„Apie 40 proc. italų šiandien su šilta šypsena veide prisimena Benito Mussolini. Apie tai, kad dučė iki šiol turi daugybę šalininkų, galima spręsti ir iš gausybės gerbėjų, iki šiol nuolatos lankančių jo kapą, ir iš gėlių puokščių, kurias jie čia palieka“, – pasakoja kapinėse sutiktas vyras „Deutsche Welle“ žurnalistui.
„Daugelis vyresnio amžiaus žmonių iki šiol vertina jį už tai, kad jis sukūrė pensijų sistemą, įvedė privalomą mokslą, sukūrė ugniagesių tarnybą. Yra ir tokių, kurie kaip ir anksčiau tiki nacionaliniais vado idealais, bet didele klaida laiko tai, kad jis sumanė užgrobti kitas šalis ir įsivėlė į Antrąjį pasaulinį karą“, – aiškina kitas pašnekovas.
Juo žavėjosi Jungtinės Karalystės premjeras W.Churchillis ir JAV prezidentas F.D.Rooseveltas. W.Churchillis, gerokai prieš tai, kai tapo savo šalies vyriausybės vadovu, B.Mussolini pavadino „geriausiu įstatymų leidėju tarp gyvųjų ir naujuoju XX amžiaus Cezariu“. Su juo sutiko Romos popiežius Pijus XII, tvirtinęs, kad Benito – „iškiliausias iš žmonių“, kuriuos jis pažįsta.
Mašina Romeo
Pasak amžininkų, labiausiai gyvenime Italijos diktatorius mėgo moteris ir automobilius. Ir vienų, ir kitų jis turėjo apsčiai. Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis susipažino su „Alfa Romeo“ konstruktoriumi Vittorio Jano, kuriam vėliau buvo lemta įgyvendinti pačias drąsiausias automobilines dučės idėjas.
Tuo laikotarpiu visi pasiturintys italai rinkdavosi būtent „Alfa Romeo“. Ne išimtis buvo ir pats Italijos vadas, pavadinęs šią automobilių markę nacionaliniu perlu. Pirmą kartą tokį automobilį jam padovanojo 1927-aisiais, o vėliau kiekvienais metais vado automobilių parkas buvo papildomas ką tik nuo konvejerio nuvažiavusiomis naujovėmis.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai įsisiautėjo pasaulinė ekonominė krizė, jis išgelbėjo šią firmą nuo neišvengiamo bankroto: B.Mussolini sukurtas Nacionalinis pramonės atgimimo institutas nacionalizavo kompaniją ir investavo į ją didžiules lėšas.
Beje, vairuodamas vieną iš savo kabrioletų dučė sutiko ir svarbiausią savo gyvenimo meilę. 1933 metais riedėdamas keliu į Romą jis pravažiavo pro vieną prie kelkraščio stovintį automobilį, kuriame sėdėjo šeima ir jaunuolis, laikytas 19-metės Clarettos Petacci kavalieriumi. Pamačiusi pravažiuojantį vadą mergina sušuko: „Duče! Duče!“ Italijos diktatorius staigiai sustabdė automobilį ir, išlipęs iš jo, priėjo pasisveikinti su nustebusia šeimyna. Pabendravęs su jaunos gražuolės giminaičiais, jis pakvietė ją pavakarieniauti į savo rezidenciją.
Vėliau paaiškėjo, kad nepaisant trisdešimties metų amžiaus skirtumo, ji nuo vaikystės buvo įsimylėjusi Mussolini ir rašė jam laiškus, kurie pluoštais nusėsdavo sekretoriate, taip ir nepasiekdami adresato. Tapusi favorite, ji sugebėjo pasirūpinti savo brolio Marcello karjera, o taip pat gauti prabangią vilą „Camilluccia“ pačiame Romos centre.
Be automobilių, Mussolini dievino jachtas, daugelį jų gavo kaip dovanas iš savo draugų. Vienu iš pačių mėgiamiausių jo laivų tapo „Fiamma Nera“ (it. – juodoji liepsna). Kai 1943-iaisiais Italijoje žlugo fašistinis režimas, jachta buvo nuskandinta, kad neatitektų vokiečiams, tačiau po karo iškelta ir restauruota.
