Aleksandras (g. 1461 m. rugpjūčio 5 d. Krokuvoje, 1495 m. vasario 15 d. Vilniuje vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrą Eleną, mirė 1506 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus arkikatedroje) buvo ketvirtas sūnus ir penktas iš trylikos karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės vaikų.
Broliai ir seserys
Ankstyvąją vaikystę praleido su motina ir broliais: Vladislovu (g. 1456 m., nuo 1471 m. Čekijos karalius), būsimuoju šventuoju Kazimieru (g. 1458 m.) ir Jonu Albrechtu (g. 1459 m.) bei seserimis Jadvyga (g. 1457 m.) ir Sofija (g. 1464 m.). Karalienė su vaikais dažniausiai lydėdavo vyrą kelionėse po Lenkiją bei Lietuvą, todėl karalaitis nuo vaikystės buvo nepaprastai judrus.
1467 metų spalio 1 dieną tėvas atidavė šešiametį Aleksandrą kartu su trimis vyresniais broliais globoti Krokuvos kanauninkui ir istorikui Janui Dlugošui, kuris tapo pirmuoju karalaičių mokytoju. Tuo metu jaunuoliai taip pat mokėsi riterystės, prižiūrimi maršalkos Stanisławo iš Šydloveco.
Mokytojai
Maždaug 1472–1473 metais antruoju karalaičių mokytoju tapo italas Filippo Buonaccorsi, Lenkijoje vadintas Kalimachu (lot. Philippus Callimachus). Sunku nustatyti, ar galima Aleksandro mokytoju laikyti Janą Welsą, medicinos daktarą ir gamtininką, bei Janą Baruchowskį, kanonų teisės daktarą, kurie mokė jauniausius karaliaus sūnus – Žygimantą ir Frydrichą. Velsas savo testamento vykdytojais paskyrė būtent šiuos du karalaičius, o Baruchowskis vėliau gyveno Frydricho dvare, tad su vyresniaisiais karaliaus sūnumis jiedu, regis, nebuvo susiję.
Dlugošo ir Kalimacho globojamas Aleksandras įgijo labai solidų visapusišką išsilavinimą, gerokai pranokstantį to meto Lenkijoje numatytą jaunuolių ugdymo programą, tačiau atitinkantį pažangią Vakarų pedagogiką. Mokytasi lotynų ir vokiečių kalbų (rusų kalbos išmoko Lietuvoje jau subrendęs), retorikos, istorijos, teisės pradmenų ir senovės bei šiuolaikinės literatūros. Aleksandras, regis, nebuvo geriausias mokinys – kaip teigia F.Papée, remdamasis jo paties rašytu laišku, Kalimachas jo neišmokė lotynų.
Šiaip ar taip, Dlugošas savo kronikoje ne kartą užsimena, kaip matyti iš toliau pateiktų citatų, apie teigiamus karalaičių ugdymo rezultatus. 1470 metų balandį karalius priėmė popiežiaus nuncijų, vyskupą Aleksandrą. Šiam atvykus į Krokuvą, karaliaus sūnūs kiekvienas atskirai sveikino jį gražiomis kalbomis.
Aleksandras tuo metu buvo vos devynerių. Berniuko pasirodymas, matyt, padarė gerą įspūdį, jei vyskupas stebėjosi karaliaus sūnų neregėtais gabumais ir pareiškė niekada dar nematęs tokių išsimokslinusių jaunuolių. 1472 metų liepą į Krokuvą atvyko kardinolas Markas, popiežiaus Siksto IV pasiuntinys. Karaliaus Kazimiero sūnūs Jonas Albrechtas ir Aleksandras sveikino kardinolą kiekvienas rinktinėmis kalbomis, kuriose bylojo apie savo paveldėjimo teisę į Vengrijos ir Čekijos karalystę,
Griežtas auklėjimas
Karalaičiams buvo įskiepytos griežtos moralinės nuostatos. Stanisławas Orzechowskis (1513–1566) apie karalaičių lavinimą rašė: „Man būtų sunku nuspręsti, ar Kazimieras [karalius – M. D.] buvo laimingas turėdamas vaikų, ar rūpestingai juos auklėdamas. Nes […] sūnūs buvo taip auklėjami, kad galėjai pamanyti, jog tai paprasto žmogaus, bet ne karaliaus sūnūs. Jų auklėjimui neturėjo įtakos karališka gerovė ir prabanga, bet jų valgis, apranga ir elgesys buvę be galo kuklūs. […] Nuo jaunumės [karalius – M. D.] skiepijęs savo sūnums drovumo, pagarbumo, kuklumo ir pamaldumo principus, įsitikinęs, kad būsią tokie karaliai, kaip bus išauklėti.
Reikia pabrėžti, kad etikos principų Aleksandras labai uoliai mokėsi iš Dlugošo, kuris nepripažino kompromisų moralės dalykuose.
Dlugošas globojo Aleksandrą maždaug dešimt metų – daugiausia Krokuvoje, Tynece , Naujajame Sonče ir Liubline; tikslią datą, kada karalaitis paliko Dlugošo mokyklą, sunku nustatyti. Vyresnieji Aleksandro broliai – Kazimieras ir Jonas Albrechtas – baigė mokslą 1474 metais. Tų metų pabaigoje tėvas pasiėmė juos, kaip rašo Dlugošas, į Lietuvą.
Apie Aleksandrą kronikininkas neužsimena – veikiausiai trylikametis karalaitis toliau liko pas jį mokytis. Regis, ir 1477 metais Aleksandras dar buvo Dlugošo mokykloje. Kronikininkas rašo, kad tais metais karalius sutiko šv. Kalėdas Radome kartu su žmona, sūnumis Kazimieru ir Jonu Albrechtu bei dukterimis Sofija ir Elžbieta. Apie Aleksandrą nekalbama, vadinasi, jis greičiausiai buvo toli nuo šeimos.
