1988 metais Juozas Jakavonis šią vadavietę atstatė ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakoja, kokia sunki ir kartu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę.
Kiekvieną dieną šioje sodyboje lankosi ir apie pokario laisvės kovas iš gyvo partizano lūpų trokšta išgirsti žmonės iš viso pasaulio, lankėsi ir unikalius kadrus džiaugėsi nufilmavusi ne viena filmavimo grupė iš Lietuvos ir užsienio. Joje simboliniai laiko tiltai tarsi sujungia praeitį ir dabartį, o čia pabuvę tarsi išklausome skaudžios pokario Lietuvos istorijos pamoką.
J.Jakavonis, kaip visada linksmas ir guvus, iš atminties atplukdė ir noriai pasakojo jau daugybę kartų į jo sodybą užklystantiems žmonėms pasakotas faktus ir išgyvenimus, dalijosi prisiminimais, rodė ant Merkio kranto atstatytą bunkerį, kuriame – partizanų gyvenimo liudytojai: kryžius, žvakė, rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, „Laisvės varpo“ laikraščiai, indai, iš kurių valgė čia gyvenusieji. Kaip nesižavėti – prieš porą savaičių devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį atšventęs, o savo gyvenime daug iškentėjęs žmogus turi tiek daug energijos ir taip gerai prisimena pokario įvykius, datas, pavardes!
Svetingoje Zosės ir J.Jakavonių sodyboje geras pusdienis ištirpsta nejučiomis. Kambaryje ant sienų ir stalų – daugybė padėkų, diplomų, partizaninės veiklos dokumentų ir straipsnių kopijų, reikšmingus susitikimus liudijančių nuotraukų. Pagarbioje vietoje – 1938 metais Juozo močiutės iš Amerikos parvežtas kryželis, kuriuo šioje sodyboje prieš santuoką Nedzingės bažnyčioje buvo laiminamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo būsima žmona Birutė Mažeikaitė. Taip pat Merkyje rasta žuvusio partizano krauju sulaistyta maldaknygė. Visa tai – itin vertinga istorinė medžiaga, kuri turi būti išsaugota ateities kartoms.
Ir kambaryje vartant šiuos dokumentus, ir sodelyje po sena obelimi geriant žolelių arbatą Juozas, papildant šauniajai dukrai Angelei, jautriai, dažnai susigraudindamas, dalijosi įspūdžiais iš prieš mėnesį įvykusios labai prasmingos vienuolikos dienų viešnagės Amerikoje, į kurią buvo kviečiamas kaip garbus svečias į Partizanų pagerbimo šventę, ir kurios metu įvyko daug įsimintinų renginių ir susitikimų.
„Net sapnan nesapnavau, kad pabuvosiu savo išsvajoton šalin Amerikon. Už šitų kelionį visų gyvenimų su dukra Angele būsim dėkingi LR garbės konsului Niujorko valstijai Rimui Česoniui, žmonai Romutei ir dukrai Jolantai Česonis. Prieš penkeriu metus ponas Česonis pas mus lankėsi, ir štai dabar suorganizavo mums šitų kelionį. Jie mus pakvietė į Ročesterio mieste suorganizuotų partizanų pagerbimo šventį, buvom apgyvendinti prabangian viešbutin ir labai globojami. Dėkavojam ir už suteiktas galimybes pabūt Lietuvos ambasadon, Vašingtonan, Niujorkan, pamatyt Baltuosius rūmus, Niagaros krioklius, Laisvės statulų ir kitas žymias Amerikos vietas. Už nuoširdžius priėmimus mes dėkingi visai Ročesterio lietuvių bendruomenei. Kai tik atskridus iš Lietuvos oro uoste rankose laikydami Lietuvos vėliavas ir gėles mus pasitiko Rimas ir Jolanta Česoniai su gražiu būreliu lietuvių, ašaros byrėjo mūs skruostais“, – gražia dzūkiška šnekta pasakoja gerbiamas Juozas.