Dučė
Pomėgis prabangai pas B.Mussolini atsirado jau brandžiame amžiuje. Būsimasis vadas buvo kilęs iš labai paprastos šeimos: jo tėvas buvo stalius ir kalvis, bemokslis, tačiau aktyviai besidomėjęs politika. Jis buvo aršus socialistas, už savo įsitikinimus ne kartą patekęs už grotų. Tokių pačių pažiūrų iš pradžių laikėsi ir jo sūnus Benito.
Septyniolikos metų jis įstoja į socialistų partiją, ryte ryja knygas ir gludina oratoriaus sugebėjimus. Šveicarijoje jis susipažįsta su bendraminčiais iš kitų šalių. Kraustydamasis iš miesto į miestą, nuolat keisdamas darbą, jis jau neįsivaizdavo savo gyvenimo be politikos.
1907-aisiais jis tampa žurnalistu. Straipsniai socialistinės pakraipos leidiniuose greitai atneša jam populiarumo. Tuo metu jam prilimpa pravardė „Piccolo Duce“ (it. – mažasis vadas). Vėliau „piccolo“ kažkur dingo, o štai kreipinys „dučė“ jį lydės iki gyvenimo pabaigos.
1911 metais savo straipsniuose jis į šuns dienas išdėjo grobikišką Italijos karą su Turkija Libijoje, pavadindamas jį neteisingu. Prieš karą nukreipti pasisakymai neliko be Italijos valdžios dėmesio: B.Mussolini keliems mėnesiams buvo uždarytas už grotų.
Kai jis buvo išleistas iš kalėjimo, partijos bičiuliai B.Mussolini patikėjo socialistų partijos ruporo – laikraščio „Avanti!“ (it. – pirmyn) – vyriausiojo redaktoriaus postą. Derėtų pabrėžti, kad dučės vadovaujamas laikraštis tapo vienu iš labiausiai skaitomų šalyje, jo tiražas išaugo keturis kartus. Pasak jo kolegų, vyriausiasis redaktorius mokėjo sugalvoti vaizdingas antraštes, parinkti pačias aktualiausias temas, „nes jis jautė masių nuotaikas ir iš anksto žinojo, ką būtent jos nori iš jo išgirsti.“
Tvirtos rankos politika sulaukė palaikymo
B.Mussolini su savo draugais socialistais susipyko dėl Pirmojo pasaulinio karo. Partija manė, kad Roma turėtų likti neutrali, o vyriausiasis „Avanti!“ redaktorius leidinio puslapiuose ėmė kviesti italus prisijungti prie Antantės. B.Mussolini nuomone, taip Italija būtų galėjusi susigrąžinti istorines žemes, kurias buvo užgrobusi Austrijos-Vengrijos imperija.
Nutraukęs ryšius su socialistais jis išėjo į frontą, kur pasižymėjo kaip bebaimis karys. Grįžęs po karo namo jis revizavo savo politines pažiūras. 1919 m. jis įkūrė Italijos kovos sąjungą (Fasci Italiani di Combattimento), kuri vėliau virto Nacionaline fašistų partija (Partito Nazionale Fascista).
Jis skelbė, kad Italija atgimti gali tik valdoma tvirtos rankos ir remdamasi tradicinėmis vertybėmis. Buvę draugai ir bendražygiai – kairieji – tapo pagrindiniais B.Mussolini priešais.
Po to, kai partijai pavyko užsitikrinti 35 deputatų mandatus per 1921 m. rinkimus, dučės pasekėjai iš Pirmojo pasaulinio karo veteranų pradėjo formuoti ginkluotus partijos šalininkų būrius. Pagal rūbų spalvą juos praminė „juodmarškiniais“. Partijos simboliu tapo fascijos – vytelių ryšuliai su kirviu viduje, kurie dar senovės Romoje buvo naudojami kaip valdžios simboliai. Su tuo susijęs ir itališkas žodis „fascio“ – reiškiantis sąjungą, susivienijimą.
1922 metų spalį įvykęs masinis juodmarškinių žygis į Romą atvėrė B.Mussolini kelią į valdžią – karalius jį paskyrė ministru pirmininku. Užsitikrinęs konservatorių, verslininkų ir katalikų bažnyčios paramą, jis pradėjo stiprinti savo valdžią ir palaipsniui stumti opoziciją iš parlamento. 1928-aisiais buvo uždraustos visos partijos, išskyrus valdančiąją.