Manytina, kad Aleksandras baigė mokslą maždaug septyniolikos metų. Kur gyveno išsiskyręs su Dlugošu – nežinoma. Veikiausiai grįžo į tėvų dvarą. Tačiau tėvas nepratino jo – kaip Kazimiero ir Albrechto – prie valstybės valdymo reikalų. Pavyzdžiui, 1478 metais jis pasiėmė Kazimierą į Petrakavo seimą, o vėliau – Kazimierą ir Albrechtą – į Lietuvos seimą Brastoje. Aleksandras jau buvo baigęs mokslus ir greičiausiai liko su motina.
Pirmą kartą viešai Aleksandras pasirodė šalia tėvo – 1479 metų spalį Naujajame Korčyne. Aleksandras kartu su broliais dalyvavo iškilmėse, per kurias ištikimybę Lenkijos karaliui prisiekė didysis kryžiuočių magistras Martinas Truchsessas.
Nuo tų metų pabaigos iki 1484 metų spalio Aleksandras kartu su visa šeima buvo Lietuvoje. Čia jis 1481 metais vos netapo viena iš vadinamojo kunigaikščių sąmokslo aukų. Kunigaikščiai – Mykolas Olelkaitis, Teodoras Bielskis ir Jonas Alšėniškis – norėdami nušalinti Jogailaičius nuo valdžios, suplanavo nužudyti karalių ir jo sūnus, kai šie medžios per Didįjį Sekmadienį. Tačiau sąmokslas buvo atskleistas, o jo vadeivos nukirsdinti.
Lietuvos valdovas
1492 metais mirė Kazimieras. Būsimuoju Lenkijos karaliumi tapo Jonas Albrechtas, o Aleksandrą tėvas greičiausiai jau tuomet buvo numatęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar bent jau Lietuvos vietininku. Apie tai, regis, liudija faktas, kad kaip tik 1484 metais Maskvoje, kur tuo metu viešėjo lenkų karaliaus pasiuntiniai, pirmą kartą buvo iškeltas klausimas apie Aleksandro vedybas su Ivano III dukterimi.
Vedybos turėjo garantuoti Maskvos ir Lietuvos taiką. Lenkijoje su karalaičio titulu nebuvo susiję jokie apanažai, tad abejotina, kad Maskvos kunigaikštis būtų norėjęs išleisti savo dukterį už Aleksandro, kurio ateitis nebuvo materialiai aprūpinta. Tai suvokdama lenkų pusė turbūt nebūtų kėlusi karalaičio kandidatūros Elenos rankai gauti. Savaime suprantama, viskas būtų atrodę visai kitaip, jei Aleksandras būtų pretendavęs į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.
1484 ųjų spalį karališkoji šeima paliko Lietuvą ir išvyko į Lenkiją. Aleksandras veikiausiai nepraleido pro ausis tų metų lapkričio bei gruodžio mėnesiais vykusių Petrakavo seimo posėdžių, o nuo 1485 metų kovo 9 iki balandžio 19 dienos su tėvu ir Jonu Albrechtu lankėsi Prūsijos žemių seime Torunėje.Į Krokuvą karališkoji šeima sugrįžo tų pačių metų gegužės 9 dieną. Iš ten jau birželio 18 ąją lydimas Jono Albrechto ir Aleksandro, karalius su gausia kariuomene patraukė į rytus.
1486–1492 metų Aleksandro kelionių dienoraštis iš esmės sutampa su karaliaus dienoraščiu. Kazimieras Jogailaitis lankė Lenkijos Karalystės bei Lietuvos miestus, tik 1489 metais nebuvo atvykęs į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.Nuo 1491 ųjų spalio karališkoji šeima gyveno Lietuvoje. Kai 1492 metų gegužės 8 dieną karalius išvyko iš Vilniaus į Gardiną, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Lietuvos ponų prašymu vietoj savęs vis dėlto paliko Aleksandrą.
Taigi šį momentą galima laikyti Aleksandro valdymo Lietuvoje pradžia. Manytina, kad jaunasis Jogailaitis buvo labai patenkintas tėvo sprendimu – 31 metų vyras vis dar gyveno su tėvais ir buvo jų išlaikomas. Karalius, regis, buvo jau nusprendęs palikti Aleksandrą Lietuvoje visam laikui, nes tą patį mėnesį Kazimiero Jogailaičio pasiuntinys Woiciechas Janowiczius Kłoczko pradėjo Maskvoje neoficialias derybas dėl galimų Aleksandro vedybų su didžiąja kunigaikštyte Elena Ivanovna.
Kazimieras Jogailaitis jau sirgdamas paskyrė Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu – tam turėjo visišką teisę, nes Lietuva buvo Jogailaičių paveldima kunigaikštystė. Aleksandras nevyko Krokuvon į tėvo laidotuves, nes privalėjo oficialiai perimti aukščiausią ją valdžią, tačiau liepos 20 dieną sušaukė Lietuvos seimą.
Tiksliai nežinoma, kada Aleksandras iškilmingai užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą – tai veikiausiai įvyko tarp liepos 20 ir 28 dienos posėdžiaujant seimui. Už iškėlimą į Lietuvos sostą Aleksandras privalėjo atsilyginti lietuvių ponams, todėl rugpjūčio 6 dieną išleido privilegiją, kuri įteisino platesnius Ponų tarybos įgaliojimus. Taryba galėjo kontroliuoti aukštų pareigybių dalijimą, iždo pajamas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sprendimus.
Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje Aleksandras išvyko iš Vilniaus lankyti šalies (Markuvas (lenk. Marków) – Minskas – Naugardas – Mošai (lenk. Moszy) – Lyda – Trakai) ir užtruko iki kitų metų sausio pabaigos. Trakų seime 1492 ųjų spalį buvo priimtas galutinis sprendimas dėl Aleksandro vedybų su Elena. Lapkritį Janas Zaberzezińskis dar kartą parašė į Maskvą šiuo reikalu.
