Kinas ir vokiečiai. J.Goebbelsas daro tvarką
Kinematografas buvo viena iš tų sričių, kuriai nacistų partija ir vyriausybė skyrė ypatingą dėmesį. Pats Adolfas Hitleris neslėpė savo aistros kinui, o nacistų propagandos vadovas Josephas Goebbelsas kinematografą vertino kaip valstybinės propagandos įrankį, rašo sibreal.org. Įkūrę valstybinę kinematografo valdymo instituciją ir priėmę daugybę su kinu susijusių įstatymų, į valdžią atėję nacistai ne tik nacionalizavo kino industriją, bet ir padarė ją ideologiškai priklausomą.
Pirmiausia, su kuo nacistai susidūrė vadinamosios „vokiečių kinematografo unifikacijos“ metu, buvo juos slegiantis atradimas: tarp šios srities darbuotojų buvo labai daug žydų. Informaciniame 1935/36 metų Vokietijos kino žinyne „Handbuch des Films“ tvirtinama, kad paskutiniaisiais Veimaro respublikos metais 70 proc. visų šios srities kūrybinių firmų ir 81 proc. platinimo įmonių vadovavo „nearijai“. Jie pagamindavo 86 proc. ir išplatindavo 91 proc. visų vokiškų filmų.
Naujieji Vokietijos vadovai iš pradžių sutriko: viena vertus, jų siekis pašalinti žydus ne tik iš kūrybinės, bet ir iš bet kokios srities buvo nediskutuotinas. Kita vertus – iškilo didelis pavojus, kad iš kinematografo skubotai išvijus aukšto lygio „nearijų“ kilmės profesionalus, buvo galima prarasti visą kinematografą.
Vis dėlto nacistai susidorojo su šia sudėtinga situacija. 1934 metų vasario 16 dieną priimtas Kino įstatymas ne tik atėmė iš žydų teisę dalyvauti vokiškajame kino kūrybos procese ir išprovokavo žydų kinematografininkų emigracijos iš Vokietijos bangą, bet ir atvėrė platų kelią atnaujinto, „ideologiškai teisingo“ kino sukūrimui.
J.Goebbelsas, jau tapęs Reicho propagandos ministru, visada teikdavo pirmenybę vaidybiniams, o ne dokumentiniams filmams ar kino kronikai. Anot jo įsitikinimų, ne vienintelė, bet, neabejotinai, svarbiausia kino užduotis – sužavėti Vokietijos gyventojus nacionalinės viršenybės idėjomis. Tą gerokai lengviau pasiekti veikiant žiūrovų emocijas, negu apeliuojant į racionalų mąstymą.
Be to, J.Goebbelsui buvo akivaizdu, kad pernelyg atvira ir tiesmuka propaganda – taip pat gana pavojingas instrumentas, galintis sukelti priešingą žiūrovų reakciją. Todėl iki pat Antrojo pasaulinio karo nacistinė propaganda sėkmingai išsiversdavo su istorinėmis kino juostomis, aukštinančiomis vokiškąjį charakterį, meną ir praėjusių amžių pasiekimus.
Bet prasidėjus karui iškilo būtinybė radikaliai sustiprinti ideologinį poveikį. Todėl Vokietijoje atsirado atvirai propagandinių filmų, kuriuose jau nesivarginta ieškoti subtilių agitacijos būdų. Taip buvo sukurtos antisemitinės juostos „Žydas Ziusas“ (Jud Süss), „Amžinasis žydas“ (Der ewige Jude), „Rothschildai“ (Die Rothschilds)... Nepaisant to, tai buvo tam tikra J.Goebbelso nuolaida aplinkybėms. Jis, kaip ir anksčiau, teikė pirmenybę talentingai susuktiems ir subtilesniems filmams, tokiems, kaip pavyzdžiui, „Žydrasis angelas“ (Der blaue Engel) su jau emigravusia Marlene Dietrich, ir tik iš bėdos kentė kroniką ir dokumentinius Leni Riefenstahl filmus „Valios triumfas“ (Triumph des Willens) ir „Olimpija“ (Olympia). Tačiau būtent tokie dokumentiniai filmai J.Goebbelsui ir jo artimiausiems bendražygiams davė idėją sukurti patį melagingiausią nacistinio kinematografo filmą.