„Kartais Dievas taip simboliškai sudėlioja – kai mes su tėveliu nusileidome Niujorko oro uoste, radau žurnalistės Astos Dudurytės žinutę, kad rasti A.Ramanausko-Vanago palaikai, ir ji norėtų pakalbinti tėvelį. Aš jai pasakiau, kad mes atvykome į Ameriką, kur Vanagas ir gimė, į Partizanų pagerbimo šventę, skirtą A.Ramanausko-Vanago šimtosioms metinėms. Ročesteryje Partizanų pagerbimo renginys prasidėjo iškilmingomis lietuviškomis Šv. Mišiomis, kurių metu mes su tėveliu nešėme atnašas. O vėliau, kai akompanuojant Lapenrantos miesto (Suomija) simfoninio orkestro vadovui Vytautui Lukošiui, operos solistas Liudas Mikalauskas kartu su tėveliu uždainavo partizanų dainą, kurią tėvelis dainuodavo kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu, buvo labai graudu iki sielos gelmių visiems čia dalyvavusiems, matėm verkiančius žmones. Tą koncertą matė lietuviai visoj Amerikoj. Šiame renginyje tėveliui Amerikos lietuviai išreiškė ypatingą pagarbą. Jie dėkojo už tai, jog gyvas liudininkas papasakojo unikalių dalykų apie partizanų kovas ir pateikė kitą nuomonę, kuri yra neužginčijama atsvara Rūtos Vanagaitės skleidžiamam melui. Todėl šie susitikimai turi labai didelę prasmę ir svarbą. Mes jiems labai ruošėmės, parengėm daug filmuotos medžiagos, nuotraukų, tėvelio interviu prie bunkerio ir KGB rūmuose... Buvo labai gera apsilankyti ir kitoje bažnyčioje bei pasiklausyti vargonų, kurie pagaminti pagal Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios vargonų kopiją ir groja nuostabiai!“ – dalijosi įspūdžiais dukra.
Labai jautriai J.Jakavonis pasakojo apie susitikimą su Nijole Bražėnaite-Lukšiene – partizano Juozo Lukšos-Daumanto našle. Jo metu išskirtinės asmenybės dalijosi laisvės kovų prisiminimais, daug kalbėjo apie kovotojų atminties įamžinimą.
J.Jakavoniui teko duoti interviu „Amerikos balsui“. „Išgirdus žodžius: „Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono“ ir 1988 metų įrašą, aš pravirkau, skruostais pradėjo riedėti ašaros. Atsiminiau, kaip laukdavom ir su šeima klausydavomės „Amerikos balso“, o namuose tuo metu būdavo kapų tyla. Žurnalistas pagarbiai laukė, kol nurimsiu, susikaupsiu ir tada pradėjo klausinėti. Mano interviu buvo girdimas daugelyje pasaulio šalių. Labai ačiū konsului Vašingtone Kęstučiui Vaškelevičiui už parengtą videomedžiagą ir už puikų pristatymą. Taip pat dėkingi „Voice of America“ – VOA už nuoširdų priėmimą ir už įteiktą padėkos sertifikatą ir kitas dovanėles.