Nėra abejonių, kad pagrindinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūpestis nuo tos akimirkos, kai perėmė valdžią, buvo išsaugoti Lietuvos sienas su Maskva, į kurias Ivanas III kėsinosi jau 1492 metais. Ivanas III (1440–1505), nuo 1462 metų Maskvos didysis kunigaikštis siekė centralizuoti savo valstybę ir vykdė ekspansyvią politiką. Savo pagrindiniu priešu laikė Lietuvą.. 1493 metų vasarį pas Aleksandrą siųsti Ivano pasiuntiniai pabrėžė, kad Ivanas yra visos Rusios valdovas. Lietuvoje tai sukėlė nemenką bruzdesį. Tų pačių metų pavasarį Ivano kariuomenė užėmė Viazmą ir jos žemes.
Aleksandras ir jo Ponų taryba nebuvo linkę kariauti. Aleksandro pasiuntiniai 1493 metų pabaigoje leidosi į Maskvą oficialiai prašyti Elenos rankos ir sudaryti taikos sutarties. Vasario 6 dieną Maskvoje įvyko Elenos ir Aleksandro sužadėtuvės. Tačiau vedybos buvo vilkinamos, nes Ivanas iškėlė sąlygą, kad Elena po vedybų nebūtų verčiama atsisakyti stačiatikybės. Aleksandras ir jo dvariškiai buvo linkę palikti tai pačiai Elenai tikėdamiesi, kad jiems pavyks įtikinti Riurikaitę priimti Romos katalikų tikėjimą. Ivanas, numatydamas, kad reikalai gali taip pasisukti, reikalavo raštu įsipareigoti, kad Aleksandras nevers Elenos pereiti į „Romos tikėjimą“. Tokį įsipareigojimą Aleksandras pasirašė 1494 spalio 26 dieną Kaune.
Tų pačių metų gruodžio 3 ąją iškilminga lietuvių delegacija iškeliavo į Maskvą parsivežti didžiojo kunigaikščio sužadėtinės. 1495 sausio 13 dieną Elena išvyko iš Kremliaus, o vasario 15 ąją atvyko į Vilnių. Tą pačią dieną įvyko jos jungtuvės su Aleksandru.
Vedybos
Trisdešimt ketverių metų Aleksandro ir devynioliktus metus bebaigiančios Elenos santuoka buvo nepaprastai darni. Graikės iš Bizantijos Paleologų dinastijos duktė buvo graži ir inteligentiška moteris, be to, taikaus būdo. Vedybinės darnos nedrumstė nei skirtingas sutuoktinių tikėjimas, nei atkaklios Ivano III intrigos. Aleksandras buvo labai tolerantiškas žmonos pasaulėžiūrai, o Elena nepasidavė tėvo spaudimui veikti Vilniuje jo naudai. Sąjungą temdė vienintelis šešėlis – jiedu neturėjo palikuonių, nors esama žinių, kad 1497 metais Elena laukėsi vaiko.
Tuo metu rimta Lietuvos valstybės problema tapo totorių puldinėjimai. Jiems vadovavo Krymo chanas Menglis Girėjus, o jo antpuolius kurstė ir Turkija – nuo kurios jis priklausė ir kuri norėjo susilpninti Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kad neprisijungtų prie Romos skelbiamo kryžiaus žygio prieš turkus, – ir Ivanas III. Maskvos ir Turkijos sąjungą liudiją Menglio Girėjaus 1492 metais rašytas laiškas Ivanui: „Nužygiavęs aš atimsiu iš jų Kijevą, o žiemą atvyk tu. Mudu kartu eisime prieš karalių, argi tuomet Lietuva prieš mus atsilaikys? Duos Dievas, paimsime Vilnių ir Krokuvą“ (cituojamas F. Koneczny).
1492–1493 metais totorių išpuoliai prieš Lietuvą nepadarė didelių nuostolių, tačiau 1494 metais prie Višniovecio totoriai sumušė lietuvius ir atvykusius jiems į pagalbą lenkus. Po metų totoriai pasiekė net Kijevą. 1496 metais įvyko mūšis prie Rovno. Todėl Aleksandras noriai sutiko su Jono Albrechto pasiūlymu kartu surengti karo žygį į pietus. Tiesioginis žygio tikslas buvo susigrąžinti Kiliją ir Belgorodą, tačiau, Jogailaičiams įsitvirtinus prie Juodosios jūros, šis žygis būtų buvęs ir svarbus įspėjimas totoriams. Aleksandras manė, – kaip matyti iš jo laiško Jonui Albrechtui, – kad Lietuva suinteresuota, jog mes tą Belogorodo pilį galėtume paimti į savo rankas, o tuomet lengviau ir saugiau mums būtų tą mūsų neprietelių totorių carą su Dievo pagalba nugalėti.
Kaip tik aptarti šį klausimą Aleksandras susitiko su broliu Parčeve 1496 metų lapkričio pabaigoje. Tačiau galiausiai Lietuva nedaug tepadėjo Lenkijai – lietuviai buvo suinteresuoti žygiu prieš totorius, bet ne karine intervencija į Turkiją. Be to, baimintasi, kad lietuvių kariuomenei kartu su Jonu Albrechtu patraukus į pietus, Ivanas gali tuo metu užpulti Kunigaikštystę. Aleksandras, regis, ruošėsi žygiui – 1497 metų pradžioje aplankė Smolensko, Vitebsko ir Polocko pakraščių tvirtoves, kad apsaugotų jas nuo Ivano, vėliau su riteriais patraukė į pietus. Tačiau galiausiai rugsėjo mėnesį sustojo ties Braclavu, o į pagalbą Jonui Albrechtui išžygiavo tik savanoriai. Jono Albrechto žygis baigėsi nesėkme, kuri netiesiogiai palietė ir Lietuvą, nes padrąsinti Lenkijos ir Lietuvos valstybės silpnumo, totoriai vis dažniau kėsindavosi į jos pasienio teritorijas.
