmonių, jį atkalbinėjo. „Dabar aš noriu sau pliusą užsidėti, – šyptelėjo pašnekovas. – Aš iš viso CK buvau artimiausiai susijęs su Sąjūdžiu ir už tai buvau kritikuotas. Tvirtai pasiryžau eiti ir pasakyti tai, kas tuo metu buvo svarbiausia. Man skambino N.Mitkinas ir dar kartą perspėjo, kad nedalyvaučiau, tačiau pasakiau, kad dalyvausiu ir viskas.“
Jis teigė savo kalboje atidavęs duoklę tuometei valdžiai, sakęs, kad Michailo Gorbačiovo valdžia tokios siaubingos sutarties nebepasirašytų. „Minėjau, kad tai buvo didelis smūgis Lietuvai. Dar kviečiau žmones būti išdidžiais ir po mitingo gavau raštelį, kad šį žodį sukirčiavau netinkamai“, – prisiminė pašnekovas.
Didelį įspūdį L.Šepečiui paliko 2011-aisiais mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus kalba. Tokį, kad nedrįso kalbėti iškart po poeto, kaip buvo planuota iš pat pradžių.
„Jis pasakė tokią efektingą kalbą! Mitingui pirmininkaujančio V.Landsbergio paprašiau, kad nukeltų mano kalbą po akademiko A.Buračo, aš jį pažinojau ir jis buvo nelabai koks oratorius. Toks buvo mano diplomatinis ėjimas“, – su šypsena pasakojo jis.
L.Šepetys teigė, kad po mitingo daug kam rūpėjo, kodėl jis pirmininkauti renginiui paskyrė V.Landsbergį, o ne 2008-aisiais Anapilin iškeliavusį rašytoją Vytautą Petkevičių, kuris to labai norėjo.
„Nenoriu pasirodyti labai pranašiškas, bet man atrodė, kad amžinatlisį Vytautas neprognozuojamas, jį gali ant posūkio užnešti, – atviravo L.Šepetys. – O mitingas per daug svarbus, per daug reikšmingas, jis negalėjo tapti sąskaitų suvedinėjimu.“
Pasak pašnekovo, tuo metu jis suprato, kad permainos arti: „Vienam žmogui, kurio nenoriu įvardinti, pasakiau, kad valdžia jau guli ant šaligatvio bejėgė, reikia tik ko nors, kad ją pasiimtų. Pamenu, kad labai sukritikuotas buvau.“
K.Saja: mes dar galime iškrėsti ką nors nuostabaus
„Tai buvo pats gražiausias mitingas, koks tik galėjo būti“, – su 15min.lt prisiminimais dalijosi rašytojas Kazys Saja.
Jis pamena, kad mitinge reikalavo į laisvę paleisti lageriuose tebesėdinčius politinius kalinius. K.Saja kalbėjo ir apie badaujančius Gedimino aikštėje žmones, kurie reikalavo peržiūrėti už antitarybinę agitaciją nuteistų žmonių bylas.
„Žmonių minia buvo stulbinanti. Kai prisimeni tą Lietuvą, kokia ji buvo, negali atsistebėti. Tą dieną į Vingio parką atėjo žmonės, kurie buvo labiau linkę duoti, negu imti. Dabar sunku įsivaizduoti, kad tokią minią būtų galima sukviesti kokiu nors pretekstu. Nuotraukos ir prisiminimai liudija, kad mes buvome šaunūs. Tuo metu gyvenimas buvo sunkesnis negu dabar, o mes buvome pakylėti šitos vienybės, troškimo turėti laisvą Lietuvą. O dabar kartais pagalvoju, kam mums ta laisvė, ar tik tam, kad mes laisvi galėtume išnykti kaip tauta ir kaip valstybė?“ – kalbėjo rašytojas.
K.Saja įsitikinęs, kad tie herojiški metai turėtų sužadinti viltį, kad mūsų tauta dar gali iškrėsti ką nors tokio pat nuostabaus.
Rašytojas pasakojo labai apsidžiaugęs, kai mitinge sutiko tuomet dar būsimą Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. Pas jį K.Sajai teko glaustis Čikagoje 1967 metais. „Pamenu, kaip Almos Adamkienės sesuo nulipdavo iš antro aukšto man iškepti kiaušinienės. Tame mitinge su V.Adamkumi susitikome po daugybės metų, apsikabinome“, – prisiminė jis.
Leonardo Skirpsto nuotr./A.Buračas mitinge Vingio parke. |
Į mitingą važiavo dainuodami
Vienas iš Sąjūdžio steigėjų, ekonomistas A.Buračas prisimena, kad tą dieną žmones buvo apėmusi euforija. Anot jo, iš pradžių niekas nesitikėjo, kad į renginį suplūs šitiek žmonių.
„Mums su kompozitoriumi Juliumi Juzeliūnu važiuojant iš Palangos į mitingą kilo neįtikėtinas patosas. Nubrėžėme kalbos kontūrus ir visą kelią dainavome dainas. Važiavome mašinoje linguodami su didžiausiu entuziazmu, kad štai, nauja galimybė kažkur žmones pakviesti ir žengti į priekį, nebijoti pačių savęs“, – kalbėdamas su 15min.lt prisiminė jis.
A.Buračas sakė mitinge kalbėjęs, kad galėtų būti pakeista Konstitucija ir Lietuva galėtų stiprinti ekonominį ir politinį savarankiškumą.
„Įdomu yra tai, kad daugelis problemų, apie kurias kalbėjau, liko tos pačios: socialinė nelygybė, racionalūs ryšiai su užsienio šalimis, nedarbo ir migracijos problema tampant savarankiška valstybe“, – pridūrė jis.
Leonardo Skirpsto nuotr. /V.Landsbergis kalba mitinge Vingio parke. |