Pavyzdinis getas
Tai, ką galima laikyti būsimojo „šedevro“ filmavimo paviljonais, buvo sukurta gerokai anksčiau, nei atsirado pats kinematografas. Terezienštato tvirtovė dabartinės Čekijos teritorijoje, kaip Austrijos imperatoriškosios armijos įgulos miestelis su rikiuotės pratybų aikštelėmis, buvo pastatyta XVIII amžiaus pabaigoje. XIX amžiaus pabaigoje ji buvo paversta kazematais, o Pirmojo pasaulinio karo metais buvo naudojama kaip karo belaisvių stovykla. Tarp jos įžymių belaisvių – tas pats Gavrila Principas, kurio šūvis į erchercogą Ferdinandą tapo signalu pradėti Pirmąjį pasaulinį karą.
Tačiau Terezinas (čekiškas Terezienštato pavadinimas, ir vienas ir kitas – karalienės Marijos Terezės garbei) liūdnai pagarsėjo jau Antrojo pasaulinio karo metu. Būtent čia Vokietijos nacistai įkūrė „pavyzdinį-parodomąjį“ žydų getą.
Iš pradžių į šį Čekijos miestą, esantį už 60 kilometrų nuo Prahos, nacistai vežė žydus iš Bohemijos ir Moravijos protektorato, kaip buvo pavadinta okupuota Čekija. Tačiau Reicho užkariautos teritorijos plėtėsi, ir žydų, kuriuos reikėjo perkraustyti pagal fiurerio sumanymą, srautas irgi didėjo. Galiausiai į Tereziną ėmė vežti žydus iš Olandijos, Danijos ir daugelio kitų Europos šalių. Jeigu užkariautose „rytinėse teritorijose“ (Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse) nacistai atvirai žemino ir žudė žydus, tai Europos centre jie vengė afišuoti vykdomą žydų genocidą. Tarptautinės organizacijos reikalavo įrodymų, kad Vokietijos vyriausybė nevykdo tų žiaurumų, apie kuriuos patyliukais kalbama visoje Europoje, o nacistai nepatingėjo sukurti tokių „įrodymų“.
Būtent tam iš visų užkariautų šalių į Tereziną pradėjo gabenti žydiškos kilmės inteligentijos atstovus. Tragiškoje padėtyje atsidūrę kūrybinio ir protinio darbo atstovai džiaugėsi galėdami gete užsiimti mėgstama veikla: kompozitoriams čia buvo leidžiama kurti muziką, o muzikantams ją atlikti, dailininkai galėjo tapyti, aktoriai ir režisieriai – statyti spektaklius, profesoriai – skaityti paskaitas. Tai taipo atgaiva bado, baimės ir pažeminimų iškankintiems žmonėms.
Kurdami šį „Potiomkino kaimą“, nacistai siekė savo naudos. Ypač 1944 metais, kai vis stiprėjo gandai apie naikinimo lagerių dujų kameras ir krematoriumus, o Tarptautinis Raudonasis Kryžius ėmė atkakliai reikalauti, kad Vokietijos vyriausybė viešai pademonstruotų žmonišką elgesį su žydais.
Kelis mėnesius, nuo vasario iki birželio, getas buvo gražinamas: šiukšlės buvo išvežtos, namai suremontuoti, įrengtos butaforinės kavinės ir parduotuvės, klombose pasodintos rožės, o septyni su puse tūkstančio senių, invalidų ir bado bei sunkaus darbo iškankintų kalinių buvo išvežti į Aušvico dujų kameras. Nes niekas neturėjo gadinti idealaus geto vaizdo. Likę šio žydų „rojaus“ gyventojai ėmė repetuoti dramaturgų iš SS parašytą scenarijų.
