Manoma, kad šios ežero gyvenvietės buvo statomos, kad būtų išsaugota kuo daugiau dirbamos žemės ploto. Tačiau dauguma Lenkijos tyrinėtojų teigia, jog žmonės jose įsikurdavo gynybos tikslais.
Drauge su kolegomis pirmąsias priešistorines ežerų gyvenvietes Lietuvoje atradusi archeologė Elena Pranckėnaitė sako, kad mūsų šalyje jos nebuvo labai didelės – ten galėjo gyventi maždaug dešimt šeimų.
Apie atradimus Luokesų ežero vandenyse su mokslininke E.Pranckėnaite kalbėjosi žurnalistė Simona Aginskaitė.
– Kas yra ežero gyvenvietė? Kam ji buvo statoma? Kiek žmonių ten gyvendavo?
– Tokios gyvenvietės vadinamos ežerų gyvenvietėmis, nes jos įrengtos sekliose ežerų pakrantėse. Taip pat ežerų gyvenvietėmis vadinamos ir tokios, kurios statomos ant dirbtinai, iš medinių rąstų suformuotos salos. Taigi tam, kad priešistorinę gyvenvietę galėtume vadinti ežerų gyvenviete, reikia tam tikrų kriterijų: vandens ir medinių įrenginių, kurie padėdavo tos gyvenvietės gyventojams apsisaugoti nuo drėgmės.
– Šie kriterijai turbūt nustatyti ištyrus kitų regionų gyvenvietes? Kaip suprantu, ši gyvenvietė – pirmoji Baltijos regione?
– Pietryčių Baltijos regione nėra pirma, bet Baltijos valstybėse, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, būtent iš šito laikotarpio – pirmoji. Viename ežere yra dvi tokios gyvenvietės, datuojamos tuo pačiu laikotarpiu. Mes daugiausia kalbame apie vieną, nes ji daugiau tirta.
– Kituose regionuose, piečiau, tokių gyvenviečių būta daug?
– XIX a. tyrėjai (mokslininkais jų nepavadinsi, nes daugiausia tai buvo antikvarai) surado pirmąsias gyvenvietes Alpių kalnų papėdėse, Šveicarijoje. Nusekus vandens lygiui, žmonės, vaikščiodami pakrante, pamatė labai daug medinių polių, kyšančių iš dugno, ir ėmė svarstyti, kas tai galėtų būti. Vienas iš pirmųjų tyrėjų nusprendė, kad tai yra palafitinė gyvenvietė, ežero arba polinė, nes buvo spėjama, kad buvo namai pastatyti ant medinių polių, pakelti nuo pagrindo.
Idėja, kad žmonės gali gyventi ne tik sausumoje, o kažkur įdomiau, pasiekė ir mūsų kraštus. Net ir XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos archyviniuose dokumentuose jau yra užuominų, kad tyrėjai arba žmonės, kurie domėjosi senovės istorija, praeitimi, pradeda kalbėti, rašyti straipsnius į vietinę spaudą, kad, jei taip yra Šveicarijoje, matyt, buvo ir pas mus.
Tačiau skirtingas klimatas iškart kėlė didžiausią klausimą, ar taip galėjo būti, juk Šveicarijoje gana šilta, o pas mus šalčiau. Taigi tokios gyvenvietės žinomos Lenkijos teritorijoje. Šiauriau, išskyrus Lietuvą, jų nėra, bet nereiškia, kad jos neegzistavo – tiesiog jų niekas dar nerado.
Luokesų ežero gyvenvietėje galėjo būti bent dešimt trobų ir galėjo gyventi apie dešimt šeimų.
– Kokio dydžio tos gyvenvietės? Tai keletas namų ar jau bendruomenė?
– Mūsų regione jos gana mažos. Luokesų ežero arba Lenkijos gyvenvietės užima maždaug 500 m² plotą. Ten galėjo būti bent dešimt trobų ir galėjo gyventi apie dešimt šeimų.
– O kodėl ant vandens? Kam statyti polius ir kurtis ten, kur drėgna?
– Įdomiausia, kad tokių gyvenviečių nėra daug, todėl ir kyla klausimas, kodėl. Klausimas, ar jos stovėjo virš vandens, sudėtingas ir visi labai nori į jį atsakyti.
– Nes yra spėjimų, kad galbūt jas vėliau apsėmė?
– Taip. Tyrimai, kad šios ežerų gyvenvietės Europoje stovėjo virš vandens, patvirtinti, bet dauguma tokių gyvenviečių virš vandens stovėjo būtent Alpių regione. Lietuvoje mes vykdėme pakankamai didelį projektą su Šveicarijos ir Anglijos mokslininkais ir nustatėme, kad tuo metu, kai kūrėsi gyvenvietė, pirminiame paviršiuje, kur žmonės pradėjo vaikščioti, nerasta jokių vandens augalų liekanų. Vadinasi, tuo metu, ten nebuvo vandens arba jo nebuvo tiek, kad galėtų pradėti augti augalai.