Patyręs, kad susilpnėjo Jogailaičių karinė galia, suįžūlėjo ir Ivanas III. 1498 metų pradžioje jis vėl užpuolė LDK pasienio žemes, tačiau, kai Aleksandras pareikalavo sušaukti Lietuvos ir Maskvos komisiją, kuri išspręstų sienų problemas, Ivanas sutiko, jei tik bus įvykdytos jo sąlygos: jis pripažintas visos Rusios valdovu, Elenai pastatyta cerkvė prie Vilniaus pilies ir Kijevo žemės mokės duoklę Mengliui Girėjui. Šių sąlygų Aleksandras negalėjo įvykdyti, todėl Lietuvos ir Maskvos santykiai liko įtempti, o vasarą Ivanas ir vėl užpuolė Lietuvos pasienį.
1500 metų gegužę Ivanas galiausiai pradėjo karą tariama dingstimi, kad persekiojami Lietuvoje gyvenantys stačiatikiai ir didžioji kunigaikštienė Elena, kuri, anot tėvo, verčiama atsisakyti savo tikėjimo. Tuo metu Lenkiją ir Lietuvą užpuolė ir Ivano pakurstyti Krymo totoriai. Aleksandras paskubomis surinko riterius ir birželio 8 dieną iš Vilniaus patraukė į rytus – ten vyko karo veiksmai. Tačiau, kol jis pasiekė kautynių vietą, Maskvos kariuomenė, liepos 14 dieną prie Vedrošos upės sumušusi etmono Konstantino Ostrogiškio būrius, o jį patį paėmusi į nelaisvę, atsitraukė iš Lietuvos. Sustiprinęs Polocko įgulą, Aleksandras lapkričio pradžioje sugrįžo į Vilnių.
Lenkijos karalius
1501 metų balandžio 17 dieną mirė karalius Jonas Albrechtas. Todėl liepos 24 dieną Aleksandras išvyko iš Vilniaus ir pasuko link Lenkijos sienos, taip nutoldamas nuo karo veiksmų teatro. Livonijos magistras Plettenburgas, 1501 metų rugpjūtį apgynęs Pskovo žemes ir prie Izborsko (rugpjūčio 27 d.) sumušęs didelę, maždaug keturiasdešimties tūkstančių karių, Maskvos kariuomenę, nesulaukė lietuvių pastiprinimo ir grįžo į Livoniją. Šachas Achmatas, kuris Maskvai iš rankų išplėšė Rylską (rus. Рыльск) ir Siverų Naugardą (ukr. Новгород Сiверський), irgi bergždžiai laukė lietuvių kariuomenės, tikėdamasis kartu atkariauti Padnieprę. Kaip sakė F.Papée, Aleksandrui Jogailaičiui brangiai atsiėjo Lenkijos karūna.
Elekcinis seimas Lenkijoje buvo sušauktas Petrakave 1501 metų rugsėjo 14 dieną. Aleksandras pirmasis paskelbė savo kandidatūrą tapti Lenkijos karaliumi – jau birželio 25 ąją oficialiai apie tai rašė savo broliui, Lenkijos kardinolui Frydrichui, kuris vadovavo senatui, laikinai valdžiusiam Lenkiją. Birželio 28 dieną Aleksandras privačiai kreipėsi į brolį prašydamas, kad Frydrichas jam suteiktų savo brolišką malonę ir padėtų patarimu, pagalba ir prielankumu gauti garbę užsidėti Lenkijos karūną, taip kaip ir mes esame padėję Tau gauti pontifikatą.
Į Lenkijos karūną taip pat pretendavo ir karalaitis Žygimantas. Jo kandidatūrą parėmė Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis. Aleksandras kreipėsi į jį, kad šis atsisakytų remti Žygimantą, tačiau į jo laišką nebuvo reaguota. Nelauktai pats Vladislovas pareiškė pretenzijas į Lenkijos sostą. Žygimantas tuomet pasitraukė iš rinkimų, nes, viena vertus, suprato neturintis tiek galimybių jų laimėti kiek broliai, kita vertus, greičiausiai nenorėjo stoti skersai kelio Vladislovui, prie kurio buvo prisirišęs ir pas kurį kelerius metus gyveno Budoje, be to, iš jo buvo gavęs Silezijos kunigaikštystes.
Aleksandro koziris rinkimuose buvo Lietuva. Žečpospolitos reikalai nepasitaisys, kol Karūna nebus sujungta su kunigaikštyste, – pabrėžė Aleksandras 1501 metų birželio 25 dieną laiške Frydrichui. Šis argumentas neabejotinai labai svarbus, tačiau ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad lenkų didikai – taip pat ir labai įtakingas primas Frydrichas Jogailaitis – tikėjosi, jog Aleksandrą iškėlus į Lenkijos sostą, jie perims valdžią Lenkijos karalystėje. Mat dėl Maskvos ir totorių grėsmės Lietuvai karalius bus priverstas reziduoti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Taip susiklosčius aplinkybėms, elekciniame seime Petrakave Aleksandras, nors ir nedalyvavęs dėl Lietuvos ir Maskvos karo, buvo vienintelis realus kandidatas.