1944 metų birželio 23 dieną Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus delegacija atvyko inspektuoti puikaus žydiško miesto. Iš trijų žmonių susidedančią komisiją aštuonias valandas vedžiojo, vežiojo ir visaip linksmino. Danijos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Eigiliui Jueliui Henningsenui, Danijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Frantsui Hvassui ir gydytojui iš Šveicarijos Maurice'ui Rosseliui iš esmės buvo parodytas spektaklis, pastatytas tik dėl jų trijų. Jų maršrute „atsitiktinai“ pasitaikydavo linksmi, sveikata trykštantys žydų vaikai, gyvenimu patenkintos ir sočios senutės bei jaunos merginos, besidžiaugiančios savo laiminga lemtimi.
Komisija taip pat stebėjo futbolo mačą ir vaikų operą „Brundibaras“, kurią parašė gete gyvenantis kompozitorius Hansas Krása. Iš esmės nacistams puikiai pavyko apmauti svečius: delegacija parašė labai palankią ataskaitą, pabrėždama itin geras gyvenimo sąlygas šioje žydų gyvenvietėje.
Režisierius...
Atrodė, kad po komisijos išvykimo galima paprasčiausiai išardyti nereikalingas dekoracijas ir grįžti prie niūraus ankstesnio gyvenimo. Bet aštrus vieno iš pagrindinių „galutinio žydų klausimo sprendimo“ dirigentų Adolfo Eichmanno protas greitai pagimdė dar vieną idėją. Juk šis butaforinis miestas dar gali pasitarnauti kaip puiki filmavimo aikštelė propagandiniam filmui. Savaime suprantama, tokio filmo Reicho gyventojams demonstruoti nederėtų, nes kam juos mokyti humaniško elgesio su „untermenšais“. Tačiau tokį filmą būtų labai naudinga parodyti užsienio žiūrovams. Ir darbas vėl užvirė.
Rožės klombose vis dar žydėjo, skleisdamos neįprastą getui aromatą. Kostiumai, pasiūti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komisijos atvykimui, vis dar buvo kaip nauji. Kadangi į getą buvo atvežama vis naujų kalinių, „aktorių“ irgi netrūko. Liko tik rasti režisierių ir operatorių. Konclageriui nuo 1944 metų vasario vadovaujantis SS oberšturmfiureris Karlas Rahmas tarp geto kalinių aptiko idealią kandidatūrą: į Tereziną iš Olandijos buvo atvežtas Kurtas Gerronas. Ir A.Eichmannas, ir J.Goebbelsas puikiai žinojo jo kūrybinius darbus.
K.Gerronas (tikroji pavardė – Gersonas) gimė beveik kartu su kinematografu – 1897 metais. Būdamas vienintelis turtingo žydų kilmės Berlyno verslininko vaikas, jis ketino tapti gydytoju. Tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Mobilizuotas į kariuomenę, jaunuolis buvo ne tik sužeistas, bet ir rimtai psichologiškai traumuotas kruvinų karo scenų. Tada demobilizacija, medicinos studijos, ir – vėl į frontą, jau kaip karo medikas. Po to vėl buvo sužeistas ir demobilizuotas.
Kraujas ir sudarkyti kūnai, kurių prisižiūrėjo pradedantis gydytojas, privertė jį bjaurėtis šia profesija, o kūrybinis potencialas ir fantazija ėmė traukti jį į sceną. Jis įsidarbino viename Berlyno kabarete, kuriame susipažino su M.Dietrich, Bertoltu Brechtu ir kitomis žvaigždėmis.
Talentas ir karo patirtis jaunuoliui leido puikiai vaidinti dramatiškus vaidmenis. Jau 1933 metais jis buvo nusifilmavęs daugiau nei 60 kino juostų. Jis taip pat atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų tuomet itin populiariame „Žydrajame angele“. Prieš atsidurdamas konclageryje, K.Gerronas kaip režisierius buvo spėjęs nufilmuoti aštuonis filmus.
Nacistams atėjus į valdžią Vokietijoje, K.Gerrono karjera buvo sunaikinta, o jis pats padarė tą pačią klaidą, kaip ir daugelis žydų kilmės Vokietijos piliečių. Pagal gimimo vietą ir kultūrą laikydami savo vokiečiais, jie iki paskutinio momento negalėjo patikėti, kad tėvynė su jais pasielgs taip nežmoniškai žiauriai. Jie laukė, kad netrukus viskas pasikeis ir gyvenimas grįš į buvusią vagą. Daugelis nesulaukė.