Dabar, kai tyrinėjome beveik 12 metų, galime pasakyti, kad žmonės gyvenvietes statėsi virš labai šlapio pagrindo, ten galėjo būti 1–2 cm vandens. Įsivaizduokite, kokioje klampynėje prasidėjo statybos procesas. Taigi kyla klausimas, kodėl ne miške, nes aplink buvo pakankamai miškinga teritorija, buvo užtektinai stačių, stačiašlaičių kalvų. Tradiciškai mes įsivaizduojame, kad bronzos amžiuje žmonės dažniausiai gyveno piliakalniuose ir galėjo apgyvendinti būtent tas kalvas, tačiau kažkodėl jie pasirinko būtent šitą vietą. Viename ežere vieną gyvenvietę mes radome pietinėje pakrantėje, tokioje seklumoje, o kitą – šiaurinėje pakrantėje, lygiai tokioje pačioje seklumoje.
– Bet jos vis tiek buvo statytos ant polių?
– Taip. Kai radome gyvenvietę, visa, ką pamatėme, buvo maždaug 2 m gylyje iš dumblo kyšantys, neaiškiai išsidėstę mediniai poliai. Tada sudarėme visų iš dumblo išlindusių polių planą ir supratome, kad tai ne tiltas, ne kokie nors žvejybos įrenginiai, nes poliai sudarė labai gražią stačiakampę formą, tankias polių eiles bei dvigubą, medinę, taip pat iš polių pastatytą tvorą, kuri gyvenvietę, matyt, apsisaugojimo tikslais, supo nuo kranto pusės.
– Sakote, kad gyvenvietė yra 2 m gylyje. Jeigu nebuvo manoma, kad šiaurėje tokių gyvenviečių galėtų būti, kaip jums kilo mintis nerti į Luokesų ežerą? Ar vis dėlto buvo kažkokios informacijos, kad ten kažkas galėtų būti?
– Rytų Lietuvos ežeryną pradėjome žvalgyti nuo 1998 m., nes manėme, kad būtų įdomu po vandeniu surasti kokių nors archeologinių objektų, todėl pirmiausia domėjomės ir privačių nardytojų, nardymo klubų informacija: šie žmonės nardydami rasdavo kažką neaiškaus ir papasakodavo mums. Taip pat tikrinome įvairią archyvinę medžiagą, vietinių žmonių užpildytas anketas, arba mokiniai mokytojams pasakydavo, kad yra ežeras, kuriame tėtis žvejoja, bet nuolat suplėšo tinklus, vadinasi, tame ežere yra kažkas, už ko tinklai kabinasi.
Konkrečiai apie Luokesų ežerą buvo viena užuomina. Mano kolegos Broniaus Kviklio leidinyje apie Molėtų rajoną „Mūsų Lietuva“, perskaitė, kad Luokesų ežere randama senų ąžuolinių rąstų, kurie kieti tarsi titnagas, o žmonės tuos rąstus iš ežero traukia ir statosi naujus trobesius. Vienais metais vyko jungtinė ekspedicija su Torūnės miesto Nikolajaus Koperniko universiteto mokslininkais, kurie irgi norėjo surasti tokių objektų. Šie metai buvo nesėkmingi, o antrais metais gyvenvietė buvo surasta.
Buvo rastos akmeninės trinamosios girnos, kuriomis buvo trinami grūdai miltams. Dugno paviršiuje rastas netgi beveik visiškai sveikas puodas.
– Minite, kad pirmiausia atradote medinių polių struktūrą, kuri buvo gana aiškios formos. Ar tyrėte, kiek poliams metų?
– Taip, suradus kilo noras išsiaiškinti, kas tai yra, todėl sudarėme gyvenvietės planą, pasiėmėme medinių polių mėginių ir išsiuntėme juos į Ameriką, nes Lietuvoje atlikti tokius tyrimus dar buvo sudėtinga. Atsakymai parodė, kad tai nėra šiuolaikinis dalykas – jis datuojamas maždaug VIII–IV a. pr. Kr. Supratome, kad tai ne tiltas ar dar kažkas, o gyvenvietė, todėl kitais metais, norėdamos pasižiūrėti gyvenvietės liekanas, kartu su kolege Giedre nėrėme į kitą ežero krantą ir radome antrą gyvenvietę. Taip per dvejus metus buvo surastos dvi, kol kas vienintelės Lietuvoje gyvenvietės, datuojamos šiuo laikotarpiu ir statytos ant polių.
– Ar neradote daiktų, kuriais naudojosi žmonės?
– Paviršiuje buvo rasta keletas brūkšniuotosios keramikos šukių, kurios puikiai demonstruoja laikotarpį. Taip pat akmeninės trinamosios girnos, kuriomis buvo trinami grūdai miltams. Dugno paviršiuje buvo rastas netgi beveik visiškai sveikas puodas. O vėliau, kai jau nusprendėme, kad reikia atlikti tyrimus, dirbome gana ilgai, naudojomės sudėtingesne metodika negu tik po vandeniu žvalgydami paviršių.