Juozui ir Angelei Jakavoniams teko garbė apsilankyti Baltuosiuose rūmuose. „Simboliška, kad Baltuosiuose rūmuose lankėmės Lietuvos gyventojų tremties ir genocido 70-ųjų metinių dieną, birželio keturioliktąją. Tądien buvo ir JAV prezidento Donaldo Trumpo gimtadienis. Išėję iš Baltųjų rūmų, matėme ateinantį ir patį prezidentą, apsuptą žurnalistų. Niujorke buvome D.Trumpo viešbutyje (name). Bare prie kitų staliukų sėdėję amerikiečiai iš Floridos susidomėjo negirdėta jiems kalba. Sužinoję, kad tai partizanas iš Lietuvos, išbučiavo tėtį ir niekaip nenorėjo su mumis atsisveikinti, o ypač buvo įdomu jaunimui. Labai sužavėjo amerikiečius partizaniška uniforma. Tėvelis tik senatvėje, bet vis dėl to aplankė Ameriką, kurią norėjo aplankyti visą gyvenimą. Būtent dėl šios priežasties, kad šeimoje jis buvo tik vienas sūnus, tėvai nelabai norėjo jo išleisti, prasidėjo karas... ir neišleido jo į Ameriką pas tetą. Gal tėtis būtų buvęs žymus gydytojas, nebūtų patyręs enkavedistų kankinimų, bado, Sibiro kalėjimų. Tėtis buvo labai gabus mokinys, už gerą mokymąsi baigęs keturis skyrius jis gavo tuometinio Švietimo ministro padėką už gerą mokymąsi...“ – pasakojo dukra Angelė.
Nuo dar nesenų prisiminimų gerbiamas Juozas mintimis nuklysta į kitą, daug tolimesnį ir skaudžių išgyvenimų perpildytą laikmetį. Juozas Jakavonis gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime. Nerūpestinga vaikystė prabėgo labai greitai, o jaunystės metai jau buvo paženklinti ne jaunatviškais apsisprendimais. Būdamas dvidešimties metų jaunuolis, jis su kitais partizanais savo tėvų kieme, už tvarto, įrengė bunkerį, kuris 1945–1946 m. tapo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Bunkeryje gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai J.Vitkus-Kazimieraitis ir A.Ramanauskas-Vanagas.
Kaip ryšininkas, J.Jakavonis dar platino ir pogrindinę spaudą, nes bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Priesaiką davė pačiam Vanagui miške netoli savo namų. Visą gyvenimą jis prisimins 1946 m. gruodžio aštuntąją, kai nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo enkavedistų sučiuptas. Jis išlaikė nežmoniškus kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai.
Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) J.Jakavonį nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę – nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos vario ir kitose kasyklose. „Kai mane nuteisė, teko plaukt laivu. Vienas kalinys atėjęs sako: „Tu taip trokšti tos Amerikos, eik, pasižiūrėk, ji matosi nuo laivo denio. Aš išėjęs ant denio mačiau kalnus, bet ten buvo ne Amerika, o Kamčiatka. Netoli Beringo sąsiaurio gyvenau aštuonerius su puse metų, ilgėdamasis Lietuvos. Tremtyje su Zosele ir apsivedėm.“
Gyvas jis išliko tik dėl įgimto optimizmo ir meilės žmonėms, kurie jam atsakydavo tuo pačiu. Grįžus į Lietuvą, į gimtąjį Kasčiūnų kaimą, jo laukė vietinės valdžios atšiaurumas, buvo sunku Lietuvoje prisiregistruoti, negavo darbo, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje. Bet visus gyvenimo smūgius priimdavo giedra dvasia, su šypsena ir pasikliovimu Aukščiausiojo pagalba. Dalydavosi su kitais viskuo, ką pats turėjo. Buvo darbštus, kuklus ir paslaugus. Jis su žmona Zose išaugino dvi dukras – Angelę ir Birutę, turi tris vaikaičius, jau džiaugiasi ir trimis provaikaičiais.
Bunkeris buvo atstatytas 1997 m., jį padėjo iškasti ir atstatyti Varėnos šauliai. Bunkerį aplankė ir dažnai tebelanko tūkstančiai Lietuvos ir užsienio svečių. Apie šį bebaimį laisvės kovų dalyvį dokumentinius filmus ir reportažus kūrė Lietuvos ir kitų šalių televizijos ir kino studijos.