Į Ameriką 1930 metais išvykusi M.Dietrich siūlė savo draugui ir filmų partneriui K.Gerronui padėti emigruoti į JAV. Bet jis atsisakė, nenorėdamas palikti Europos. Kartu su žmona jis išvyko į Paryžių, o po to į Olandiją, bet nacistai, okupuodami vis naujas šalis, pavijo bėglius ir čia.
Taip 1943 metų rugsėjį Gerronai atsidūrė Versterborko konclageryje. Bet ir čia nenurimstantis K.Gerronas neprarado dvasios savitvardos bei energijos ir nelaimės draugus linksmindavo vokiško kabareto numeriais. Galiausiai, 1944 metų vasarį, jis su žmona buvo deportuoti į Tereziną.
Kaip jau žinome, inteligentų koncentravimas Terezine turėjo labai konkretų tikslą. K.Gerronas pasinaudojo galimybe ir iš karto Terezine organizavo kabaretą „Karuselė“. Bet lagerio vadovybė režisieriui K.Gerronui buvo numačiusi visiškai kitą vaidmenį. Jam buvo įsakyta nufilmuoti propagandinį filmą apie gyvenimą puikiame mieste, kurį fiureris „padovanojo“ žydams ir kuriame „nusišypsojo laimė“ atsidurti pačiam režisieriui.
Nufilmuoti akivaizdų melą, kuris padės apgauti pasaulį ir nuslėpti siaubingus nusikaltimus? Ar galėjo K.Gerronas atsisakyti šios užduoties? Gal ir galėjo, bet tuo būtų pasirašęs mirties nuosprendį sau, žmonai, sūnui ir daugeliui žmonių, numatytų aktorių ir statistų vaidmenims.
… ir jo filmas
Nežinome, ar K.Gerronas tikėjosi išsigelbėti ar vis dėlto suvokė, kad tai neįmanoma. Kaip bebūtų, jis sukūrė išties savo talento vertą filmą. Jis rasdavo reikiamus žodžius, kad padrąsintų įbaugintus geto gyventojus, juokindavo juos, taip pasiekdamas, kad jų veiduose spindėtų šypsenos. Vaikai jo filme juokėsi nuoširdžiai, o suaugusieji atrodė išties laimingi. Talentingas profesionalas tokiu liko iki galo.
Operatorius buvo atsiųstas iš Prahos. Juo tapo Karelas Pečený, čekų kino kompanijos „Elekta-Journal“ įkūrėjas ir savininkas, leidęs pirmąją ir ilgą laiką vienintelę kassavaitinę Čekoslovakijos kino kroniką. K.Pečený surinkta kino kronika būdavo naudojama dokumentinių ir vaidybinių filmų kūryboje.
1937 metais dėl finansinių sunkumų „Elekta-Journal“ transformavosi į kompaniją „Aktualita“, o jai vadovavo tas pats K.Pečený. Prasidėjus okupacijai daug Čekijos patriotų ir demokratijos šalininkų neteko darbo, o K.Pečený juos įdarbino pas save. Tiesa, iki šiol neaišku, kas jį pastūmėjo šiam žingsniui – jų pažiūros ar didelis profesionalumas kino srityje.
Bet laikui bėgant „Akutalitą“ ištiko neįtikėtinos metamorfozės. K.Pečený siekis išsaugoti savo kino kompaniją privertė jį visiškai paklusti okupaciniam režimui. „Aktualita“ tapo klusniu propagandos įrankiu, todėl būtent šiai „politiškai patikimai“ kino kompanijai buvo patikėti filmuoti juostą apie „nuostabų žydų miestą“ Tereziną.
