Ištakos
Mirties bausmė Lietuvoje iki 1937 m. buvo vykdoma pakariant arba sušaudant. Pirmasis būdas daugiausia taikytas Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, o antrasis – iki dujų kameros pastatymo. Nuo 1919 m. mirties bausmę sušaudant paprastai buvo pavedama atlikti Kauno komendantūros kariškiams. Pastarieji šioms pareigoms ėmė prieštarauti tik 1935 m. pabaigoje.
Karininkija iškėlė dvi esmines problemas. Pirma, pagal tuomet galiojusius įstatymus, nuteistieji mirties bausme turėjo būti pakariami, tačiau praktiškai jie buvo sušaudomi. Antra, manyta, kad karių naudojimas budelio pareigoms nesuderinamas su jų pašaukimu, garbės principais ir moraliniu auklėjimu.
Karininkija iškėlė dvi esmines problemas. Pirma, pagal tuomet galiojusius įstatymus, nuteistieji mirties bausme turėjo būti pakariami, tačiau praktiškai jie buvo sušaudomi. Antra, manyta, kad karių naudojimas budelio pareigoms nesuderinamas su jų pašaukimu, garbės principais ir moraliniu auklėjimu. Taikos metu bent jau civilių asmenų mirties bausmių vykdymą siekta perduoti teisingumo struktūroms ar specialiai pasamdytam asmeniui.
Šis spaudimas vaisių davė ne iš karto, galimas daiktas, todėl, kad malšinant 1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų streiką, į pagalbą buvo pasitelkti karo lauko ir kariuomenės teismai. Jie buvo pavaldūs Krašto apsaugos ministerijai, tokiu atveju ir bausmių vykdymas turėjęs priklausyti kariškiams, todėl natūraliai išvengiama minėtos problemos.
Vis dėlto 1937 m. sausio 13 d. mirties bausmės klausimu buvo surengtas pirmasis oficialus teisėsaugos atstovų ir specialistų pasitarimas, kuriame konstatuota, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nėra suderinta, kokiu būdu vykdyti mirties bausmę. Pakartotas anksčiau minėtas argumentas, jog nuteistieji yra sušaudomi, tačiau Baudžiamojo statuto (toliau Bs) 15 str. numato pasmerktąjį neviešai pakarti. Buvo pastebėta, kad kitose valstybėse praktikuojami ir kitokie mirties bausmės vykdymo variantai.
Diskusijos metu svarstytos galimybės mirties bausmę vykdyti panaudojant elektrą, dujas arba pakariant. Dujų metodas buvo atmestas dėl tariamo humaniškumo (dr. plk. K. Oželis teigė, kad „šita priemonė labai humaniška ir jokio įspūdžio nei nusmerktajam, nei visuomenei nesudarys“), o elektros metodas – dėl nereikalingo nuteistojo kankinimo nemaloniomis procedūromis (skusti galvą ir šlapinti kojas).
Čia puikiai atsiskleidė ir to meto mirties bausmės samprata: propaguota retribucinė teorija – mirties bausmė turi būti lygi padarytam nusikaltimui. Ji turėjusi veikti nusikaltėlius prevenciškai: mirties bausmės vykdymas turėjęs palikti pakankamai stiprų įspūdį visuomenei, kad atgrasintų nuo nusikaltimų.
Galiausiai prieita prie išvados, kad geriausias mirties bausmės vykdymo būdas yra neviešas pakorimas be kraujo ir kančių – mirtis įvykstanti greitai ir daranti didelį poveikį visuomenei. Todėl buvo parengtas Bs 15 str. pakeitimas („Mirties bausmė vykdoma pakorimu“) ir išsiuntinėtas apsvarstymui.
1937 m. sausį Ministrų kabinete vyko net keli Bs pakeitimo projektų svarstymai ir mirties bausmės vykdymo pakariant galiausiai buvo atsisakyta, kiek galima spręsti iš spaudos – pirmiausia dėl brutalumo. Sausio 19 d. Ministrų kabineto pasitarime nuspręsta, jog „Baudžiamojo statuto 15 str. pakeičiamas taip: Mirties bausmė įvykdoma dujomis arba nusmerktajam priimant nuodus“. Manyta, kad pasmerktasis galės prašyti nuodų, kuriais jam bus leista pačiam nusižudyti.
Tačiau bausmės nuodais taip pat buvo atsisakyta ir jau sausio 28 d. paskelbtas bausmės vykdymas tik dujomis.
Tačiau bausmės nuodais taip pat buvo atsisakyta ir jau sausio 28 d. paskelbtas bausmės vykdymas tik dujomis. Pakeistas ir baudžiamosios teisenos įstatymas. Lietuvoje buvo taikomas 1903 m. Rusijos Baudžiamasis kodeksas. Baudžiamojo proceso įstatymo 963 str. numatė, kad mirties bausmė vykdoma kalėjimo kieme ar kitoje policijos vyresnybės nurodytoje vietoje, kur be teisėsaugos atstovų, gali dalyvauti pasmerktojo gynėjas ir ne daugiau kaip 10 miesto savivaldybės pakviestų vietos gyventojų.