Vis dėlto lenkų didikai, suprasdami, kad ir Aleksandrui, ir Lietuvai yra gyvybiškai svarbu, kad jis būtų išrinktas Lenkijos karaliumi, norėjo pasinaudoti sudėtinga Jogailaičio padėtimi ir iškėlė Lietuvos prijungimo prie Lenkijos karalystės sąlygą. Lenkų ponai atkakliai laikėsi savo, todėl Aleksandrui ir lietuviams – nors ir nenoriai – teko sutikti. 1501 metų spalio 3 dieną Petrakave pasirašytas aktas, kurio pirmasis punktas teigė, kad Lietuva ir Lenkijos karalystė jungiasi į vieną nedalomą valstybę, turinčią vieną bendruose rinkimuose išrinktą karalių.
Šis aktas turėjo nutraukti savarankiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimą ir panaikinti Jogailaičių teisę paveldėti Lietuvą. Dera atkreipti dėmesį, kad Aleksandrui pasirašant šį dokumentą spalio 23 dieną Melnike, kur jis nuo spalio 20 dienos laukė rinkimų rezultatų, prie akto buvo apdairiai pridurta išlyga, jog jį privaląs patvirtinti lietuvių seimas. Seimas to niekada nepadarė, taigi ir unijos aktas niekada neįgijo teisinės galios.
1501 metų spalio 3 dieną Petrakave Aleksandras buvo išrinktas Lenkijos karaliumi be nuomonių skirtumo ir nesutarimų, kaip apie įvykusius rinkimus rašė kardinolas Frydrichas. Aleksandras apie rinkimų rezultatus sužinojo Melnike. Čia spalio 25 dieną jis taip pat pasirašė dokumentą, nuo kurio priklausė jo galutinis paskyrimas į sostą, – istoriografijoje jis žinomas kaip Melniko privilegija.
Dokumentas atspindėjo didikų siekį perimti valdžią valstybėje – viena vertus, jie norėjo apriboti bajorijos prerogatyvas, teigdami, kad su valstybe susijusius galutinius sprendimus turi priimti senatas, o ne seimo dauguma, kita vertus, norėjo apriboti karaliaus valdžią, numatydami galimybę nepaklusti karaliui, jei šis veiktų prieš jų valią. Reikia pridurti, kad ir šios privilegijos Aleksandras po karūnavimo nepatvirtino karališkąja priesaika.
Lapkričio 6 dieną Aleksandras išvyko iš Melniko per Klosices, Ilžą ir Bodzentyną į Krokuvą. Didžioji kunigaikštienė Elena liko Lietuvoje. Kadangi ji nenorėjo priimti Romos katalikų tikėjimo, lenkų senatoriai – ypač dvasininkai – priešinosi, kad ji būtų sodinama į Lenkijos sostą ir neleido jos vainikuoti.
Išvykdamas iš Lietuvos, Aleksandras jau turėjo devynerių metų nepriklausomos valstybės valdymo patirtį kaip suverenus valdovas, beje, paskutinis Lietuvos istorijoje. Aleksandras, auklėtas pagal Vakarų kultūros pavyzdžius ir standartus, stengėsi visur kur remtis jos dvasia. Kur tik galėjo, ten skiepijo pažangias Vakarų institucijas, pasišovė siekti, kad ji [Lietuva – M. D.] nenusileistų antrajai Jogailaičių tėvynei (F.Papée).
Aleksandras neabejotinai daug nusipelnė Lietuvai. Didysis kunigaikštis suvokė miesto ir miestiečių svarbą, rėmė juos. Jis teises daugeliui lietuvių miestų suteikė Magdeburgo teisę ir leido jiems tvarkytis pagal ją. Iš žinomesnis miestų tuo metu tokias teises įgijo Lietuvos Brasta, Brianskas, Breslauja, Polockas ir Minskas.
Aleksandras taip pat nemažai nuveikė ir dėl Vilniaus. Jogailaitis restauravo ir praplėtė kunigaikščio pilį, jo valdymo laikais mieste ėmė plisti mūrinė statyba. Jis taip pat sumanė apjuosti miestą gynybine siena – nors tam skirtą dokumentą išleido tik 1503 metais. Teikė prekybos ir amatų privilegijas, kurios skatino miesto plėtrą. Aleksandras siekė sutvarkyti Lietuvos pinigų politiką – maždaug 1499 metais pradėjo kalti naują, savą monetą – lietuvišką pusgrašį, – turėjusį gana daug sidabro.
Vis dėlto, nepaisant tam tikrų nuopelnų vidaus politikoje, Aleksandras nesugebėjo įveikti su išorine grėsme susijusių sunkumų. Lietuva neįstengė pasipriešinti nei totoriams, nei Maskvai. Ypač Maskvos atžvilgiu jos politika buvo pernelyg vangi ir neryžtinga. Kaip valdovas, Aleksandras žinoma, nepasižymėjo stipria ranka, tačiau kaltė tenka ir lietuvių ponams, kurie, norėdami šalyje dominuoti, vis dėlto nebuvo linkę apsikrauti karinėmis prievolėmis kovodami su Ivanu III.
Aleksandras po karūnavimo išbuvo Lenkijoje daugiau kaip penkis mėnesius – iki 1502 metų gegužės 3 dienos. Nuo vasario 4 osios kartu buvo ir Elena. Gegužės mėnesį ji sugrįžo į Lietuvą, o Aleksandras išvyko lankyti Lenkijos žemių. Į Lietuvą karalius sugrįžo tik vasarą. Nuo rugpjūčio 1 dienos buvo Minske, spalio 17 ąją parvyko į Vilnių.
Grįžti į Vilnių Aleksandrą privertė karas su Maskva. 1501 ųjų metų rudenį Maskvos kariuomenė nusiaubė Mscislavo apylinkes, lapkričio 14 ąją netoli miesto sumušė lietuvių riterių būrius. Maskva tuo metu taip pat užpuolė Livoniją, o Užvolgės šacho Achmato totorius sutriuškino jo varžovas Menglis Girėjus, tad Lietuva nebegalėjo tikėtis jokios pagalbos. Karalienės Elenos brolis Vasilijus užkariavo Oršą, sudegino Vitebską ir nusiaubė Polocko apylinkes. Bandė apgulti dar ir Smolenską, bet jo antpuolį 1502 metų spalį atrėmė Smolensko vaivada Stanislovas Kiška.
