Maištas išsiplėtė SKAT vadovybei pareikalavus iš savanorių surinkti ginklus – tuomet prie J.Maskvyčio prisijungė apie 140 vyrų, tarp jų – savanorių kuopų vadai. Ginkluoti maištininkai įsikūrė Riogliškiuose, buvusioje profesoriaus Liudviko Lašo sodyboje, ir iš jos pasitraukė rugsėjo 22-ąją, po ilgų ir sunkių derybų su parlamentarų komisija, pažadėjusia, kad byla dėl maišto nebus keliama.
Išskyrus pačius lyderius, miške sėdėjo vaikai, kuriems buvo po 16–17 metų. Daugelis jų į mokyklą dar ėjo tuo metu, – sakė Gediminas Kirkilas.
Iki šiol taip ir nėra aišku, kas savanorius pastūmėjo maištauti. Kairieji nuo pat pirmų dienų aiškino, kad maištininkais manipuliavo dešinieji, o konservatorių viršūnės čia įžvelgė Rusijos ranką.
Paslaptimi išliko ir po maišto sekę įvykiai: Tilto per Bražuolę sprogdinimas, duomenis apie šį įvykį ir savanorių nepaklusnumo akciją rinkusio Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno ir savanorio Juro Abromavičiaus nužudymas bei keistos maištavusių savanorių savižudybės.
G.Kirkilas: miške sėdėjo vaikai
Socialdemokratas Gediminas Kirkilas, dirbęs Seimo komisijoje, tyrusioje savanorių maištą ir vykęs derėtis su vyrais, 15min.lt sakė, kad daugybė versijų, susijusių su nepaklusnumo akcija, sklando iki šiol, nes niekas nesiėmė rimtai tirti maišto aplinkybių.
G.Kirkilas džiaugėsi, kad parlamentarams pavyko įtikinti savanorius išeiti iš miško, tačiau prisipažino, kad bendraudamas su maištininkais neatsigynė slogučio.
„Įspūdžiai buvo šiaip sau. Matėsi, kad tie žmonės sukiršinti politikų, suklaidinti. Išskyrus pačius lyderius, miške sėdėjo vaikai, kuriems buvo po 16–17 metų. Daugelis jų į mokyklą dar ėjo tuo metu. Pamenu, kad kai juos tėvai sutiko, klausinėjo, kur buvo, kodėl tris mėnesius nebuvo mokykloje. Toks ir įspūdis“, – prisiminė socialdemokratas.
Jis mano, kad į mišką savanoriai išėjo suklaidinti politikų. Socialdemokratas sutinka su manančiais, kad maištas buvo sukurstytas: „Tuo metu dešinieji varė propagandą, kad ne ta valdžia, ne tas prezidentas (rinkimus į Seimą laimėjo kairieji, prezidentu buvo išrinktas Algirdas Brazauskas – aut.). Buvo labai keista, nes man tai atrodė visiška provokacija, kuria siekta sutrukdyti išvesti rusų kariuomenę iš Lietuvos. Buvo visiškai akivaizdu, kad dešinieji nepatenkinti valdžia. Gal ir ne tiesiogiai, bet jie bandė kurstyti savanorius.“
Nors kai kurie politikai tikino, kad 1993-iųjų Pakaunės įvykiai valstybei grasino kariniu perversmu, G.Kirkilas taip nemano. Jo teigimu, tai labiau įmanoma autoritarinėse valstybėse, kuriose valdžia sutelkta vienose rankose.
„Savanoriai prieštaravo tam, kad prezidentu būtų išrinktas A.Brazauskas, jie nepasitenkinimą reiškė atvirai. Akivaizdžiai matėsi, kad jie palaiko dešiniuosius“, – sakė socialdemokratas.
V.Landsbergis: jie ne maištavo, o grybavo
Prieš dešimtmetį G.Kirkilas dėl tokios savo pozicijos buvo smarkiai susirėmęs su politiniu oponentu, konservatorių patriarchu Vytautu Landsbergiu. Šis pareikalavo spaudos paneigti socialdemokrato pasakytus žodžius, kad maištą kurstė opozicija, vadovaujama V.Landsbergio.
Apie maištą daug kalbėta 2007-aisiais, kai Seimas atnaujino laikinosios komisijos, tyrusios J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, darbą.