Pašalinių asmenų dalyvavimas kraupiame gyvybės atėmimo akte laikytas netikslingu ir amoraliu, todėl nuspręsta, jog vykdant mirties bausmę turėtų dalyvauti tik prižiūrintieji teismo sprendimo įgyvendinimą. Galima tarti, kad šitaip siekta mirties bausmę nuasmeninti.
Nauja 963 str. redakcija skelbė: „Mirties bausmė vykdoma neviešai tam tikrai įrengtame būste“. Prievaizdas turėjo jį prižiūrėti ir pasirūpinti bausmei vykdyti reikalingomis priemonėmis. Būstą ir jo prievaizdą kontroliavo Teisingumo ministerija. Numatytas ir kiek kitoks nei buvo iki tol mirties bausmės vykdymo procesas: dvasininkas turėjo būti kviečiamas tik pasmerktajam pareiškus norą, vykdant bausmę turėjo dalyvauti apygardos teismo prokuroras, būsto prievaizdas, gydytojas ir apygardos teismo sekretorius. Prieš įvykdant bausmę, apygardos teismo sekretorius turėjo perskaityti vykdomąjį teismo sprendimą, o teismo prokuroras privalėjo prižiūrėti bausmės įgyvendinimo procedūrą.
Vienareikšmiško atsakymo, kodėl pasirinkta mirties bausmę vykdyti dujomis, neradome. Peršasi prielaida, kad galiausiai šis metodas buvo pasirinktas dėl „perdėto humaniškumo“, nors diskusijų pradžioje buvo atmestas. Šiuo būdu gyvybė buvo atimama sąlygiškai greitai bei išvengiant pakorimo brutalumo ir elektros kėdei būdingo žmogaus kankinimo.
1937 m. sausio 13 d. pasitarime pulkininkas leitenantas Vytautas Steponaitis teigė, kad nors smalkių dujos ir nenužudo žmogaus staigiai, bet neturi kvapo ir veikia maloniai.
1937 m. sausio 13 d. pasitarime pulkininkas leitenantas Vytautas Steponaitis teigė, kad nors smalkių dujos ir nenužudo žmogaus staigiai, bet neturi kvapo ir veikia maloniai. Nuo jų žmogus nejausdamas skausmų greitai netenka sąmonės ir praėjus maždaug pusvalandžiui miršta. Galima išskirti ir praktiškumo aspektą: egzekucijai vykdyti reikalinga tik kamera ir dujų balionas, iš kurio leidžiamos suspaustos dujos. Dujų metodas ir „mechanizavo“, ir kartu nuasmenino mirties bausmės vykdymo procesą.
Lietuva šiuo sprendimu išsiskyrė iš europinio konteksto. Kaimyninėse Baltijos šalyse bent jau civiliams asmenims gyvybę atimdavo pakardami, nukirsdami galvą ar pasodindami į elektros kėdę. Tiesa, Estijoje jau 1935 m. vasario 1 d. įsigaliojęs Baudžiamasis statutas numatė galimybę pasirinkti mirties bausmės būdą: pakarti arba nunuodyti, primaišant nuodų į valgį ar gėrimą. O Latvijoje mirties bausmė apskritai buvo panaikinta.
Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje mirties bausmė buvo vykdoma sušaudant, Prancūzijoje – giljotinuojant, Vokietijoje – nukertant galvą. Pastarojoje improvizuotos dujų kameros žmonėms buvo pradėtos naudoti 1939 m. pabaigoje kaip nacių eutanazijos programos „Aktion T4“ dalis eliminuoti fiziškai ir protiškai neįgalius asmenis.
Pirminis dujų kameros modelis buvo sukurtas JAV. Jo išradimą paskatino visuomenės reakcija į brutalias egzekucijas pakariant ar įvykdant bausmę elektros kėdėje. Pirmasis žmogus, kuriam mirties bausmė įvykdyta nuodingomis dujomis, buvo kinų amerikiečių kilmės žudikas Gee Jonas. Jam gyvybė atimta 1924 m. vasario 8 d. Nevados valstijoje.
Iš pradžių įvykdyti egzekuciją mėginta įleidžiant dujas į miegančio Gee Jono kamerą, tačiau dėl pralaidumo tikslo pasiekti nepavyko. Tada nuspręsta sukonstruoti dujų kamerą. Jos autoriumi tapo majoras Delosas A. Turneris, kariuomenės medicinos korpuso pareigūnas.
Amerikoje dujų kamera, kaip ir elektros kėdė, kurį laiką buvo vertinama teigiamai, o mirtis joje laikyta humaniška. Tačiau kai XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje dujų kamera buvo įrengta San Kvetino kalėjime ir čia 1938 m. du žmogžudžiai kameroje kankinosi net penkiolika minučių, ji pradėjo susilaukti aršios kritikos.