Archeologų bendruomenei tai labai įdomu, nes dėl klimato skirtumo nelabai kas tikėjo, kad Lietuvoje gali būti tokių dalykų. Manau, tokia gyvenvietė mus labai priartina prie bendro Europos paveldo supratimo, kad žmonės įvairiais laikotarpiais rinkosi panašų gyvenimo būdą, kaip ir dabar: gyveno patogiai, gražiai, saugiai. Taigi šitie atradimai tikrai labai papildo laikotarpio medžiagą – radiniai ir išlikusios organinės liekanos (mediena) po vandeniu puikiai užsikonservavo, nes ten nėra deguonies ir nevyksta jokie cheminiai procesai. Taigi mes viską randame taip, kaip ir buvo palikta tuo metu.
Piliakalniuose ar gyvenvietėse sausumoje, ypač smėlinėse gyvenvietėse, rūgšti dirva visus organinius radinius per laiką suėda, o Luokesų gyvenvietėje radome ir karninių virvelių, ir tošinių kibirėlių, kuriems daugiau nei 2,5 tūkst. metų, įvairių buities rakandų. Iki tol mes net negalėjome pasakyti, kad bronzos amžiuje Lietuvoje buvo valgoma šaukštais, o dabar radome keturis šaukštus, ir nebeliko klausimų, ar žmonės valgė tik rankomis, ar plėšdavo mėsą nuo kaulo – jie turėjo šaukštus, gražius indus.
– Tai verta ir atskiro muziejaus. Ką su rastais eksponatais galvojate daryti?
Čia gyventa pakankamai trumpai. Tikėtina, kad žmonės, auginę gyvulius ir kultūrinius augalus, kurių sėklų rasta, tiesiog šalia turėdavo dirbamus plotus, o kai nualindavo laukus, keldavosi gyventi į kitą teritoriją.
Kol kas eksponatai yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje, nes ten jiems saugiausia. Iš vandens ištraukti organiniai radiniai, pakeitę savo terpę, pradeda irti akyse, todėl mes juos skubiai gabename į Restauravimo centrą, kad neprarastume informacijos, nes ir saulė, ir vėjas gali juos sugadinti. O kaip bus toliau, žiūrėsime. Yra įvairių planų, kaip šitą objektą būtų galima pristatyti visuomenei, parodyti, kaip žmonės gyveno tada – tam mes turime daug medžiagos. Manau, kad Molėtų r. savivaldybė turi unikalų objektą, ir tikiuosi, kad bendradarbiaujant bus galimas rimtas projektas, galbūt ir muziejus ar netgi gyvenvietės rekonstrukcija arba modelis, kur žmonės tiesiog galės pamatyti kitokį gyvenimo būdą.
Norėčiau grįžti prie klausimo, kodėl vis dėlto žmonės statėsi tokius pastatus ant medinių polių prie ežero. Dauguma Lenkijos tyrinėtojų teigia, kad šitos gyvenvietės buvo statomos gynybos tikslais. Kitos priežastys – vandens lygio kitimas ir dirbamos žemės plotų trūkumas. Juk žmonės kėlėsi gyventi į drėgnesnę, šlapesnę vietą tam, kad kalnuotoje vietovėje išsaugotų dirbamos žemės plotus, galėtų auginti kultūrinius augalus.
Norėdami išsiaiškinti, paneigti ar patvirtinti tam tikras teorijas, kad bent jau šiek tiek priartėtume prie atsakymo, mes vykdėme eksperimentinius tyrimus ir bandėme įsivaizduoti statybos procesą tokiame grunte. Dvejus metus iš eilės į pakankamai minkštą ežero dumblą smeigėme medinius polius, kurių ilgis beveik 5 m (vieną iš senųjų polių ištraukėme, kad sužinotume ilgį). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad trys suaugę vyrai 5 m ilgio ir maždaug 15 cm skersmens polį gali įsmeigti per 9 min. Vadinasi, procesas pakankamai greitas.
Taigi, mūsų nuomone, viena iš priežasčių, lėmusių gyvenvietės statybą, pakankamai greitas procesas. Be to, statant gyvenvietę kertami medžiai, atlaisvinamas plotas miškingoje teritorijoje, ir ten galima dirbti žemę, auginti kultūrinius augalus. Todėl manau, kad gyvenvietė buvo statyta dėl lengvos statybos, greito proceso, derlingos žemės ir šalia esančio vandens.
Įdomu ir tai, kad šioje gyvenvietėje nebuvo gyventa ilgiau nei 20 metų. Visi medžiai gyvenvietės statybai buvo kirsti 20 metų laikotarpiu, o vėlesnių pataisymų nėra. Taigi čia gyventa pakankamai trumpai. Tikėtina, kad žmonės, auginę gyvulius ir kultūrinius augalus, kurių sėklų rasta, tiesiog šalia turėdavo dirbamus plotus, o kai nualindavo laukus, keldavosi gyventi į kitą teritoriją. Todėl kažkokių mistinių arba labai neaiškių vaizdinių apie šitas gyvenvietes nėra – vis grįžtame prie normalaus, paprasto, gyvulininko, žemdirbio gyvenimo.