Reikėjo užsitikrinti taiką ir iš Turkijos pusės. 1502 metų spalio 9 dieną pasiuntiniui Mikołajui Firlėjui pavyko pratęsti taikos sutartį su turkų sultonu – totorių protektoriumi – penkeriems metams. Krymo totoriai iš tiesų liovėsi puldinėję Lenkiją, bet kitų metų rugpjūčio mėnesį įsiveržė į Lietuvą net iki Slucko ir prisiplėšė nemenką grobį. Tačiau grįždami atgalios buvo sumušti lietuvių.
1503 metų rugsėjo 30 dieną karališkoji pora išvyko iš Vilniaus per Merkinę, Gardiną ir Melniką ir spalio 31 ąją atvyko į Liubliną. Vykti į Lenkijos Karalystę privertė senatorių kvietimas – jie buvo karaliaus įgalioti valdyti šalį, tačiau paaiškėjo to nesugebantys. Kaip taikliai pastebėjo Michałas Bobrzyńskis, karališkoji taryba [senatas – M. D.] neįstengė tapti vyriausybe. Tam labiausiai kliudė faktas, kad senato nariai negyveno vienoje vietoje ir nebuvo nustatę pastovių terminų, kada turi vykti posėdžiai. Be to, senato vadovas kardinolas Frydrichas 1502 metais sunkiai sirgo, o kitų metų kovą mirė. Valdant senatui, dėl prasto ūkio reikalų tvarkymo bei senatorių piktnaudžiavimo gerokai ištuštėjo valstybės iždas. Toks kraštas buvo bejėgis atsilaikyti prieš moldavų ir totorių puolimą.
Ponams negebant valdyti, karalius jau 1503 metais panoro suaktyvinti ir įtraukti į šalies valdymą plačiąją bajoriją ir miestiečius, todėl sušaukė juos kovo mėnesį į seimą Petrakave. Tame seime karalius nedalyvavo, tačiau – anot M. Bobrzyńskio, – Aleksandras prikėlė bajoriją politiniam gyvenimui.
1505 metų sausį karalius išvyko į Lietuvos Brastą – čia vasarį buvo sušaukęs lietuvių seimą. Seime išryškėjo dideli nesutarimai tarp lietuvių ponų dėl 1501 metų Melniko unijos. Dalis kilmingų didžiūnų rėmė karalių, kuris siekė, beje, panašiai kaip ir jo broliai, uniją sužlugdyti, nes pagal vieną jos sąlygų Jogailaičiai būtų netekę paveldėjimo teisių į Lietuvą. Tačiau kai kurie ponai pasisakė už uniją.
Karalius gana griežtai stojo prieš opozicionierius, be visa ko, iš Ponų tarybos pašalino Janą Zaberezinskį ir Vilniaus vyskupą Vaitiekų Taborą; sklido net gandai, kad ketina imtis gerokai drastiškesnių žingsnių. Galiausiai seimas nepatvirtino unijos.
Lietuvių didikų ir Aleksandro konfliktas persikėlė į Lenkijos seimą Radome, kuris prasidėjo 1505 metų kovo 31 dieną. Sumanusis kancleris Janas Łaskis pasišovė švelninti padėtį, tačiau Aleksandras nesileido į kalbas ir nenorėjo atleisti opozicijos lyderiams. Radomo seimas buvo labai svarbus Lenkijai, nes tęsė pradėtas įstatymų leidžiamosios valdžios reformas. Jame buvo priimtas vadinamasis Łaskio statutas, kurį sudarė Lenkijos įstatymų rinkinys nuo seniausiųjų laikų iki Radomo seimo imtinai, taip pat buvo galutinai nustatyti trijų posėdžiaujančių luomų, tai yra karaliaus, žemių atstovų bei senato, santykiai.
Įstatymas, vadintas Nihil novi (nieko naujo), numatė, kad dabar ir ateityje mes [karalius – M. D.] ir mūsų įpėdiniai nieko naujo negalės priimti be bendro senatorių ir žemių pasiuntinių pritarimo.
Liga ir mirtis
Gali būti, kad audringi seimo debatai buvo karaliaus ligos priežastis – Aleksandrą birželio pradžioje (veikiausiai tarp 4 ir 10 d.) ištiko insultas, jam suparalyžiavo kairiąją kūno pusę. Sergantis karalius išvyko iš Radomo birželio 14 ąją ir birželio 22 dieną atvyko į Krokuvą. Čia buvo – neskaitant trumpos kelionės į Naująjį Korčyną (rugpjūčio 14–18 d.) – iki spalio 6 dienos.
1505 metų vasarą Aleksandro sveikata smarkiai pagerėjo. Janas Łaskis iš Krokuvos rašė, kad karalius vaikšto nesiramstydamas ir sėdasi ant arklio. Spalį karalius leidosi į Liubliną organizuoti valstybės pakraščių gynybos nuo totorių – rugpjūtį totoriai įsiveržė į Lietuvą net iki Naugarduko, ir buvo baiminamasi, kad gali peržengti ir Lenkijos sieną. Kadangi puolimas vis dėlto neįvyko, lapkričio 4 dieną karalius išvyko iš Liublino ir pasuko į Gardiną, į lietuvių seimą. Seimas vyko sklandžiai, nes karalius atleido jo nemalonę užsitraukusiems lietuvių didikams. Reikia manyti, kad Aleksandras jau tada ruošėsi Lietuvos sosto įpėdiniu paskirti savo brolį Žygimantą.