Žinios apie dujų kamerą JAV pasiekdavo Lietuvą. Informacijos pagausėjo pastačius kamerą ir mūsų šalyje. Spaudoje pasirodydavo straipsnių apie JAV naudojamą elektros kėdę, kurios tinkamumas ir humaniškumas imtas kvestionuoti, todėl mirtis dujomis atrodė priimtinesnė; vienalaikė pastarojo bausmės vykdymo būdo kritika, matyt, Lietuvos pakankamu mastu nepasiekė.
Pakeisti Lietuvos įstatymai dėl nusikaltėlių žudymo dujomis susilaukė užsienio spaudos dėmesio. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos spaudoje jie buvo įvertinti neigiamai: „Nebent pilnos sąmonės nustojimas įvyksta tuojau, laiko ilgumas (8 min.), per kurį nuodingos dujos pasiekia savo efekto, parodo, kad šis būdas nėra labai žmoniškas būdas mirties bausmei vykdyti“. Pačioje Britanijoje mirties bausmei tradiciškai taikytas korimas, kuris Lietuvoje laikytas žiauriu ir nehumanišku.
Idėjos įgyvendinimas
Po 1937 m. sausio 28 d. sprendimo teko organizuoti dujų kameros statybas ir surasti jos prižiūrėtoją.
Dujų kamerą Teisingumo ministerija numatė statyti atokioje Kauno vietoje, kuri priklausytų tiesiogiai nuo teismo prokuratūros. Statybos vyko slaptai prie Kauno esančiame I forte, Aleksote. Prieš tai čia gyvenę bedarbiai buvo išgyvendinti, o prie spygliuotos tvoros atsirado lentelės, draudžiančios įžengti į forto teritoriją.
Aplinkiniai ilgai nežinojo, kas vyko I forte. Spaudoje minėta, kad dujų kamera yra IX forto kalėjime arba iš viso nenurodant tikslios vietovės.
Aplinkiniai ilgai nežinojo, kas vyko I forte. Spaudoje minėta, kad dujų kamera yra IX forto kalėjime arba iš viso nenurodant tikslios vietovės.
Štai ir dujų kameros mirtininkas Aleksandras Maurušaitis, suprasdamas, jog išvedamo iš kameros Broniaus Pogužinsko daugiau nebepamatys, manė, kad jį veža į IX fortą, kuriame esą įrengta dujų kamera. Egzekucijos buvo vykdomos naktimis arba ankstyvais rytais, ir tai padėjo išlaikyti paslaptį.
Dujų kameros būstinę sudarė du nedideli kambariai. Pirmasis buvo didesnis, čia buvo atliekamos religinės apeigos ir perskaitomas mirties bausmės aktas. Kambaryje stovėjo mažas staliukas ir dvi kėdutės. Kitame kambaryje stovėjo mūrinė dėžė, kurios ilgis – 1,94 m, plotis – 1,26 m ir aukštis – 2 m. Durys sandariai užsidarydavo. Jose buvo įrengti du stebėjimo langeliai: vienas aukščiau – žmogaus akių lygyje, antras žemiau – 30 centimetrų nuo grindų. Sienose buvo įmūryti stebėjimo langeliai. Kairėje sienoje, prie pat grindų, buvo įrengtas vamzdis su reguliatoriumi dujoms įleisti, o lubose – 30 centimetrų skersmens vamzdis dujoms išleisti.
Prasidėjus statyboms, imta ieškoti mirties bausmę galinčio vykdyti specialisto, kuris įleistų nuodingas dujas į hermetiškai uždaromą celę. Kaip teigia to meto spauda, kandidatų į šią vietą atsirado nemažai. Pasirodžius žinutėms užsienio periodikoje apie Lietuvoje statomą dujų kamerą, sulaukta dviejų asmenų iš Vokietijos ir net aštuonių Olandijos gyventojų prašymų priimti dirbti egzekutoriais. Jų kandidatūros nė nesvarstytos, nes kamera dar nebuvo pradėta statyti, nenustatyta jos administravimo tvarka. Taip pat norėta darbu aprūpinti savus piliečius.
Galiausiai buvo pasamdytas Pirmojo pasaulinio karo caro armijos viršila Jonas Pakalnis. Jis gimė 1894 m. Utenos apskrityje, Tauragnų valsčiuje, Šeimaties kaime. Gyveno netoli I forto, Aleksote, Veiverių gatvėje. Mėgdavęs išgerti.
Galiausiai buvo pasamdytas Pirmojo pasaulinio karo caro armijos viršila Jonas Pakalnis. Jis gimė 1894 m. Utenos apskrityje, Tauragnų valsčiuje, Šeimaties kaime. Gyveno netoli I forto, Aleksote, Veiverių gatvėje. Mėgdavęs išgerti, 1936 m. net buvo nuteistas trims mėnesiams paprastojo kalėjimo už finansinio dokumento klastojimą, tačiau nuo bausmės atleistas.
