Diskusiją moderavęs istorikas Alfredas Bumblauskas juokavo, kad kolegą į šventinę diskusiją prisikviesti pavyko tik pasakius, kad jam bus leidžiama kalbėti, kiek norės, ir tinkamai pristatyti knygą, kuriai parašė įvadą.
E.Gudavičius tvirtino, kad visus savo parašytus tekstus myli kaip vaikus vienodai ir nė vieno neišskiria.
Pristatydamas rudenį išleistoje knygoje pristatytą savo požiūrį į Europos istorijos formavimąsi, E.Gudavičius pabrėžė, kad, jo supratimu, Lietuva istorijos objektu tapo tik tada, kai susikūrė valstybė.
„Nesupraskite, kaip priekaišto, bet man tenka prisiminti Rimanto Vėbros pasakymą: „Nėra pono – nėra tautos“. Yra tik gentis. Turi, deja, kažkas nusavinti dalį produkto, kad galėtų vadovauti. O kaip kitaip? Komunistai bandė išspręsti tą reikalą kitaip, bet matėme, kas išėjo. Žinoma, tą produktą reikia dalintis žmogiškai. Ir čia dar yra mums ko mokytis, kad išmoktume tai daryti“, – sakė E.Gudavičius.
Kai kas yra ubagai ir iki šiandien. Turiu tai pripažinti, nes negaliu plaučių uždegimo vadinti sloga, – sakė E.Gudavičius.
Jis pripažino, kad ir seniau, ir dabar didikai gyveno žmoniškai, o kiti – ubagiškai.
„Kai kas yra ubagai ir iki šiandien. Turiu tai pripažinti, nes negaliu plaučių uždegimo vadinti sloga. Kaip mums tapti geriau gyvenančiais? Dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Kito sprendimo nėra“, – mokė garbingą sukaktį švenčiantis E.Gudavičius.
Pasak jo, Lietuva tapo Europos dalimi tada, kai apsikrikštijo, kad ir kaip tai kas nors norėtų neigti. Tada atsirado dinastija. Nuo XIV a., pasak E.Gudavičiaus, galima kalbėti apie Gediminaičius kaip europiečius.
„Galiu sakyti, kad nekrikštas – ne europietis. Nėra pono – nėra tautos, bet jei yra ponai, tai kiek yra tautos? Jei šiandien didelė dalis sako: „Aš neginsiu Lietuvos, man prie ruso buvo geriau“, tai ar tai yra lietuviai ir ar tai yra lietuviška savimonė?“ – į dabartį apeliuodamas retorinių klausimų nevengė E.Gudavičius.