Įvaizdį sugadino agresyvi užsienio politika
Kurdamas darbo vietas, atidarydamas naujas mokyklas ir ligonines, dučė užsitikrino gyventojų paramą. Be to, jam pavyko įgyvendinti beveik neįmanomą dalyką – pagaliau, po ilgesnės nei pusės amžiaus priešpriešos, normalizuoti santykius su Vatikanu: pontifikas oficialiai pripažino Italijos valstybės egzistavimą.
Kitų Vakarų valstybių lyderiai su pavydu stebėjo, kaip B.Mussolini viskas sekasi. Jo šviesų įvaizdį jų akyse gadino tik dučės siekis plėsti teritoriją, užkariaujant svetimas žemes: Etiopijos užgrobimas, kontrolės įvedimas Libijoje, marionetinio režimo sukūrimas Albanijoje.
Galutinai jo įvaizdį sugadino suartėjimas su į valdžią Vokietijoje atėjusiu Adolfu Hitleriu. Iš pradžių B.Mussolini neskubėjo suartėti su fiureriu. Priešingai, tai jis buvo Trečiojo reicho vado stabukas. B.Mussolini mėgino sutrukdyti Austrijos anšliusą, nes buvo užmezgęs artimus santykius su vietos valdžia.
Tačiau pilietinis karas Ispanijoje viską pakeitė: abu lyderiai palaikė generolą Francisco Franco. Kad ir kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija besistengė įtraukti B.Mussolini į sąjungą, dučė prisijungė prie Vokietijos ir Japonijos Antikominterno pakto. Palaipsniui Italijos vadas, į kurį iš pradžių orientavosi A.Hitleris, tapo pastarojo jaunesniuoju partneriu.
Lavonus pakabino žemyn galvomis
Nesėkmės Antrajame pasauliniame kare nulėmė tai, kad artimiausių dučės bendražygių rate subrendo sąmokslas, ir 1943 metų liepą jis buvo nušalintas iš premjero posto ir areštuotas.
A.Hitlerio įsakymu po poros mėnesių B.Mussolini išlaisvino vokiečių specialiųjų pajėgų būrys. Dučė fiureriui buvo reikalingas, kad kova būtų tęsiama. Italijos šiaurėje, rajonuose, kuriuos vis dar kontroliavo vokiečiai, buvo sukurta Italijos socialinė respublika, kurios vadovu buvo paskelbtas B.Mussolini. Nors ir paskirtas į šį postą, B.Mussolini beveik nebesirūpino valdymo reikalais ir didžiąją dalį savo laiko skyrė memuarų rašymui.
1945-ųjų balandį kartu su meiluže C.Petacci ir keliais šalininkais jis mėgino pabėgti į Šveicariją. Jie prisidėjo prie nedidelio vokiečių būrio, taip pat mėginusio rasti prieglobstį šioje šalyje. Persirengusį vokiečių karininko uniforma dučę atpažino ir suėmė italų partizanai.
Prie vienos vilos tvoros jį nuspręsta sušaudyti. Clarai Petacci buvo pasiūlyta pasitraukti į šoną, tačiau ji įsikabino į dučės ranką ir net pamėgino Benito uždengti savo kūnu nuo kulkų. Taip moteris žuvo kartu su savo gyvenimo meile.
Po to jų kūnus partizanai atgabeno į Milaną ir numetė ant grindinio Loreto aikštėje. Čia įsiutusi minia kelias valandas tyčiojosi iš palaikų, kol kažkam šovė į galvą mintis pakabinti juos žemyn galvomis ant nebaigtos statyti degalinės konstrukcijų.
Vėliau dučės palaikai buvo palaidoti nepažymėtame kape, iš kurio 1946 metų pavasarį juos išvogė keli fašistinių pažiūrų jaunuoliai. Vienuolika metų kūnas buvo slapstomas įvairiose vietose, kol 1957-aisiais Italijos vyriausybė leido B.Mussolini palaidoti šeimos kriptoje gimtajame Predapijaus miestelyje.