1939 m. sausį padauginęs alkoholio iššovė iš savo revolverio į orą, todėl už viešosios tvarkos pažeidimą jam buvo surašytas protokolas ir atimtas ginklas. Vis dėlto, atsižvelgiant į darbo ypatybes, ginklas buvo grąžintas. Kaip teigiama sovietinėje spaudoje, per mėnesį dujų kameros prievaizdas uždirbdavęs 350 litų; forte jis pasirodydavęs gana retai, anksti rytą atvykdavęs arkliu ir vėl pradingdavęs.
Dujų kameros aukos buvo laidojamos aplink fortą esančiame griovyje. Sovietmečiu skelbtuose prisiminimuose galima rasti žinių, jog 1938 m. vasarą griovyje išdžiūvus vandeniui buvo pastebėta iš dumblo išlindusi numirėlio galva (manoma, Maurušaičio), todėl greitai dujų kameros aukos buvo perlaidotos forto šlaite.
Kelias nuo kalėjimo iki dujų kameros mirtininkui nebuvo atskleidžiamas. Laukiantysis mirties bausmės buvo perkeliamas į 95-ąją Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kamerą, iš kur buvo pakviečiamas į kalėjimo raštinę. Į kamerą jis jau nebesugrįždavo. Tam, kad kalėjime likusieji nepastebėtų ir nekeltų sumaišties, nuteistasis buvo išvežamas slapta ir nesakant kur. Jei tikėtume sovietine publicistika, atvežtas pasmerktasis I forte jau rasdavo kunigą, pasiruošusį priimti išpažintį, gydytoją, dujų specialistą iš Chemijos laboratorijos, du ar tris asmenis iš prokuratūros ir būsto prievaizdą. Apygardos teismo sekretorius perskaitydavo malonės prašymo atmetimą ir teismo nuosprendį.
Pasmerktajam buvo leidžiama pareikšti paskutinį norą ir atlikti išpažintį. Po visų procedūrų nuteistasis buvo nuvedamas į dujų kamerą, durys sandariai uždaromos ir iš balionų paleidžiamos dujos. Dujų specialistas ir prokuratūros atstovai stebėdavo aukos mirtį.
Dvasininkai šia tvarka nebuvo patenkinti, kilo daugybė skirtingų problemų, susijusių su mirties bausmės vykdymu dujų kameroje. Kanauninkas Antanas Steponaitis rūpinosi pasmerktųjų išpažintimi: „Dvasinio aprūpinimo atžvilgiu šis bausmės vykdymo būdas turi trūkumų, nes ne visada pasmerktasis greitai susiorientuoja dėl išpažinties: dažnai tai padaro tik po ilgesnio pasikalbėjimo, apsvarstymo; o čia viskas eina kaip tai greitai, visi dalyviai už durų laukia... Galų gale ir pats laukimas nėra patogus, ypač jei tai žiema – tenka pasilikti ore arba drėgname koridoriuj“.
Dvasininkija Teisingumo ministerijai siūlė suteikti kapelionui susisiekimo priemonę atskirai nuvykti ir grįžti, atlikus savo pareigą. Taip pat prašyta skirti bent valandą laiko suteikti pasmerktajam sakramentus.
Supratus, jog mirties bausmės vykdymo tvarkos negali pakeisti iš pagrindų, dvasininkija Teisingumo ministerijai siūlė suteikti kapelionui susisiekimo priemonę atskirai nuvykti ir grįžti, atlikus savo pareigą. Taip pat prašyta skirti bent valandą laiko suteikti pasmerktajam sakramentus.
Nauja vykdymo tvarka iškėlė ir dar vieną problemą. Dėl anksčiau minėtų priežasčių mirties bausmių vykdymas iš kariuomenės rankų buvo perduotas Teisingumo ministerijai. Iki tol Karo lauko ir kariuomenės teismų nuteistuosius mirti lydėdavo kariuomenės kapelionas Sabaliauskas, o kitų teismų pasmerktuosius – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas.
Pasikeitus tvarkai, Apygardos teismo prokuroras nežinojo, į kurį kapelioną turi kreiptis. Vyriausiasis kariuomenės kapelionas Vladas Mironas savo rašte atsakė, kad nuo bausmės vykdymo atleidus kariškius, tas taikytina ir karo kapelionui, paliekant rūpestį mirtininkais Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionams, kurie ir taip tuo užsiimdavo iki nuosprendžio vykdymo. Išimtis numatyta tik tuo atveju, jei bausmė būtų paskirta kariškiui: tada reikėtų kreiptis į Kauno miesto komendantūros vicekapelioną kunigą M.Sandanavičių.