Profesionalas K.Pečený įvykdė vokiečių valdžios užsakymą, tuo labiau, kad darbas kūrybiniame tandeme su įžymiuoju K.Gerronu glostė jo savimeilę. Užbėgant į priekį galima pasakyti, kad už šį darbą K.Pečený iš okupantų gavo „Sviatoslavo erelį“ (vienintelį Protektorato apdovanojimą), o po karo iš atkurtos Čekoslovakijos – penkerius metus darbo lagerių už kolaboravimą ir nacizmo propagandą.
Filmavimas vyko prižiūrint SS. K.Gerronas rengė repeticijas ir išgaudavo neįtikėtiną savo aktorių nuoširdumą. Jie pasinerdavo į šias melagingas, bet tokias simpatiškas aplinkybes. K.Gerronas sekė viską: kaip pastatytas kadras, kaip vaidina žmonės, ar jie spinduliuoja tą džiaugsmą, dėl kurio ir organizuotas visas šis siaubingas projektas.
Laimingi futbolininkai ekrane vaikosi kamuolį, solidūs pensininkai klausosi paskaitos, gyvenimo džiaugsmo pilni vaikai dainuoja operoje „Brundibaras“, o judenrato (nacistų įsteigto žydų savivaldos organo) vadovas Paulius Epsteinas su įkvėpimu sako kalbą, kurioje dėkoja fiureriui už rūpinimąsi žydais.
Po daugelio metų, 1962-aisiais, čekų režisierius Zbyněkas Brynychas ekranizuos per konclagerį praėjusio rašytojo Arnošto Lustigo apsakymą „Ešelonas iš rojaus“. Šioje ekranizacijoje bus atkurti epizodai iš tų filmavimo scenų Terezine. Nuskambėjus komandai „motoras“, imdavo groti linksma muzika, o pažeminti, įbauginti kaliniai staiga pavirsdavo respektabilia publika, besimėgaujančia gyvenimo teikiamais malonumais. Bet vos kameros nustodavo suktis, jie vėl iš fiktyvaus rojaus patekdavo į tikrą pragarą.
Filmavimas buvo baigtas 1944 metų rugsėjį. Nufilmuota medžiaga buvo išsiųsta montuoti, o dešimt ešelonų su aktoriais, masuote ir likusiais kūrybinio proceso dalyviais – į mirtį. A.Hitleriui dėkojęs P.Epsteinas buvo nužudytas tiesiog Terezine, o likusių 18 tūkstančių žmonių laukė sunki kelionė, dažniausiai į Aušvicą. Iš visų šios kino epopėjos dalyvių išgyveno tik vienetai. 1944 metų spalio 28 dieną iš Terezino išvyko vienuoliktasis ešelonas, kuriuo važiavo ir K.Gerronas su savo šeima. Vos atvykę į Aušvicą, jie visi pateko į dujų kamerą.
Sunku spręsti apie tikruosius K.Gerrono motyvus. Buvo tokių, kurie kaltino jį kolaboravimu, noru išsipirkti ir išgelbėti save ir savo šeimą. Bet tikėtina, kad būdamas patyrusiu žmogumi, turinčiu didelę kūrybinę vaizduotę, režisierius suprato, kad vokiečių užuominos apie galimą išsigelbėjimą – melas. Ir jis filmavo savo filmą, kad paskutinį kartą pasinaudotų galimybe dirbti mylimą darbą ir kartu su savo priverstiniais aktoriais trumpam pasinertų į fantazijos pasaulį, kuriame nėra nei karo, nei mirties baimės.
1945 metų žiemą užbaigtas filmas savo propagandinės funkcijos atlikti jau nebegalėjo: tuo metu jau buvo per daug žinoma apie tikrą, o ne tariamą žydų likimą okupuotose teritorijose. Iš karto po karo filmas darbiniu pavadinimu „Fiureris dovanoja žydams miestą“ dingo. Ir tik po daugelio metų buvo aptikti trumpi jo fragmentai. Iš viso vos penkiolika minučių padrikos medžiagos, tačiau ir per šį ketvirtį valandos galima pajusti režisieriaus meistriškumą, o iš ekrano į mus žiūri žmonės, kuriems šios trumpos minutės, tikriausiai, buvo paskutinėmis laimės, nors ir suvaidintos, akimirkomis.