1506 metų kovo 18 dieną Aleksandras paliko Liubliną ir per Parčevą, Lietuvos Brastą, Kamenecą, Melniką balandžio 7 dieną atvyko į Vilnių. Ilga ir varginanti kelionė į Lietuvą gerokai pakenkė karaliaus sveikatai. Gegužės mėnesį Aleksandro būklė labai pablogėjo. Be to, blogai veikė apsišaukėlio gydytojo Balińskio procedūros, karaliui paruošė vonią, pridėjo įvairiausių žolių ir garino karalių, kad išprakaituotų, be to, malvaziją ir kitus stipriuosius vynus liepė jam gerti, toks gydymas prieštaravo visų gydytojų nuomonei. Kai nuo per gausaus prakaitavimo [karalius – M. D.] apalpo, kancleris Łaskis, kaip pareigūnas, matydamas karalių leisgyvį, įsakė žiniuonį sugauti ir suimti (Maciejus Stryjkowskis).
Gegužės pabaigoje kamuojamas viduriavimo ir nemigos, Aleksandras taip nusilpo, kad niekas nebeturėjo vilties, jog karalius pasveiks. Liepos 23 dieną, nors ir labai blogai jausdamasis, karalius paliko Vilnių ir išvyko į Lydoje sušauktą Lietuvos seimą. Jame turėjo būti sprendžiami Aleksandro įpėdinio ir sienų gynybos klausimai, nes nuo gegužės ir Lietuvą, ir Lenkiją puldinėjo Menglio Girėjaus totoriai. Tačiau kariauti karalius nebeturėjo jėgų. Liepos 24 dieną Lydoje surašė testamentą, skirdamas Žygimantą vieninteliu įpėdiniu ir savo tėvonijos Karalystėje ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje paveldėtoju.
Taip pat įsakė į Vilnių iškviesti Silezijoje apsistojusį brolį – šis jau rugpjūčio 4 dieną išvyko iš Gloguvo į Lietuvą.
Vizitą Lydoje nutraukė žinia apie besiartinančius totorius. Rugpjūčio 1–4 dienomis karalius dengtuose neštuvuose arkliais buvo skubiai pargabentas į Vilnių. Aleksandras tuo metu jau sunkiai sirgo, nebegalėjo kalbėti. Sužinojęs, kad prie Klecko rugpjūčio 6 dieną Mykolo Glinskio vadovaujama lietuvių kariuomenė sumušė totorius, karalius jau tik tiesdamas ranką išreiškė savo džiaugsmą. Netrukus mirė.
Vienintelis karalius, palaidotas Vilniuje
Aleksandras vienintelis lenkų karalius iš Jogailaičių dinastijos, buvo palaidotas Vilniuje. Kanclerio Łaskio vadovaujami lenkų didikai norėjo pergabenti karaliaus palaikus į Krokuvą ir palaidoti Vavelyje, tačiau lietuvių bajorams labiausiai rūpėjo kuo greičiau pasodinti į didžiojo kunigaikščio sostą Žygimantą, kuris tuo metu, kai mirė brolis, jau buvo Mazovijoje ir skubėjo į Vilnių.
Žygimanto karūnavimas didžiuoju kunigaikščiu buvo labai svarbus ir Lenkijos karaliaus rinkimams, tad lenkų didikai nusileido. Spalio 11 dieną Aleksandras buvo palaidotas Vilniaus katedros koplyčioje, kurioje jau ilsėjosi jo brolio Kazimiero palaikai. Spalio 17 ąją įvyko laidotuvių iškilmės.
Aleksandro išvaizda ir protas
Maciej iš Miechowos, pažinojęs karalių asmeniškai, rašė apie jo išvaizdą: jis buvo vidutinio ūgio, kiek pailgo veido, prakaulus. M.Bielskis pridūrė, kad Aleksandras buvo […] tamsių plaukų, […] plačių pečių ir jėgos turėjo. Marcinas Kromeris patvirtino šią charakteristiką: tuomet Aleksandras buvo vidutinio ūgio, pailgo veido, tamsiaplaukis, plačių pečių.
Jau iš šių aprašymų matyti, kad karalius buvo paveldėjęs bent kelis Jogailaičiams būdingus bruožus: žemą ūgį, tamsią plaukų spalvą ir pailgą siaurą kaukolę. Galima pridurti, kad nežinomi rusų šaltiniai Lietuvos ir Žemaitijos kronikoje apibūdina Aleksandrą kaip patrauklų vyrą: ir buvęs tas didysis lietuvių kunigaikštis Aleksandras labai gražus, pailgo veido, rausvaskruostis, juodų akių, ūsiukai vos prasikalę.
Miechovita pirmasis mėgino pavaizduoti Aleksandro vidines savybes ir įvertinti jo valdymą – beje, karalių jis charakterizuoja gana neigiamai. Pirmiausia teigia, kad Aleksandras „ne itin nuovokus ir, žvelgiant į protinius gebėjimus, buvo iš visų savo brolių paskutinis“. Kaip ir Miechovita, kiti minėti kronikininkai sutaria Aleksandrą buvus vangaus proto. Sumanus nebuvo, – konstatuoja Bielskis, o Kromeris rašo, kad karalius buvo neaštraus proto, ir todėl mėgdavęs tylėti.
Miechovita taip pat mini, kad karalius dažnai neatsakydavo savo pašnekovui. Gali būti, kad kaip tik todėl jis nebuvo laikomas labai protingu, kad buvo tylenis.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Aleksandro nešnekumas galėjo kilti iš jo kompleksų. 1467 metais, kai tėvas kartu su broliais atidavė jį Dlugošo globai, jam tebuvo šešeri. Vyriausias brolis buvo jau vienuolikos, o Kazimieras – devynerių. Taigi savaime suprantama, kad Aleksandrui į mokslus kibti nebuvo lengva.