Pats Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas Steponaitis irgi prašė jį atleisti nuo pasmerktųjų myriop lydėjimo ir paskirti kitą kunigą ar net kelis. Prašymą jis argumentavo tuo, kad kalėjimo kapelionui tekdavo bendrauti su nuteistaisiais mirti jiems belaukiant nuosprendžio, todėl egzekucijai artėjant jie imdavo teisintis ir nutylėdavo kai kuriuos dalykus. Tokiu atveju pasmerktasis negalėdavo atlikti nuoširdžios atgailos. Atsižvelgiant į kalėjimo auklėjamąją funkciją, administracijos nariai buvo atleisti nuo dalyvavimo vykdant mirties bausmę, išskyrus kapelioną. Teigta, kad kalėjimo kapelionas turėtų būti priskirtas administracijai ir taip pat atleistas nuo šios naštos. Ar šis prašymas buvo išpildytas, dėl šaltinių trūkumo išsiaiškinti nepavyko.
Žmogaus su plaktuku istorija
Prieškario visuomenėje sunkūs nusikaltimai nebuvo sensacija, vagystės ir žmogžudystės buvo įprasta laikraščių tema. Viena tokia istorija pasirodė 1937 m.: „Ramus, dievobaimingas stalius Pogužinskas plaktuko smūgiais išžudo Smilgių miestely 5 asmenų šeimą“.
Ši istorija susilaukė ne tik didelio Lietuvos visuomenės, bet ir užsienio spaudos dėmesio. Žmogžudystė įvyko 1936 m. gruodžio 17 d. vakarą, Panevėžio apskrities Smilgių miestelyje. 37 metų stalius vakare po išgertuvių ėjo pro Fogelių namus, kur Feiga Fogelienė uždarinėjo krautuvės langines ir duris. Moteris jam pašvietė kelią krautuvės link, kur buvo Dovydas Fogelis su jų auginama ketverių metų Balke Kubilinskaite.
Pogužinskas paprašė mergaitės atnešti vandens, o šeimininko – paduoti papirosų. Šiam pasisukus jų paimti, nusikaltėlis trenkė krautuvininkui keliais plaktuko smūgiais į galvą. Su vandeniu sugrįžusią mergaitę ir vėliau pasikviestą Fogelienę jis taip pat užmušė.
Pogužinskas paprašė mergaitės atnešti vandens, o šeimininko – paduoti papirosų. Šiam pasisukus jų paimti, nusikaltėlis trenkė krautuvininkui keliais plaktuko smūgiais į galvą. Su vandeniu sugrįžusią mergaitę ir vėliau pasikviestą Fogelienę jis taip pat užmušė. Toliau sekė grobio paieškos: spintose ir stalčiuose nusikaltėlis nieko nerado, bet iš kasos paėmė 180 litų.
Nepasisekė ir virtuvėje dirbusiai tarnaitei Marei Vaitkevičiūtei, kurią Pogužinskas taip pat be jokio pasigailėjimo nužudė. Virtuvėje ant sienų kabojo žydų labdaros draugijų aukoms skirtos dėžutės. Jas draskydamas žudikas išgirdo beldimą į duris. Atidaręs jis smogė pasirodžiusiam asmeniui tiesiai į galvą. Tai buvo Feiga Fogelaitė, 28 metų amžiaus krautuvininko dukterėčia.
Policininkų tyrimas parodė, kad nusikaltimo dieną statybos meistras Pogužinskas gėrė ir pas naujakurį Šontą grįžo gana vėlai. Parėjęs pasiskundė, kad labai išsipurvino, plovė rankas ir išpurvintus drabužius. Anksti ryte išėjo į Gudžiūnus. Šeduvoje nusipirko arklį, vežimą, baltinius ir naujus batus.
Policijos pareigūnai nusikaltėlį sulaikė Volmučių kaime, Gudžiūnų valsčiuje. Žudikas savo nusikaltimo bandė išsiginti, tačiau pareigūnams pateikus įrodymus, prisipažino apie žmogžudystę ir papasakojo visas detales. Suimtasis Kūčių dieną buvo įkalintas Panevėžio kalėjime.
Žiaurioji žydų šeimos išžudymo byla Panevėžio apygardos teisme nagrinėta 1937 m. sausio 19 d. Teismo salėn susirinko apie 100 laimingųjų, sugebėjusių gauti bilietus į didžiulio visuomenės susidomėjimo sulaukusį teismą.
Pogužinskas buvo tvirto sudėjimo statybos meistras lenkas. Niekad nebuvo nei teistas, nei ką pavogęs. Žudikas tikino, kad nusikaltimą padarė girtas ir išankstinio plano neturėjęs. Užtat prokuroras pabrėžė, kad žmogžudys apie nusikaltimą prisipažino tik priverstas aplinkybių. Kitu atveju būtų ramiai, be sąžinės graužaties, gyvenęs toliau ir linksmai atšventęs Kalėdas su žmona.