Komisijai liudijęs V.Landsbergis pareiškė, kad nepaklusnumo akciją kurstė Rusijos specialiosios tarnybos. Jis tai siejo su Rusijos armijos išvedimu, esą taip rusai norėjo parodyti, kad nesant jų kariuomenės, Lietuvoje atsirado nestabilumas, taigi ir grėsmė kitoms valstybėms.
Pačio maišto jis nesureikšmino. „Į mišką išėjo 60 žmonių iš 12 tūkstančių savanorių. Pabuvo miške ir kas čia? Sukilimas, maištas? Ką jie užėmė? Pagrybavo miške ir tiek“, – tais pačiais metais savo partijos nariams pareiškė V.Landsbergis.
A.Butkevičius: dešinieji tikėjosi pirmalaikių rinkimų
Grupė savanorių Kaune įsivėlė į kriminalinius santykius, buvo susišaudymas su banditais, mes pradėjome tyrimą, o banditai savanoriams pradėjo grasinti. Todėl savanoriai parengė įsakymą, kad vyksta į mokymus, ir išvyko į Pakaunės miškus, – tvirtino Audrius Butkevičius.
Iš krašto apsaugos ministro pareigų per maištą atsistatydinęs Audrius Butkevičius 15min.lt tvirtino, kad jokio savanorių maišto nebūtų buvę, jei dešinieji nebūtų jo kurstę, tikėdamiesi paskelbti pirmalaikius rinkimus.
Pasak A.Butkevičiaus, kelerius metus kurta SKAT, oficialiai įregistruota 1991 metų vasarį, iki tų pačių metų rugpjūčio nedomino nei kairiųjų, nei dešiniųjų. „Mūsų kariuomenės kūrimas buvo nuolatinis dirgiklis, dėl kurio Lietuva ir atskiri politikai galėjo būti nuolat atakuojami. Po nepavykusio pučo Maskvoje prasidėjo aktyvus ginkluotųjų pajėgų politizavimas“, – pasakojo jis.
Buvęs krašto apsaugos ministras teigė, kad dešinieji tuomet ėmė kišti nosį į savanorių reikalus, nes suprato, kad patriotiškai nusiteikę žmonės turi didžiulę struktūrą, kurią reikia patraukti į save, uždėti pavadinimą ir iš to sukurti galingą partiją.
„Dešinieji bando paimt, o aš – neduot. Tai buvo mano konflikto su V.Landsbergiu ir jo aplinka pagrindinė priežastis. Aš savanorius laikiau kariuomene“, – tvirtino jis.
A.Butkevičiaus teigimu, tarp jo ir savanorių tvyrojo įtampa, nes jis neleido jiems užsidirbti saugant privačius objektus. Tais laikais policija buvo silpna, apsaugos bendrovių dar nebuvo, o nusikaltėliai tiesiog siautėjo.
„Aš neleidau, o dešinieji politikai geri – jie leidžia. Ši situacija gimdė konfliktą ir įvėlė savanorius į konfliktus tiek su banditais, tiek su verslininkais, – sakė jis. – Grupė savanorių Kaune įsivėlė į kriminalinius santykius, buvo susišaudymas su banditais, mes pradėjome tyrimą, o banditai savanoriams pradėjo grasinti. Todėl savanoriai parengė įsakymą, kad vyksta į mokymus, ir išvyko į Pakaunės miškus.“
Tuomet, A.Butkevičiaus žodžiais, politikai pradėjo juos kurstyti.
Dešiniųjų atstovai ne kartą kartojo, kad prie maišto kurstymo prisidėjo rusai.
„Tiek, kiek tie rusai darė įtaką dešiniajai grupuotei, tiek jų ten ir buvo, – įsitikinęs A.Butkevičius. – Tuo pat metu panašūs dalykai buvo kurstomi Estijoje ir Latvijoje. Ar tai buvo naudinga kam nors, kad mums sutrukdytų įstoti į NATO? Be abejo. Kaip bebūtų pikta, tai buvo daroma žmonių, mušančių sau į krūtinę ir šaukiančių, kad jie yra patriotai, rankomis.“
Į mišką išvažiavo po konflikto su nusikaltėliais
Laikinoji Seimo komisija išklausė ir paties J.Maskvyčio. Jis parlamentarams dėstė, kad į mišką išvažiavo po susidūrimo su nusikaltėliais ir korumpuotais policininkais. Jis teigė, jog tais laikais buvo normalu, kad savanoriai saugo įvairius objektus, gaudo reketininkus ir prievartautojus, nes žmonės policija nepasitikėjo.