Be to, kaip žinome, Kazimieras (būsimasis šventasis) buvo nepaprastai gabus jaunuolis, todėl jam prilygti buvę sunku. Dar viena priežastis, galėjusi lemti Aleksandro menkavertiškumą, buvo ta, kad vyresniųjų brolių laukė karūnos – Vladislovas tapo karaliumi jau penkiolikos, Kazimieras buvo laikomas tėvo įpėdiniu Lenkijoje, Jonas Albrechtas – būsimuoju Lietuvos valdovu. O Aleksandro ateitis neturėjo aiškios perspektyvos – tik tuomet, kai mirė Kazimieras, karalaitis galėjo puoselėti viltį, bet vis dar negalėjo būti tikras, – kad atsisės į LDK sostą.
Regis, ir šeimoje Aleksandras neužėmė geriausios padėties: motinos numylėtinis, kaip manoma, buvo Jonas Albrechtas, o tėvas daugiausia dėmesio skyrė vyriausiesiems sūnums. Kiekvieną jų matė savo įpėdiniu. Kazimieras arba Albrechtas, Vladislovui išvykus į Čekiją, visą laiką būdavę su tėvu, o Aleksandras su seserimis ir jaunesniaisiais broliais laikėsi prie motinos. Galbūt dėl šios priežastis Aleksandras įgijo tam tikrų kompleksų.
Reikia pabrėžti, kad Aleksandras Lenkijoje nebuvo populiarus, buvo tiesiog mažai žinomas. Per savo valdymo laikotarpį Lenkijoje gyveno vos trejus metus. Švelnaus būdo, stokojęs monarchiškos charizmos, jis buvo net šiek tiek ignoruojamas. Ypač jo nemėgo stambieji feodalai, labiausiai dėl nieku paversto Melniko – kaip tiksliai suformulavo Pawelas Jasienica. Manytina, kad nepalanki kronikininkų nuomonė apie Aleksandrą buvo kaip tik šios paniekos atgarsis. Vis dėlto tokia nuomonė nebuvo visiškai pagrįsta, nors Aleksandrui, be abejo, trūko sumanumo ir veiklumo, energijos ir ypatingų politiko gabumų.
Didžiojo kunigaikščio Aleksandro, devynerius metus valdžiusio Lietuvą, nuopelnai galbūt nėra įspūdingi, tačiau reikia atkreipti dėmesį, cituojant F. Papée, kad visa tai, kas taip gyvybingai pražydo Lietuvoje Žygimanto laikais, buvo pasėta dosnios bei rūpestingos Aleksandro rankos.
Vertino ne aukštą kilmę, o protą ir knygas
Aleksandras mokėjo įvertinti ir protą, ir politinius gebėjimus. Jis atsižvelgdavo ne tik į aukštą karjeros siekiančių pavaldinių kilmę ar priklausymą garsioms giminėms. Pavyzdys galėtų būti Janas Łaskis, kuris nebuvo kilęs iš didikų, tačiau sugebėjo iškilti iki kanclerio, taip pat Erazmas Ciołekas, Plocko vyskupas, kilęs iš miestelėnų.
Nuomonei apie Aleksandro „nedidelę nuovoką“ iškalbingai prieštarauja ir tai, kad jis turėjo solidžią biblioteką ir noriai ja naudojosi. Iš jo daiktų sąrašo, sudaryto 1506 metų liepos 24–25 dienomis Lydoje, matyti, kad net trumpai kelionei į Lydos seimą jau labai sunkiai sergantis Aleksandras kartu su savimi pasiėmė 39 knygas, kurios, kaip taikliai pastebėjo Janas Pirożyńskis, anaiptol nebuvo visa jo biblioteka. Be to, kronikininkai sutartinai pabrėžia, kad jis labiausiai mėgęs muziką (M.Bielski). O literatūra ir muzika paprastai nebūna didžiausi neprotingų žmonių pomėgiai.
Kilnumas ir dosnumas
Aleksandras turėjo ir daug privalumų, kurių nevalia neįvertinti. Beje, tai – tipiški Jogailaičių privalumai. Ludwikas Kolankowskis pabrėžia karaliaus kilnumą. Aleksandras buvo ištikimas ir geraširdis (čia itin dera, kad jis visą gyvenimą gynė žmoną nuo daugelio lenkų didikų, ypač aukštų dvasininkų, nepalankumo), gailestingas, neišpuikęs ir dosnus. Kaip rašo Kromeris: savo visokeriopu dosningumu brolius lenkė, didžiūnams, riteriams, taip pat savo dvariškiams gera daryti buvo pripratęs.
Bielskis pabrėžia ir tai, kad karalius didžiausią malonumą jautė, kai kam nors ką nors dovanodavo – dėl to buvo labiau laikomas išlaidūnu nei dosniu; taigi išties laiku mirė, kol visko neišdalijo ir Lenkijoje, ir Lietuvoje.
F.Papée vis dėl to atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės finansų būklė Aleksandro laikais buvo geresnė nei valdant jo pirmtakams, ir kad karalius, nors ir buvęs dosnus, ižde paliko užtektinai turto. M. Strijkovskis šiek tiek kitaip parodo jo dosnumą – karalius nebuvo „išlaidūnas“, bet vertindavo ir apdovanodavo labiausiai nusipelniusius žmones, nes manė, kad elgiasi teisingai, kai ką nors gera didžiūnams, riteriams, dvariškiams ir mokytiems žmonėms padarydavo.
Aleksandras buvo žmogus, kurio dorovę dera vertinti teigiamai. Valdovui tai tikrai geras įvertinimas. Galbūt susiklosčius kitokiai – palankesnei – tarptautinei Lenkijos situacijai, kitokiems vidaus santykiams, jis būtų buvęs gana neblogas monarchas. Deja, neįstengė visiškai susidoroti su epocha ir aplinkybėmis, kokiomis jam teko valdyti.
Knygą iš lenkų kalbos išvertė Birutė Mikalonienė ir Vyturys Jarutis