Apeliuodamas į Lietuvos žmonių saugumą ir žiaurių nusikaltimų plitimą prokuroras pareikalavo mirties bausmės. Tuo tarpu teisiamojo advokatas prašė pritaikyti švelnesnę bausmę, nes teisiamasis nebuvo nė karto teistas. Pogužinskas Panevėžio kalėjime jautėsi neramus, daug laiko leido melsdamasis ir visų klausinėjo, ar yra jam viltiems likti gyvam. Vis dėlto vyras buvo pripažintas kaltu ir, nors prašė pasigailėjimo, sulaukė mirties bausmės.
Po nuosprendžio paskelbimo Pogužinskas žurnalistams sakė: „Esu griežtai nubaustas, nubaustas mirti, bet kažkodėl gyventi noriu. Duosiu apeliacijos skundą,– jeigu nepadės, malonės prašymo nerašysiu. Išsižadu savo gyvybės, bet labai gailiuosi negalėdamas atsilyginti tos skriaudos, kurią padariau tėvui, broliams, seseriai ir visai giminei. Jų vardas dešimtims metų liks suterštas...“
Nuosprendis buvo apskųstas Apeliaciniams rūmams, o vėliau ir Vyriausiajam Tribunolui. Abu teismai nuosprendį patvirtino.
Paskutinis išsigelbėjimo šiaudas – malonės prašymas prezidentui – taip pat buvo parašytas, tačiau jį sulaikė Teisingumo ministerija. Jo svarstymas buvo atidėtas, nes atmetimo atveju nebūtų buvę įmanoma įvykdyti mirties bausmės: sušaudymas panaikintas, o dujų kamera dar neparengta naudoti. 1937 m. liepą spauda paskelbė, kad Smilgių žudiko prašymas atmestas, o egzekucija būsianti įvykdyta baigus įrengti dujų kamerą.
Pogužinskui mirties bausmė buvo įvykdyta 1937 m. liepos 27 d. 9 val. 45 min. . Nuteistasis atliko išpažintį ir atsisveikindamas paprašė perduoti linkėjimus pažįstamiems. Jis tapo pirmuoju žmogumi Lietuvoje, kuriam mirties bausmė įvykdyta nunuodijant dujomis.
Pogužinskui mirties bausmė buvo įvykdyta 1937 m. liepos 27 d. 9 val. 45 min. . Nuteistasis atliko išpažintį ir atsisveikindamas paprašė perduoti linkėjimus pažįstamiems. Jis tapo pirmuoju žmogumi Lietuvoje, kuriam mirties bausmė įvykdyta nunuodijant dujomis.
Dažnai istoriografijoje pirmąja dujų kameros auka įvardijamas Maurušaitis į dujų kamerą žengė tik 1937 m. spalio 21 d. Tai buvo trečioji tokio pobūdžio mirties bausmė.
Pogužinsko žiaurus nusikaltimas paliko ryškų pėdsaką Smilgių kaimo atmintyje. Po Fogelių šeimos žudynių žmonės buvo įbauginti, o kaimo žydai išsikraustė, nors iki tol gyveno net 40 šeimų.
Buvęs policininkas – žmogžudys
1937 m. gruodžio 21 d. Rokiškyje, savo namuose, rasta nužudyta Genovaitė Godliauskienė, „Maisto“ fabriko tarnautojo žmona. Pirmuoju įtariamuoju tapo jos vyras, tačiau greitai buvo išsiaiškinta, jog tikrasis žudikas – septynerius metus policininku tarnavęs, o pastaraisiais metais Panevėžio „Maiste“ dirbęs Vytautas Mikuckis. Jis Godliauskų šeimą gerai pažinojo, nes Marijonas Godliauskas buvo jo viršininkas, pas kurį kartais tekdavo pasisvečiuoti. Dėl nesąžiningo elgesio Mikuckis buvo atleistas iš kiaulių supirkėjo pareigų.
Praradęs darbą jis sugalvojo nueiti pas buvusį viršininką į namus. Ankstų rytą Godliauskienė atidarė duris tik po ilgo beldimo. Įsileistas į namus vyro bendradarbis ją užpuolė peiliu, o šiam nulūžus smogė nedideliu kirviu moteriai į viršugalvį.
Praradęs darbą jis sugalvojo nueiti pas buvusį viršininką į namus. Ankstų rytą Godliauskienė atidarė duris tik po ilgo beldimo. Įsileistas į namus vyro bendradarbis ją užpuolė peiliu, o šiam nulūžus smogė nedideliu kirviu moteriai į viršugalvį.
Tada nusikaltėlis ėmė ieškoti pinigų, pasiėmė revolverį, kailinukus ir lagaminą, į kurį susikrovė rastas brangenybes (aukso žiedus, fotoaparatą ir kt.). Daiktų vertė siekė apie 1000 litų. Miegamajame kambaryje verkė be motinos likusi šešių mėnesių mergaitė. Žudikas rado savyje švelnumo ją pasūpuoti ir geriau užkloti, kad nurimtų. 6 val. ryto Mikuckis išvažiavo į Panevėžį, kur buvo išsinuomojęs kambarį, palikti pavogtus daiktus.