1994 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga J.Jakavonį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, 1995 metais Tautos fondas (JAV) įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus. 1998-aisiais Prezidento V.Adamkaus dekretu jam įteiktas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas ir tais pačiais metais įteikta padėka už nuopelnus Lietuvai. 2000 metais iš Prezidento V.Adamkaus jis gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjo medalį, 1999 metais suteiktas Alytaus A.Ramanausko-Vanago gimnazijos Garbės nario vardas. Nuo 2015 m. lapkričio 15 d. išrinktas seniausios lietuvių studentų organizacijos „Naujoji Lietuva“ Garbės nariu, 2018 metais jis pagerbtas Varėnos rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Varėnos kraštui“.
„Kiekvienas apdovanojimas yra jautrus ir svarbus. Negaliu išskirti, visi brangūs. Įspūdingiausias Vyčio Kryžiaus, Adamkaus apdovanojimas. Bet labai svarbus net ir paprastas padėkos laiškas. Aprašiau apie vieną nuteistąjį, kad jis jau neparvažiuos į namus, nes mirė Kolymoj. Tai jo sūnus, perskaitęs mano atsiminimus, parašė padėkos laišką, ir jis man labai brangus. Nes jo žodžiuose – kruvina sielos žaizda. Jis džiaugės, kad sužinojo, kur palaidotas tėvelis. Ir verkė, kad jis jau nebegyvas“, – pasakojo partizanas.
2005 metais J.Jakavonis išleido prisiminimų knygą „Šalia mirties“. Joje – daug svarbių Lietuvos pokario istorijos detalių. Ją rašė su viltimi, kad knygą perskaitę žmonės, ypač jaunimas, suvoks, kokia yra didelė Nepriklausomybės kaina.
Jis, nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios sveikatos, širdingai sutinka kiekvieną lankytoją bet kuriuo paros metu. O jų būna kasdien, ypač vasarą, lankosi moksleiviai su savo mokytojais iš visos Lietuvos. Taip pat dar gyvi likę partizanai. Žmonės atvyksta net iš tolimų šalių pamatyti vienkiemio, bunkerio ir jo saugotojo – partizano Juozo Jakavonio-Tigro. Kasčiūnų vienkiemį suranda istorikai ir filmų apie partizaninį pasipriešinimą kūrėjai – iš Lietuvos, Amerikos, Gruzijos, Vokietijos... Jį kalbina lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, nes pasaulyje didėja susidomėjimas pokario Lietuvos ginkluota rezistencija, kuri padėjo Lietuvai pirmajai iš visų „broliškų“ respublikų išsivaduoti iš sovietų okupacijos 1989–1991 metais ir sužavėti pasaulį savo laisvės dvasia... Renkantiems medžiagą apie Lietuvos pokarį šis žmogus yra tikras atradimas. Jis buvo aktyvus ir Sąjūdžio veikloje, o ir dabar nestokoja gerų idėjų, kaip pokario istoriją perduoti jaunajai kartai. Jis yra dažnas svečias Alytaus mokyklose, dalyvauja Varėnos rajono renginiuose, gražiai bendrauja su jaunąja karta ir liudija gyvąją Lietuvos pokario istoriją.
J.Jakavonio lūpomis oriai ir pagarbiai tariami žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, apie pokario laisvės kovas, partizanų vadus ir jų idealus, apie šventą partizanų priesaiką iki galo nepasiduoti, apie jaunystės draugus ir kaimynus, kuriems amžinojo poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, taip pat yra gyva istorija. Ir pagarbi atmintis tiems, kurie garbingai žuvo taip ir nesulaukę Lietuvos Nepriklausomybės. Dzūkijos miškuose žuvusio partizano jau į amžinybę išėjęs sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius rašė: „Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra...“
J.Jakavonis savo skaudžia gyvenimo patirtimi įrodė, jog yra tikras savo krašto, savo šalies patriotas bei pasiaukojančio, doro, begalinę ištvermę ir kitas dvasines vertybes turinčio žmogaus pavyzdys. Jis yra didelis autoritetas mums visiems, tęsiantiems pradėtus kovų už mūsų tautos Nepriklausomybę darbus ir toliau kuriantiems nepriklausomą Lietuvą.