Aš jiems sakiau – bandykite ateiti ir suimti, sėdžiu savo kabinete ginkluotas, - prisiminė Jonas Maskvytis.
Anot jo, bandydamas padėti žmogui, kuriam nusikaltėliai įkišo padirbtas Vokietijos markes, jis susidūrė ne tik su nusikaltėliais, bet ir su jiems talkinusiais pareigūnais. Po susirėmimo, kuriame aidėjo šūviai, viskas kuriam laikui aprimo, tačiau po kurio laiko J.Maskvytis teigė sulaukęs žinių, kad bus suimtas policijos, ir nusprendė nepasiduoti.
„Aš jiems sakiau – bandykite ateiti ir suimti, sėdžiu savo kabinete ginkluotas“, – sakė jis. Sužinojęs, kad tuometis krašto apsaugos ministras A.Butkevičius jį atleido ir jis turi atiduoti ginklus, J.Maskvytis tuos ginklus susikrovė, pasiėmė bulvių, pasiprašė draugų savanorių, kad jį palydėtų į mišką, ir išvažiavo. Jo palyda liko su juo, vėliau prisijungė ir kiti.
J.Maskvytis parlamentarams aiškino, kad noras sugrįžti iš miško atsirado jau po dviejų savaičių, tačiau jie išsiskirstė tik gavę pažadą, kad už išėjimą į mišką atsakyti nereikės, o atsakomybėn bus traukiami tik kriminalinius nusikaltimus įvykdę savanoriai.
2000-aisiais teismas J.Maskvytį nuteisė ketverių metų laisvės atėmimo bausme už neteisėtą šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų įsigijimą, laikymą bei realizavimą. Bausmė maištininkui buvo sutrumpinta.
Paauglės mirtis liko mįslė
Iki šių dienų taip ir liko neaišku, kaip iš tiesų sodyboje, kurią buvo užėmę savanoriai, žuvo šešiolikmetė paauglė Žaneta Sadauskaitė, draugavusi su savanoriu Modestu Rudžiu.
Jos žūties naktį sodyboje buvo švenčiamas gimtadienis. Keltos įvairios versijos: esą jai buvo surengta „įšventinimo“ ceremonija, ir kažkuris savanoris šovė į ant jos galvos padėtą obuolį, bet pataikė paauglei į kaktą. Kitur aiškinta, kad nebuvo jokios ceremonijos, o savanoriai tiesiog šaudė į ant merginos galvos padėtą konservų dėžutę.
Kaltę už šešiolikmetės mirtį prisiėmė 24 metų savanoris Haris Valaitis, kuris esą norėjo pasipuikuoti savo ginklu ir netyčia iššovė paauglei į kaktą. Po kelerius metus trukusio teismo jis buvo paleistas į laisvę, nes buvo pripažintas nepakaltinamu.
„Jeigu kalbėtume apie kieno nors atsakomybę, šito vaiko kraujas gula ant politikų, provokavusių šį reikalą, galvos. Viskas aišku iki panagių – pabijojus, kad šį reikalą imsis nagrinėti ir žmonės, sėdėję miške, papasakos daugiau politinių niuansų, reikalas buvo užgniaužtas, kaip ir J.Abromavičiaus nužudymo byla“, – sakė A.Butkevičius.
Sodyba, kurioje buvo įsikūrę savanoriai, po kurio laiko buvo sudeginta. Tačiau jos savininkui, profesoriui Liudvikui Lašui, jos nebuvo gaila – prieš šešerius metus jis žiniasklaidai sakė, kad gerai, jog šią negerą vietą, kurioje žuvo nekaltas žmogus, išvalė ugnis.
Pasibaigus maištui per kelerius metus gyvenimą savižudybe baigė šeši Pakaunės įvykių dalyviai.
 |
| Kadras iš „YouTube“ /Maištininkai |