Panevėžio apygardos teisme, pasakodamas apie įvykdytą nusikaltimą, žudikas laikėsi ramiai. Jis aiškino, jog buvo išgėręs ir Godliauskienės nenorėjo žudyti, nieko neplanavo ir siekė tik atkeršyti už tai, kad ji atkalbėjusi vyrą jam duoti rekomendacijų.
Įrodžius, jog viršininko žmona prie to neprisidėjo, o nusikaltimui buvo iš anksto pasiruošta, teismas šiuos parodymus atmetė. 36 metų Mikuckis nusikaltimą pripažino ir, tardamas paskutinį žodį, prašė pasigailėjimo, tačiau buvo nuteistas mirties bausme. Kaip įprasta, buvo paduotas skundas Apeliaciniams rūmams, tačiau jie jaunos motinos žudikui patvirtino mirties nuosprendį.
1938 m. birželį Mikuckis taip pat buvo nuteistas pusantrų metų sunkiųjų darbų kalėjimo už laiškų su pinigais pasisavinimą ir parašų klastojimą. Tų pačių metų rugsėjį Vyriausiasis tribunolas atmetė Mikuckio advokato skundą. Beliko laukti malonės.
1938 m. rugpjūčio pabaigoje tautos šventės proga trys nuteistieji mirties bausme Jonas Navickas, Vytautas Giakas ir Mikuckis prašė prezidento pasigailėti. Vieninteliam Giakui malonė buvo suteikta – svetimos valstybės naudai šnipinėjusiam nusikaltėliui dovanota gyvybė, o bausmė pakeista į sunkiųjų darbų kalėjimą iki gyvos galvos. 1938 m. spalio 21 d., lygiai metai po Maurušaičio egzekucijos, toje pačioje dujų kameroje mirtį pasitiko Mikuckis – jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Nesulaukusieji malonės
Išsamiau aprašytąją Mikuckio istoriją galėtume laikyti tipišku mirties bausmės paskyrimo pavyzdžiu. Nuo 1937 m. liepos 27 d. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos dujų kameroje buvo įvykdyta ne mažiau nei devynios mirties bausmės: iš jų aštuoni asmenys buvo nužudę bent po vieną žmogų, dažniausiai siekdami apiplėšti.
Vienintelis Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvis Maurušaitis mirties bausmės sulaukė ne tik už žmogžudystę, bet ir už organizuotą veikimą prieš valstybę ir teroristinius veiksmus.
Vienintelis Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvis Maurušaitis mirties bausmės sulaukė ne tik už žmogžudystę, bet ir už organizuotą veikimą prieš valstybę ir teroristinius veiksmus. Dujų kameroje gyvybė atimta kontrabandininkui Vladui Voveriui už jį sulaikyti bandžiusio pasienio policininko nužudymą, K.Auksučiui už nužudytą 4 asmenų Briedžių šeimą, pagarsėjusiam „žemaičių plėšikui“ Navickui, įvykdžiusiam net 5 žmogžudystes, ir Broniui Pauliukaičiui, atėmusiam gyvybę žąsų pardavėjui.
Vienas iš dujų kameroje mirties sulaukusiųjų Kazys Kataržis buvo sulaikytas 1937 m. vasarą už apiplėšimus, žmogžudystę ir pasikėsinimą į valstybės pareigūno bei kelių ūkininkų gyvybes. Šiaulių apygardos teismas jį nubaudė mirties bausme.
Verta paminėti, kad prieš pat 1938 m. Velykas Kataržis vos nepabėgo iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Nusikaltėlis metaliniu šaukštu ištrupino lubų tinką plytų sudūrimo vietoje, ištraukė kelias plytas ir išlindo ant palubės, o nuo ten užsiropštė ant stogo. Susiruošęs šokti į šalia esančius Medicinos fakulteto rūmus buvo pastebėtas, sugautas ir vėl įkalintas.
Paskutinioji instancija – Vyriausiasis tribunolas sprendimą patvirtino, o prezidentas malonės nusikaltėliui nesuteikė. 1938 m. balandžio 26 d. 5 val. 45 min. kriminaliniam nusikaltėliui Kataržiui dujų kameroje buvo įvykdyta mirties bausmė.
Kaip matome, mirtininkų kelias nuo jų sulaikymo iki dujų kameros buvo labai panašus. Policijai suėmus įtariamus nusikaltėlius ir ištyrus nusikaltimus, byla buvo perduodama į atitinkamą apygardos teismą arba karo lauko ar kariuomenės teismą. Apygardos teismų nuosprendžiai buvo apskundžiami Apeliaciniams rūmams, o šiems nuosprendžio nepakeitus, likdavo dar viena instancija – Vyriausiasis tribunolas. Jei ir jis atmesdavo skundą, išlikdavo paskutinė viltis – prašyti prezidento malonės. Valstybės vadovui prašymą atmetus, jau po kelių dienų mirties bausmė buvo įvykdoma.
Tarp teismų būta ir nesusipratimų. Minėtasis Jonas Navickas Didžiojoje Lietuvoje padarė 12 apiplėšimų ir 3 žmogžudystes, o Klaipėdos krašte apiplėšdamas nužudė 2 merginas. Vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministrai buvo nutarę Navicko bylą perduoti kariuomenės teismui, tačiau Klaipėdos prisiekusiųjų teismas, aplenkdamas kariuomenės teismą, 1938 m. sausio viduryje Navicką nuteisė mirti.
Šiaulių apygardos teismo prokuroras Vyriausiajam tribunolui apskundė Klaipėdos teismo sprendimą ir prašė jį panaikinti. Nusikaltėlį prašyta perkelti iš Klaipėdos į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą ir teisti kariuomenės teisme. Nepaisant teismų nesusikalbėjimų, žmogžudžio Navicko gynėjas padavė kasacinį skundą Vyriausiajam tribunolui, kuris jį atmetė. Malonės prašymas prezidentui tikslo taip pat nepasiekė, todėl 1938 m. rugsėjo 10 d. dujų kameroje Navickui buvo įvykdyta mirties bausmė.
Daugiausia mirties bausmių buvo įvykdyta pirmaisiais jos veikimo metais. 1937 m. dujomis nunuodyti 4 asmenys (Pogužinskas, Voveris, Maurušaitis ir Auksutis). 1938 m. mirties bausmė įvykdyta Kataržiui, Navickui ir Mikuckiui.
Daugiausia mirties bausmių buvo įvykdyta pirmaisiais jos veikimo metais. 1937 m. dujomis nunuodyti 4 asmenys (Pogužinskas, Voveris, Maurušaitis ir Auksutis). 1938 m. mirties bausmė įvykdyta Kataržiui, Navickui ir Mikuckiui.
1939 m. Lietuvai buvo sudėtingi. Kovą ji prarado Klaipėdos kraštą, tačiau metų pabaigoje atgavo sostinę. Kiek ir kam 1939–1940 m. mirties bausmių įvykdyta dujų kameroje, tiksliai nežinoma. Remiantis kan. Steponaičio ataskaita apie 1939 m. tarnybą Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, kuriame buvo laikomi nuteistieji mirties bausme, galima daryti prielaidą, kad 1939 m. dujų kameroje buvo įvykdyta viena bausmė. Minėtų metų liepos 20 d. 5 val. ryto jos auka tapo Bronius Pauliukaitis.
Lietuvai susigrąžinus Vilniaus kraštą, jame veikę nusikaltėliai ir iš kalėjimų paleistieji ėmė naudotis chaotiška padėtimi. Kriminaliniams nusikaltėliams suvaldyti pasitelkti karo lauko teismai, kurie greitai ir efektyviai priiminėjo griežčiausius nuosprendžius.
1939–1940 m. spaudos analizė leistų kelti prielaidą, kad po Vilniaus atgavimo bausmės buvo vykdomos tiek sušaudant, tiek dujų kameroje: 1940 m. sausio 3 d. už stambias vagystes 8 asmenys buvo sušaudyti, o gegužės 19 d. rytą vilniečiui Jonui Oleinikovui mirties bausmė už plėšikavimą įvykdyta dujų kameroje.
Kai kada mirties bausmių vykdymo būdas nebūdavo nurodomas. Neaišku, kur – sušaudyti ar mirti dujų kameroje – buvo pasiųsti Varėnoje pareigūnams pasipriešinęs Aleksandras Baranovskis, kruviname susirėmime tarp lenkų ir žydų dalyvavęs vilniškis Borisas Filipovas ar karo lauko teismo už pasipriešinimą policijai nubaustas Povilas Urbonavičius.
Atsižvelgiant į sudėtingą Vilniaus krašto situaciją, galima daryti prielaidą, jog skubios mirties bausmės buvo vykdomos sušaudant.
Lietuviškosios dujų kameros istorija neaiškiai baigiasi 1940 m. birželį. Kokia jos lemtis karo metu, taip pat lieka neatskleista. Tik vėliau dujų kamera tapo sovietinės propagandos įrankiu, įrodinėjant Antano Smetonos režimo fašistinį pobūdį.
Tuomet jau buvo visai nesvarbu, kas pirmiau ir kam ją panaudojo. Tyrinėjant šį reiškinį dabar atrodo, kad Lietuva pirmoji Europoje trejus metus naudojo dujų kamerą vykdyti „humaniškas“ mirties bausmes kriminaliniams nusikaltėliams ir taip kovojo su šiurpiausiais nusikaltimais. Šiandien civilizuotos valstybės vis mažiau esti linkusios prisiimti teisę atimti žmogui gyvybę, o vietinės diskusijos apie mirties bausmės sugrąžinimą laikytinos marginaliomis visuomenės apačioms būdingesnių keršto nuotaikų apraiškomis.
